Renginių organizatorė Erika Purauskytė – dviejų dukrų mama. Vyresnėlei Vasarai šešeri, jaunėlei Aurorai – ketveri. Poreikis savanoriauti atsirado būtent su vaikų gimimu. O pastaraisiais mėnesiais Erikos energija nukreipta į socialinius renginius karo pabėgėliams remti.
Viskas prasidėjo nuo tonos kvapnių ukrainietiškų barščių…
Erika, kada pirmą kartą pagalvojote, kad verta savanoriauti? Kokia tai buvo veikla?
Gimus Vasarai, pradėjau savanoriauti Krizinio nėštumo centre, kuris man pačiai padėjo nėštumo metu. Aš pati buvau ir jų puslapio neplanuotasnestumas.lt klientė – man reikėjo psichologinės pagalbos, kai pradėjau lauktis. Aš nenorėjau ir bijojau turėti vaikų, nes jaučiau didžiulę atsakomybę dėl jų ateities, jei būsiu bloga mama. Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvau sutrikusi: o jeigu pagimdysiu ir nepajėgsiu jų mylėti? Ačiū Dievui, taip neįvyko, aš pamilau dukras nuo pat pirmo jų klyktelėjimo užgimus. Patyriau begalinę euforiją, kurią patiria visos mamos. Nepaisant to, net neįsivaizduojate, kiek esu aplankiusi pozityviosios tėvystės kursų! Iki šiol domiuosi psichologija ir auklėjimu, labai stengiuosi būti tokia mama, su kuria dukros būtų atviros ir jaustųsi saugios. Kasdien mokausi būti mama ir panašu, kad tos pamokos tęsis visą mūsų su dukromis gyvenimą.
Kai gimė pirmoji dukrelė, Krizinio nėštumo centrui buvau labai dėkinga už palaikymą, supratau, kad yra labai daug tokių moterų kaip aš, kurios pradeda lauktis neplanuotai. Statistika rodo, kad 40–50 procentų visų gimstančių vaikų yra netyčiukai. Todėl tapusi mama mačiau prasmę padėti toms mamoms, kurios vienaip ar kitaip jaučiasi sutrikusios. Tas pirmasis mano savanoriavimas buvo nenuoseklus, apribotas motinystės pareigų. Pamenu vieną akciją, kurios metu rinkome pinigus sauskelnėms. Gimus vaikeliui, ne visos moterys taip kaip aš gali save išlaikyti, joms reikalinga visapusiška pagalba – ne tik psichologinė, bet ir finansinė. Pamenu, kaip prekybos centre rinkau aukas su Vasara vežimėlyje, apsikrovusi buteliukais. Tokie buvo pirmieji savanorystės žingsniai. Dabar juos tęsiu jau asmeniškai, individualiai palaikydama būsimas mamas, kurios patiria tokias pat baimes, kaip ir aš. Kad jūs žinotumėte, kiek jų daug ir kaip jos jaučiasi įspraustos į kampą visuomenės normatyvų, kad nėščioji privalo džiaugtis ir neturėti jokių baimių, abejonių, nes kitaip bus pasmerkta. Man, kadangi apie tai kalbu ir neslepiu savo istorijos ir patirties, tokios mamos jaučiasi saugios parašyti ir pasakyti tai, ko net artimiausiems nedrįsta pripažinti. Tik patyrusi tai mama gali suprasti ir palaikyti. Džiaugiuosi galėdama joms padėti ir visada kartu išgyventi laimingą istoriją, kaip ir buvo manoji, – begalinę meilę iš pirmo žvilgsnio savo naujagimiui.
Jūsų stiprioji pusė – gebėjimas suburti žmones, suorganizuoti renginius…
Aš išnaudoju, ką turiu geriausio ir ko kiti žmonės galbūt neturi. Esu profesionali renginių organizatorė, mano įkurtai „Menai Renginiai“ renginių organizavimo įmonei jau daugiau kaip dešimt metų. Tad sugalvoti idėjas ir jas įgyvendinti yra paprasčiau nei daugumai žmonių. Juk turiu patirties, renginių režisierės išsilavinimą ir patikimą komandą.
Visada sukrečia nesaugios, kupinos skriaudų vaikystės istorijos, jos primena man mano patirtį. Į šulinį metami ar patėvių mirtinai sumušami vaikai… Galvodama, kaip galima būtų tuos vaikus apsaugoti, pradėjau kalbėti apie smurtą prieš vaikus viešai. Kai sužinojau apie užmuštą Matuką, visą naktį nemiegojau: ar mes galime tik bejėgiškai liūdėti? Reikia daryti pokyčius visuomenėje, kad tai nesikartotų. Aš veiksmo žmogus, todėl kreipiausi į psichologės Aušros Kurienės vadovaujamą Paramos vaikams centrą, parašiau, kad labai noriu prisidėti prie jų veiklos, prie visuomenės švietimo. Paramos vaikams centras rengė peticiją dėl įstatymo pokyčių, o aš prisidėjau kaip galėjau: akcijos metu pramogų pasaulio žvaigždes kviečiau pasirašyti peticiją, organizavome eiseną, nešėme surinktus parašus įstatymų leidėjams. Nesu tas žmogus, kuris savanoriauja rūšiuodamas daiktus, nors tenka daryti ir tai, bet mielai savanoriauju, kai reikia suorganizuoti socialinius renginius ir akcijas.
Pajutau savotišką priklausomybę nuo savanorystės. Tais momentais, kai tampa sunku priimti pasaulį ir jo netobulumą, man reikia eiti savanoriauti. Tada sutinku be galo daug šviesių, gražių savo vidumi žmonių, aš pradedu vėl tikėti pasaulio gerumu. Juk savanoriai visiškai negaili savo laiko ir jėgų, darydami gerus darbus neatlygintinai.
Šie metai visiems mums tapo savotišku žmogiškumo išbandymu, kai prasidėjo karas Ukrainoje…
Tuo metu priklausiau Vilniaus Lions moterų klubui. Kai prasidėjo karas, klubo narės prisiminė, kaip prieš aštuonerius metus viename restorane užsakė ukrainietiškų barščių puodą ir Kaziuko mugės metu pardavinėjo sriubą, o surinktas aukas skyrė ukrainiečiams. Tada jos surinko keletą šimtų eurų. Pačią pirmą karo savaitę pagalvojome, kodėl tos idėjos nepakartoti? Tik aš pasisiūliau ją suorganizuoti dar didesniu mastu. Nuo idėjos iki pirmojo renginio turėjome tik 5 dienas. Po poros savaičių akciją pakartojau Kaune. Su savo komanda pakvietėme virš 20 geriausių restoranų šefų Vilniuje ir Kaune prisidėti prie labdaringos idėjos. Džiaugiuosi, kad šefai nedvejodami prisidėjo kuo galėjo.
Pramogų pasaulio žvaigždes, su kuriomis dirbu, pakviečiau savanoriauti renginyje: pilstyti sriubą, valyti stalus, rinkti šiukšles, kviesti žmones.
Vilniuje pardavėme apie toną barščių per dvi valandas, Kaune jau gaminome jų daugiau. Džiaugiuosi ir esu dėkinga kiekvienam manim patikėjusiam ir padėjusiam savanoriui, kurių šiose akcijose buvo ne vienas tūkstantis. Juk visoje Lietuvoje žmonės atsiliepė į mano kvietimą nupinti Ukrainos vėliavos spalvų draugystės apyrankes, už kurias savanoriai irgi rinko aukas. Kas kartą po tokių akcijų jaučiuosi laiminga, kad organizuoju prasmingus renginius, kurie inicijuoja visuomenės pokyčius. Socialiniai renginiai – mano sritis, mano aistra.
Prieš gerą mėnesį organizavau festivalį su karo pabėgėliais. Vilniaus Reformatų skvere surengėme Ukrainiečių dieną. Prie renginio prisidėjo apie 200 savanorių ukrainiečių. Jiems tai buvo galimybė padėkoti lietuviams už šiltą priėmimą ir palaikymą, supažindinti su savo kultūra, pabendrauti tarpusavyje, o kartu ir užsidirbti, susirasti naujų kontaktų. Renginyje prisistatė keliolika ukrainietiškų virtuvių, jų ruoštos vaišės buvo net iššluotos! Savo darbus rodė ir edukacijas vedė Ukrainos menininkai ir kūrėjai, visą dieną koncertavo nuo karo pabėgę Ukrainos atlikėjai ir net jų žymios žvaigždės, o jiems padėjo ir palaikė visas mūsų lietuviškas žvaigždynas. Vaikus užiminėjo savanoriai animatoriai, vyko vaikams skirti pasirodymai. Juk į Lietuvą atvyko daug mamų su vaikais, tad moterys turėjo galimybę pasirodyti darbinėje rinkoje ir atsivesti į šventę savo vaikus, kurie galėjo pramogauti nemokamai. Po šito projekto man kasdien skambindavo ir rašydavo ukrainiečiai pasidžiaugti, kad juos kažkur pakvietė, jie susirado darbus, įmonės ėmė užsisakinėti iš jų paslaugas. Mane labai džiugina, kad tarp žmonių kuriasi socialiniai ryšiai ir aš galiu prie to prisidėti.
Jūsų tiesioginė veikla yra renginių organizavimas. Randate laiko organizuoti dar ir labdaringas akcijas, į kurias įtraukiami tūkstančiai dalyvių?
Energijos atsiranda, kai matai prasmę. Ukrainiečių dienose dalyvavo keletas atlikėjų, kurie Ukrainoje labai populiarūs. Žmonės klausė muzikos ir verkė, o aš verkiau drauge su jais. Dėl tos akimirkos, dėl to jausmo, kad daugybei nukentėjusių žmonių tu sukuri džiaugsmą, verta visa tai daryti. Ukrainiečiai dėkojo, kad jiems leidome po karo negandų vėl pajausti šventę, prarasto gyvenimo normalumą, atitrūkti nuo tų slogių minčių. Esu laiminga, kad mano darbas yra ir mano hobis, man patinka daryti tai, ką darau. Patinka kurti idėjas, rašyti renginių scenarijus, juk esu renginių režisierė. Idėjų niekada nepritrūksta, greičiau pritrūksta laiko joms visoms įgyvendinti. Tad darant gerus darbus tenka pasitelkti ir savo darbo ryšius, kontaktus. Mano ilgamečiams partneriams, organizuojamuose labdaros projektuose irgi tenka pasavanoriauti, nes vis pakviečiu ir esu dėkinga už pagalbą. Didiesiems projektams džiaugiuosi susibūrusiu savanorių profesionalų branduoliu. Ypač džiaugiuosi dar karo pradžioje sulaukusi 2 restoranų verslo profesionalų, taip pat mamų Jurgitos Viltrakienės ir Ievos Vaičiūnaitės skambučio su pasisiūlymu padėti. O ta pagalba buvo neįkainojama ir tokia reikalinga! Nebepaleidau jų ir kartu suorganizavome net 3 renginius, kuriuose žmonės suaukojo apie 100 000 eurų.
Žinoma, šių renginių organizuoti nepajėgčiau be savo įmonės komandos, kuri savanoriauja kartu su manimi negailėdama savo laiko, dirbdama prie socialinių projektų dienomis ir naktimis. Esu dėkinga, kad dėl gerų darbų net ir buvę mano darbuotojai mielai ateina padėti. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad socialiniai renginiai suvienija ir kuria pokytį ne tik visuomenėje, bet ir tavo paties viduje.
Ar dukrytės mato, ar dalyvauja jūsų savanorystėse?
Kai į Lietuvą pradėjo važiuoti karo pabėgėliai, pasitarę nusprendėme vieną šeimos butą užleisti ukrainiečiams. Vasara ir Aurora rinko savo žaislus, drabužėlius, piešė piešinius, kuriuos paskui atidavėme pabėgėliams. Mūsų bute apsistojo mama su dviem dukromis: viena studentė, o kita jau sukūrusi šeimą, turinti trimetę mergaitę ir besilaukianti dar vieno vaikelio. Jų vyrai liko kare. Mūsų dukros nuo pirmų dienų skatinamos savanoriauti, padėti. Man labai svarbu, kad jos augtų nesavanaudiškos, kad mokėtų dalintis, būtų empatiškos. Labai džiaugiuosi, kad jos tokios ir yra. Dukros net savo taupyklių pinigėlius panoro atiduoti ukrainiečiams, leido dar viename mano organizuotame labdaros aukcione parduoti savo išaugtus drabužėlius ir žaisliukus, kad būtų surinkta pinigų nukentėjusioms šeimoms.
Mes su jomis kalbamės vaikui suprantama kalba, pasakojame, kas vyksta, kodėl mes darome vieną ar kitą dalyką. Pavyzdžiui, kartu ėjome prie Rusijos ambasados protestuoti prieš karą, jos nešėsi savo piešinius ir geltonus bei mėlynus balionus.
Kai Aurora gimė, beveik nepirkau drabužėlių kūdikiui – tam skirtus pinigus paaukojau Krizinio nėštumo centrui, o iš centro pasiėmiau ten suaukotus jau dėvėtus rūbelius. O kai Aurora išaugo, juos vėl atidaviau kitoms mamoms. Paprastai, kai pagimdo kokia nors žinoma moteris, žurnalistai iškart skambina ir prašo interviu. Aš sutikdavau su sąlyga, jei žurnalistai prie straipsnio įdės ir informaciją apie Krizinio nėštumo centrą, kad galima jam paaukoti. Taigi juokais galima sakyti, kad Aurora pradėjo savanoriauti nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų. Jos gimimo žinią išnaudojau tam, kad daugybė moterų, kurios laukiasi vienišos, sulauktų paramos ir pagalbos.
Ar visa jūsų šeima laikosi tokio pat požiūrio į savanorystę?
Labai džiaugiuosi, kad dukrų tėtis pabūna su vaikais, kai aš turiu veiklų ir negaliu vaikų pasiimti su savimi. Juk dažnai renginiui ruoštis pradedame 4 valandą ryto, jie užtrunka iki nakties. Manau, tai išeina visiems į gera, – tarp dukrų ir tėčio mezgasi stipresni ryšiai. Kas pasakė, kad būtinai mama turi sėdėti su vaikais, atsisakiusi bet kokio socialinio gyvenimo? Aš manau, vaikui labai svarbus ryšys su abiem tėvais, tad kol aš einu „gelbėti pasaulio“, dukros pabūna su tėčiu.
Jis yra santūresnis už mane ir kartais pristabdo. Turime sodą, ir apimta entuziazmo jau pradėjau planuoti, kaip vasaros metu ten galėtų apsigyventi dar viena ukrainiečių šeima. Juk yra ir batutų vaikams, aptvertas kiemas. Bet dukrų tėtis mane juokdamasis draugiškai apramino, kad sodą vis tik turėtume palikti savo vaikams, o pasaulį galiu gelbėti ir kitais būdais. Geriems darbams daryti yra daugybė būdų, tai tarsi bedugnis šulinys. Gali padėti skriaudžiamiems vaikams, vienišiems seneliams, galų gale – beglobiams gyvūnams. Iki karo Ukrainoje buvo kitų pabėgėlių, nelegaliai kirtusių Baltarusijos sieną. Tarp jų buvo moterų, mažų vaikų. Su bendraminčiais tada surinkome pilnus automobilius šiltų moteriškų ir vaikiškų rūbelių, žaislų ir nuvežėme į pabėgėlių centrą. Pati vežiau tą siuntą, pamenu, buvo labai šalta rudens diena, lijo, pūtė stiprus vėjas, man net su striuke ir šiltais batais buvo šalta. O jie stovėjo basomis kojomis purve, vienmarškiniai ir drebėdami nuo šalčio nuolankiai prašė mūsų iškišę rankas per tvorą. Jaučiausi taip baisiai, kad norėjau nusirengti savo rūbus ir jiems atiduoti. Bet yra riba, kiek tu gali padėti, ir kiek nebegali. Nuolatos ieškau balanso, kiek galiu pasirūpinti savo šeima, kad jos nenuskriausčiau, ir kiek galiu padėti silpnesniems. Jei ilgiau užsibūnu su vaikais, pradedu galvoti, kad per mažai esu naudinga visuomenei. Pradeda graužti sąžinė. Jei per daug įsitraukiu į socialinius projektus, pradeda graužti sąžinė, kad skriaudžiu šeimą. Niekada nežinau, kur tas viduriukas? Aš toks žmogus, kad man viską skauda, man visų gaila. Net mėsos 9 metus nevalgau, nes gaila gyvūnų.
Kur jūsų jautriausia tema?
Tikriausiai labiausiai širdį skauda dėl kenčiančių vaikų. Kad ir koks būtų vaikas – ar tas, kurio nepriėmė prie Baltarusijos tvoros, ar tas, kuris pabėgo nuo karo, – man visų jų gaila, nepaisant lyties ir tautybės. Vaikai neturi patirti kančių. Turėdama tokią vaikystės patirtį negaliu toleruoti, kad net dabar XXI amžiuje mūsų visuomenėje kentėtų vaikai. Vaikystėje aš galvodavau: kai užaugsiu, aš būtinai padėsiu vaikams, kurie yra skriaudžiami. Pasvajodavau ir apie tai, kaip nuskriausiu savo pačios patėvį, mane skriaudusį. Bet užaugau, supratau, kad patėviui keršyti neverta, jis nevertas mano laiko ir energijos. Verčiau ją naudoti ne destrukcijai, o geriems darbams. Tad mano gyvenimo tikslas – kiek galiu, inicijuoti pokyčius dėl vaikų gerovės. Vaikai nėra daiktai ar mūsų priedėliai. Ar teko girdėti, kad kiek daugiau nei prieš 100 metų vaikus operuodavo be nuskausminamųjų, nes esą jie „nelabai jaučia skausmą“? Aš prisimenu, ką jaučia skriaudžiamas vaikas, ir man svarbu ne tik dalintis savo istorija, kad žmonės suprastų, kaip jaučiasi tokie vaikai, bet ir inicijuoti realius pokyčius, – ar tai būtų skurdo, smurto mažinimas, ar socialinės atskirties naikinimas. Kai tai darau, jaučiu, kad įprasminu ir įgalinu savo vaikystės patirtį. Jei tą skriaudą iki šiol laikyčiau savo širdyje ir nieko nekeisčiau, mano gyvenimas būtų beprasmis. Aš turėčiau žaizdą, kuri neužgijusi. O darydama pokyčius visuomenėje, gyju ir pati.
Mano prioritetas – ne aukos organizacijoms, kurios dabar teikia karinę pagalbą Ukrainai, bet pagalba nuo karo nukentėjusiems vaikams ir mamoms. Pati būdama mama, negaliu nesitapatinti su jomis.
Kartais man sako: na kam tau to reikia? Bet tyrimais įrodyta, kad žmonės pajaučia laimę tada, kai jie savanoriauja. Ilgalaikės laimės neatneša nei pinigai, nei laimėjimai darbe. O savanorystėje – jeigu tu pasieki tikslą, jei gauni atgalinį ryšį, – tu patiri pilnatvės jausmą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 rugpjūčio 15 dieną.
Susiję straipsniai
