Rugsėjo pirmosios laukia didelis Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių vaikų būrys. Šiemet Tarptautinė ukrainiečių mokykla, veikianti keliuose filialuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose priims mokytis daugiau nei 2000 vaikų. Į šią mokyklą pradės eiti ir dailininkės Viktorijos Kuruoglu vaikai – dešimtmetė Elina, aštuonerių Arsenijus ir penkiolikos metų sūnėnas Rostislavas.
Apie tai, kokie keliai šeimą atvedė į Vilnių ir kaip ji tapo Tarptautinės ukrainiečių mokyklos direktorės pavaduotoja bei meno terapijos mokytoja, kalbamės su Viktorija Kuruoglu.
Viktorija, jūsų šeimos istorija netipiška – į Lietuvą gyventi atvykote dar iki viso masto karo pradžios?
Karas prasidėjo ne 2022 vasarį, jis prasidėjo 2014 metais, kai rusai okupavo Krymą ir Donbasą. Mes gyvenome Zaporižioje, visai šalia okupuotų zonų. Su vyru svarstėme planus, kad reikėtų pasitraukti į saugesnę vietą, galbūt į Vakarų Ukrainą. Dar viena iš priežasčių buvo ir mano sveikata, nes Zaporižioje dėl oro užterštumo ir karšto klimato kentėjau dėl alergijos (gyvenant Lietuvoje alergija dingo!). Viską lėmė tai, kad vyras gavo darbo pasiūlymą atvažiuoti į Lietuvą dirbti statybų sektoriuje. Jis išvyko 2015 metais, o aš dar kurį laiką likau Ukrainoje ir rinkau informaciją, kur vaikai galėtų mokytis Lietuvoje. Tada fizinės ukrainietiškos mokyklos Lietuvoje dar nebuvo, mano vaikai buvo užrašyti mokytis tarptautinėje ukrainiečių-prancūzų mokykloje. Ir nuotoliu Zaporižios mokykloje, kur mes anksčiau gyvenome.
Kadangi teko išgyventi kovido karantiną ir išbandyti, kas tas mokymasis nuotoliu, mačiau, kad jis tikrai negali atstoti įprasto mokymosi mokykloje. Nuotolinis mokymasis daugelį vaikų tarsi grąžino atgal – mokėję skaityti pradinukai net pamiršo ką išmokę, jau nekalbant apie tai, kad vaikams būtinas bendravimas, socialinių įgūdžių lavinimas. Kai vaikai sėdi uždaryti namuose ir mokosi nuotoliu, atsiranda įvairių psichologinių problemų, kurias paskui tenka spręsti.
Taigi kol ukrainietiška mokykla tik kūrėsi ir ruošėsi atsidarymui, užrašiau vaikus į vieną rusų kalba mokančią mokyklą Vilniuje, kad vaikai būtų tarp kitų vaikų. O paraleliai jie dar turėjo mokytis ukrainietiškoje mokykloje nuotoliu.
Aš su vaikais atvykau į Vilnių 2021 metų rudenį. Jiems pritapti lietuviškoje rusų kalba mokančioje mokykloje nebuvo lengva. Juk Ukrainoje mokėsi ukrainiečių kalba, visi vadovėliai buvo pritaikyti ukrainietiškai programai. O čia staiga gimtosios kalbos pamokos – rusų kalba, vadovėliai kitokie, mūsų vaikai kai kurias temas jau buvo praėję, nes Ukrainoje 11 klasių mokymosi programa, o Lietuvoje – 12 klasių.
Kai prasidėjo viso masto karas, kasdien vartoti rusų kalbą pasidarė sunku ir psichologiškai… Žinoma, mūsų šeimoje visi moka ir supranta rusiškai, nes Zaporižioje labai didelį pėdsaką paliko rusifikavimo procesas. Mano seneliai ir proseneliai kalbėjo tik ukrainietiškai, bet tėvų karta jau kalbėdavo maišyta ukrainiečių-rusų kalba. Pavyzdžiui, mes šeimoje kalbėdavome ukrainietiškai, o gatvėje sutikę rusakalbį kaimyną pereidavome prie rusų kalbos. Tai, kad mes laiku nesusipratome priešintis rusifikacijai, mums labai brangiai kainavo. Todėl Lietuvoje stengiuosi, kad vaikai nepamirštų ir kuo daugiau vartotų gimtąją ukrainiečių kalbą.
Atvažiavote su dviem vaikais, o dabar, galima sakyti, esate trijų vaikų mama?
Sūnėnas Rostislavas atvyko 2022 metų kovo mėnesį bėgdamas nuo karo. Mano sesers šeima irgi gyvena Zaporižioje, jie dar iki karo nusipirko nuosavą namą, jį remontavo. Kai prasidėjo karas, tapo aišku, kad Rostislavo tėtis negali išvykti iš šalies, nes yra šaukiamojo amžiaus. O Rostislavo mama, mano sesuo, nutarė liktu su vyru ir prižiūrėti mūsų visų namus. Berniuką lydėti į Lietuvą ryžosi močiutė, nors ji labai nenorėjo išvykti ir palikti savo namų, vis vylėsi, kad bombardavimai greitai baigsis.
Zaporižios priemiestyje Enerhodare iš namų net buvo matyti atominė elektrinė. Kai prasidėjo bombardavimai, visi namai drebėjo, mano artimieji leisdavosi pralaukti oro pavojaus į rūsį. Atsimenu, buvo kovo 6-oji, aš su sesers šeima ir savo mama praradau ryšį. Sunku net žodžiais nusakyti, ką tada teko išgyventi! Ar jie gyvi? Kas nutiko? Kodėl nė vienas neatsiliepia? Kai galų gale pavyko prisiskambinti, rėkiau ir liepiau kuo greičiau krautis daiktus ir bėgti. Sakiau pasiimti porai dienų maisto, vandens, susikrauti kuprines ir važiuoti. Aš pati suorganizavau, kad taksistu dirbantis buvęs klasės draugas Rostislavą ir močiutę nuvežtų iki stoties. Stotyje jau vyravo chaosas, niekas bilietų nebepardavinėjo, atvykus traukiniui, žmonės grūsdavosi be jokių bilietų, kad tik pabėgtų iš karo zonos. Pasakojo, kad kupė, kuri skirta 6 žmonėms, važiavo po 15 žmonių, buvo nusėstos ir viršutinės, ir apatinės lentynos, pilni tambūrai stovinčiųjų, žmonės važiavo net tualetuose. Mūsų močiutė turi skoliozę, negali ilgai stovėti, laimei, kažkas užleido vietą atsisėsti. Vargais negalais pasiekė Ukrainos–Lenkijos sieną. O čia eilė iki pasienio posto – 6 kilometrai, mūsų močiutė niekaip nebūtų įveikusi tokio atstumo. Vėl internetu suorganizavome taksi, kad tuos 6 kilometrus nuvežtų už 50 eurų… Prie pasienio jų jau laukė atvažiavęs mano vyras, paėmė ir parvežė juos į Vilnių.
Kai susitikome, Rostislavo ir močiutės veidai buvo tamsiai pilkos spalvos. Manau, tokį ženklą paliko baimė, siaubas ir nuovargis, abiem po akimis buvo matyti juodi ratilai. Pamačiusi išsigandau, kad jie tokie ir liks. Bet po kurio laiko abu aklimatizavosi, nurimo, suvokė, kad dabar yra saugūs, pamažu grįžo veido rausvumas.
Aš neįsivaizduoju, kaip stresą ištveria mano sesuo, jau pusantrų metų gyvenanti karo sąlygomis. Dažnai ten nebūna elektros, atjungia dujas, ne visada būna ir vandens. Dabar ruošiasi ateinančiam žiemos sezonui apsirūpinę šildymu malkomis – gyvenimas sugrįžo keliais dešimtmečiais atgal. Dažną naktį likusieji Zaporižioje miega ant grindų, kad apsisaugotų nuo bombų. O bombos jau pataikė į netoliese esantį namą, taip pat į giminaitės darbovietę…
Pro mūsų namų langus matėsi ir upė, kurios nebeliko po Kachovkos užtvankos susprogdinimo. Ten, kur plaukė keleiviniai ir krovininiai laivai, kur žvejodavo žvejai, dabar likę tik maži upeliukai. Užtvankos griūtis nuplovė daugybę namų, pavyzdžiui, mūsų mokykloje Vilniuje dirba mokytojų, kurie tiesiog nebeturės kur grįžti, nes namų nebėra. Džiaugiuosi, kad dabar sūnėnas ir mano mama Lietuvoje saugūs. Rostislavas nuo šio rugsėjo pradės lankyti Tarptautinę ukrainiečių mokyklą, kaip ir mano vaikai.
Papasakokite, kaip kūrėsi ukrainietiška mokykla? Esate viena iš komandos narių, direktorės pavaduotoja neformaliajam ugdymui?
Kartą man mama priminė, kaip aš vaikystėje sakydavau, kad nebūsiu mokytoja, būsiu dailininkė. Tačiau prasidėjus viso masto karui, į Lietuvą plūstelėjo pabėgėlių srautas, turėti mokyklą pasidarė labai aktualu. Rugpjūčio pabaigoje mums išnuomojo vieną iš Vilniaus kolegijos korpusų, bet patalpos jau kelerius metus buvo apleistos, nenaudojamos, kai kur ir durų nebuvo, reikėjo skubaus remonto. Mes surengėme rugsėjo 1-ąją ir kelioms savaitėms išleidome vaikus ir mokytojus dirbti netradicinėje aplinkoje – muziejuose, parkuose, kad galėtume paremontuoti ir pritaikyti klases. Kai kurie tėvai nenorėjo taip ilgai laukti, užrašė vaikus į kitas mokyklas: nemažai nuėjo į privačias mokyklas „Varnų sala“, „Gravitacija“. O šiais mokslo metais mes jau dirbsime nuo pat pradžios ir stabiliai, tiesa, dviem pamainomis. Vien Vilniuje norinčių mokytis šioje mokykloje yra apie 900. Tiek patalpų dirbti viena pamaina neturime. Administracijos darbuotojai sėdi po keletą viename kabinete, kad tik būtų sutaupyta erdvė moksleiviams. Iki šiol skambina šeimos iš visos Lietuvos ir Ukrainos, klausia, ar būtų galimybė mokytis jų vaikams. Šią vasarą dar pagražinome mokyklą, tėvų bendruomenė patys remontavo klases, surinkinėjo baldus. Tapome tarsi viena didelė šeima. Beje, daug baldų ir mokyklai reikalingų priemonių suaukojo įmonės ir geri žmonės. Kurdami mokyklą prašėme atiduoti nebereikalingų biuro baldų, stalų, kėdžių, kompiuterių. Mokyklos aplinka gal kiek ir eklektiška, bet svarbiausia, kad esame saugūs ir galime mokytis gimtąja kalba.
Kaip sekėsi suburti mokytojų kolektyvą?
Tarp pabėgėlių daug pedagogų, tad rasti kvalifikuotų specialistų nebuvo labai sunku. Norinčių buvo net daugiau, nei etatų. Kai kurie sutiko dirbti mokytojų padėjėjais. Yra šiokia tokia kaita – šiais metais keletas mokytojų grįžo į Ukrainą, į jų vietą ateis nauji.
Nors pedagoginėje veikloje tik bandau savo jėgas ir kaupiu patirtį, dirbdama su vaikais, matau didelę šio darbo prasmę ir neliūdžiu, kad nėra kada kurti kaip menininkei. Suprantu, kad mano kūryba gali palaukti, šiuo metu esu labiau reikalinga ukrainiečių vaikams.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų rugpjūčio 30 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
