Psichologė Eglė Ramanauskaitė – knygos „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ autorė. Knyga gimė iš noro tėveliams paaiškinti, kad vaiko poreikiai ir norai – ne tas pat. Kai pernelyg susitelkiame į vaikų norus ir juos nuolaidžiai tenkiname, rizikuojame apleisti jų poreikius. Vaikai dažniausiai negeba suprasti, ko jiems iš tikrųjų reikia.
Kai nepatenkinti jų poreikiai, jie prašo vis daugiau žaislų, pramogų, skanumynų, kurie laikinai padeda užpildyti saugumo ar kitų poreikių trūkumą. Taip įninkama į vartojimo priklausomybę ir sunku sustoti, pasisotinti. Atsiveria norų bedugnė. Vaikas tikisi dar vienu, antru, trečiu įsigytu žaisliuku ar pramoga patenkinti saugumą, laisvę ar savigarbą. Tai trys svarbiausi poreikiai, kuriuos autorė išsamiau aprašė šioje knygoje.
O mes žurnale su Egle Ramanauskaite kalbame apie tai, kaip vaiką veikia žaislų, daiktų ar skanumynų perteklius.
Pakalbėkime apie žaislus. Kiek jų reikia vaikui? Kaip dažnai pirkti naują žaislą?
Gal nuskambės neįtikėtinai, tačiau vaikai nenori turėti tiek daug žaislų. Vienas iš dalykų, ko iš tikrųjų nori vaikai, – tai žaidybinės patirties. Vaikams reikia daug žaisti, o ne turėti daug žaislų. Vaikai siekia malonių išgyvenimų, atradimų, naujų gebėjimų, kuriuos jiems gali suteikti žaidimai. Žaidybinė patirtis kuriant, bendraujant, svajojant, plėtojant savo požiūrį, gebėjimus, yra tai, ką vertingiausia vaikui galime duoti.
Vieni vaikai turi daug žaislų, bet nežino, kaip su jais žaisti, kaip atskleisti savo galimybes ir patenkinti savo poreikius. Todėl jie netrukus patiria monotoniją ir tikisi poreikius išpildyti dar viena mašinėle ar lėlyte.
Kiti vaikai gali turėti vos keletą žaislų, bet gebėdami įvairiapusiškai ir kūrybingai su jai žaisti, rečiau susiduria su nuoboduliu. Vaikams nuo mažens svarbu parodyti, kaip žaisti, kaip sužadinti savo vaizduotę. Nors šiandien užsiėmusiems tėvams ši akistata su tiesa nėra labai paguodžianti, bet suaugusieji galėtų skirti daugiau laiko įsitraukti su vaiku į kūrybingą žaidybinę patirtį ir „užvesti juos ant kelio“.
Nėra vieno teisingo atsakymo, kiek ir kaip dažnai vaikams galima pirkti žaislų. Jeigu vaikas kūrybingai žaidžia su turimais žaislais, nereikėtų skubėti jų atnaujinti ir siekti jį dar labiau palinksminti. O jeigu vaikas greitai numeta žaislus į šoną ir tikisi gauti naują, tuomet tai yra signalas, kad turime padėti jam pasitelkti vaizduotę.
Yra dar viena šiuolaikinė problema – tai ankstyvas telefonų įdavimas mažyliams. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina, kad ekranuose esantys žaidimai formuoja priklausomybę jiems ir kartu slopina vaikų vidinę kalbą, smalsumą, kūrybingumą žaidžiant realiais žaislais. Jeigu mažas vaikas turi namie telefoną kaip alternatyvą žaislams, tuomet tikėtina, kad pastarieji retai sulauks jo dėmesio.
Ar pildyti vaiko norus, kurie suformuoti reklamos (per TV ar kitas medijas reklamuojami naujausi žaislai)?
Nieko baisaus retkarčiais nupirkti reklamuojamą žaislą, bet daugelis suprantame, kad rinkodaros tikslas – formuoti pirkimo įprotį ar potraukį vienam ar kitam gaminiui. O savireguliacija – tai viena svarbiausių emocinio intelekto savybių. Tai augančio vaiko vis geresnis gebėjimas valdyti savo elgesį, emocijas, dėmesį, motyvaciją, stiprėjantis psichologinis atsparumas. Nuo mažų dienų mokydami vaiką atsispirti vartotojiškoms gudrybėms, padėsime jam išpildyti savo laisvės poreikį –rinktis sąmoningai ir priimti sprendimus savo nuožiūra. Pernelyg reaguodami į vaiko užgaidą gauti tai, kas gražiai reklamuojama, pažadinsime vaiko impulsyvumą ir įtaigumą. Vėliau jis juk gali būti paveikiamas ne tik reklamų, bet ir draugų, siūlančių įsitraukti į negeras pagundas. Atsižvelgdami į vaiko amžių, galime jam paaiškinti, kad nebūtinai geriausi žaislai yra tie, kurie rodomi reklamose. Galime patikinti, kad visus vaikus labiau pradžiugina ne naujas žaislas, bet atradimas, kaip galima įdomiau pažaisti su turimais žaislais, ar net patiems naujus pasigaminti.
Kodėl vertinga praktikuoti žaisliukų gaminimą patiems (juk, atrodo, lūžta parduotuvės)?
Internete yra daug įdomių pamokų, kaip patiems pasigaminti žaislą ar stalo žaidimą. Tokia veikla suteikia naudos ne tik vaiko pažintinei, bet ir emocinei bei socialinei raidai. Kūrybos procese dalyvauja daugiau protinių funkcijų. Be to, paties pagamintas žaislas leidžia save apdovanoti, pasidžiaugti rezultatu, kurio vaikas mokosi laukti, įdėdamas pastangų. O jeigu į veiklą įsitraukia dar ir kitas šeimos narys, tuomet vystomos bendradarbiavimui reikalingos savybės, stiprinamas santykis su artimu žmogumi. Kai kuriems tėčiams ne visada įdomūs vaidmeniniai žaidimai su vaiku, tačiau idėja gaminti žaislą kartu su juo gali pasirodyti patrauklesnė. Gerų minčių siūlyčiau pasisemti iš Pinterest.com (DIY toys, homemade toys).
Kodėl taip svarbu svajoti apie žaislą ir mokėti jo laukti, siekti?
Toks veiksmas labiausiai patenkina vaiko savigarbos poreikį. Laukdamas vaikas yra savotiškoje psichologinėje kančioje, kuri nėra jam žalinga, bet kaip tik leidžia suprasti svarbų dėsnį, kad nuostabiausi dalykai yra pasiekiami, įveikus sunkumus. Tuomet aplanko vidinės pergalės jausmas. Išsiskiria laimės hormono dopamino, kurio pliūpsnis, pasiekus tikslą, įrašo į smegenų atmintį gerą patirtį, kad kantrus laukimas atneša kažką pozityvaus. Išlaukęs žaislo, vaikas išmoksta ne tik jo laukti. Davimas vaikui ugdančios psichologinės kančios leis augančiai asmenybei ateityje daugiau suprasti ir kitus svarbius gyvenimo dėsnius bei atrasti jėgų: galbūt keliant ranką išlaukti, kol kitas klasės draugas pasakys savo nuomonę; galbūt norint įsigyti naujesnį telefoną, pataupyti ir atsispirti smulkioms pagundoms; galbūt, suaugus, gebėti vairuoti lėčiau ir saugiau, susilaikant nuo pavojingo lenkimo ir greičio viršijimo. Pagundų atidėjimas stiprina vaiko psichologinę ištvermę, o greitas reagavimas į vaiko norus šią savybę tirpdo. Tokiu atveju vaiko impulsyvumas tik stiprėja.
Vaikai paprastai turi mylimiausius žaisliukus. Ką apie vaiko charakterį galima pasakyti pagal jį dominančius žaislus?
Ne tik žaislų pasirinkimas, bet ir žaidimo pobūdis atspindi vaikų poreikius, charakterį, gebėjimus ar net sutrikimus. Kai savo kabinete atveriu Playmobil namą šešiamečiams, vieni iškart žaidžia šeimą, kurioje artimieji tarpusavyje bendrauja. Dar kiti vaikai Playmobil name parodo didžiausią susirūpinimą teisingu baldų išdėstymu kambariuose, o veikėjais visiškai nesidomi. Yra ir tokių vaikų, kurie netrukus susiranda policijos pareigūną, plėšiką ir organizuoja įsiveržimą į namą, vyksta kovos, gelbėjimo operacijos. Kartais nugali gėris. Kartais – blogis. Žaidimo pobūdis gali atskleisti ir saviterapinį aspektą – vaikas gali spręsti tam tikras savo baimes, koreguoti tėvų elgesį savo atžvilgiu. Žaislai ir žaidimai parodo, kad vaikas galbūt turi nuoskaudų, todėl žaidžia piktai, kažką kaltindamas, laužydamas. Kitas atskleidžia, kad turi kantrybės, gerą erdvinį suvokimą, kažką ilgai dėliodamas ir konstruodamas. Dar kitam reikia saugumo, nerimo įveikos, tad nepaleidžia iš rankų pliušinio žaislo. Impulsyvūs, hiperaktyvūs vaikai neretai išreiškia didesnį potraukį žaisti telefonu, ieškodami stipresnės vizualinės, liečiamosios, garsinės stimuliacijos. Nereikėtų tuo labai džiaugtis, nes telefonui atsirandanti priklausomybė vėliau sukelia daugiau žalos. Tokiems vaikam ekranus derėtų pakeisti į kitus fiziškai aktyvius žaidimus. O žaisdami su mašinėlėmis ar kitais žaislais, jie dažniau rinksis aštresnius pojūčius: avarijas, katastrofas, žūtis, kovas, superherojų galias.
Žaislų perteklius slepia dar vieną blogybę, juk krūvą sunku tvarkyti, jie mėtosi po visus namus, sunku formuoti vaikui tvarkos įgūdžius?
Žaislų perteklius namuose dažnai slepia ne visai teisingas suaugusiųjų nuostatas.
Viena iš klaidingų tėvų nuostatų arba mitų: daugiau žaislų ir pramogų vaikui – vadinasi, daugiau galimybių jo vystymuisi. Mažesni vaikai savo regos lauke turėdami vos keletą žaisliukų, ilgiau jais domisi, rečiau susiduria su nesėkme – mažiau kartų pameta juos iš rankų, geriau išlaiko dėmesį, įsitraukia. O svarbiausia – jie įvairiapusiškiau žaislus tyrinėja. Mažesnis, bet ne itin skurdus žaislų kiekis vaiko aplinkoje skatina kūrybingesnius sprendimus, vysto intelektines savybes, o didesnis – gali lemti vaiko trumpalaikį susidomėjimą, sutrikdyti savireguliaciją. Mokslininkės A. Metz manymu, šliaužiojantiems mažyliams regos lauke turėtų pakakti iki keturių stimulų (žaisliukų ar kitų lavinamųjų priemonių).
Antra klaidinga tėvų nuostata: nauju žaisliuku arba pramoga parodome vaikui meilę, dėmesį. Suaugusieji žaislais ir pramogomis iš tiesų dažnai kompensuoja neišpildytus vaikų poreikius. Pritrūksta jiems laiko, sudvejoja, kaip teisingai kurti santykį su vaiku, kaip prie jo prieiti, kaip bendrauti. Tuomet materialiomis dovanomis vaikui primena, kad jį vis dar myli, ir užsideda sau pliusą. Vis dėlto tėvų meilė – tai vaiko poreikių išpildymas. Apipylimas žaislais ir pramogomis, aplenkiant poreikius, bėgant laikui vaikų ir tėvų santykyje atveria tuštumą.
Trečias tėvų mitas: žaislais ir pramogomis galima valdyti vaikų elgesį. Knygoje kalbu apie šį rizikingą vaikų auklėjimo metodą, kuomet manipuliuojame vaiko norais juos apdovanodami už tinkamą arba duodami nemalonias pasekmes už netinkamą elgesį. Tikiu, kad šis metodas gali būti taikomas tam tikrais atvejais, tačiau dažniausiai jis dar labiau sutrikdo vaikų elgesį. Jeigu pažadame vaikui nupirkti jo siekiamą žaislą, po to, kai gražiai bendraus su mama, dažniausiai vaikas tokio pažado išpildyti nepajėgs. Tai nuvils vaiką, sutrikdys jo savigarbą ir motyvaciją. Skatinimai ir nuobaudos parodo vaikui, koks jo elgesys yra geras arba blogas, bet neparodo, kaip būti geresniam. Šie greiti metodai neugdo reikalingų įgūdžių. Žaislas nemoko vaiko geriau bendrauti su mama. Tinkamo elgesio moko suaugęs žmogus, bendraudamas su vaiku poreikių kalba, megzdamas sudėtingesnes neuronų jungtis smegenyse, o ne formuodamas refleksus į malonius arba nemalonius stimulus.
Kaip tėvams atsispirti daiktų ir reikmenų vaikui pirkimui (riedučiai, riedžiai, riedlentės, dviračiai, pačiūžos ir t.t.) , kurie kartais nebūna nė karto naudojami? Intencija gera – kad vaikas sportuotų, būtų aktyvus.
Manau, kad sveikintinas vaiko noras sportuoti, būti fiziškai aktyviam. Vaikai gali turėti gerų intencijų, bet netrukus pasiduoti, matydami, kad reikia įdėti pastangų. Normalu, kad kartais vaikai apsirinka ir nenuspėja, kaip jausis jų kūnas riedučiuose, kaip jiems pavyks atlikti triukus riedlente, kurie iš šalies atrodo lengvi. Kaip dažnai suaugusieji taip nė karto ir neapsivelka rūbo, už kurį sumokėjo nemažai pinigų? Galima klysti. Bet jeigu jūsų vaikas dažnai klysta ir pervertina savo svajones, už tokių dažnų persigalvojimų gali maskuotis vaiko greitas pasidavimas susidūrus su nesėkme. O taip pat tai gali būti nenuoseklumas ir noras būti viskuo, klaidžiojimas savęs paieškose. O gal trumpalaikis įtaigus susiviliojimas riedlente, pamačius kokiame nors socialiniame tinkle nuostabų ja atliekamą triuką? Tuomet nuoširdžiai pasikalbėjus su vaiku, galima išsiaiškinti tikrąją priežastį, kodėl taip greitai keičiasi pomėgiai. Svarbu neskubėti pirkti, o sudaryti sąlygas išsinuomoti, pasiskolinti kitų vaikų nenaudojamas priemones. Galima sutarti, kad brangesnis daiktas yra perkamas ilgesniais periodais, o naujas įsigyjamas tik tada, kai senas galbūt parduodamas arba išmainomas, ir taip jis randa naują savininką. Daugelyje šeimų tokiems daiktams vaikai tauposi pinigų ir mokydamiesi finansinio raštingumo, tikriausiai daiktus įsigis atsakingiau, daugiau pasverdami savo norą, pasielgdami net taip spontaniškai. O apsirikus, teks vėl gerokai palaukti.
Kaip tėvams nejausti sąžinės graužimo, jei nepatenkina visų vaiko norų?
Neigiamos vaikų emocijos dažnai suvirpina tėvų sąžinę, matant, kad vaikas jaučiasi nelaimingas. Tačiau pasijusti nelaimingu ir būti nelaimingu vaiku yra skirtingi dalykai. Laimingiems vaikams normalu susidurti su liūdesiu, pykčiu ar kitomis nemaloniomis emocijomis, bandant prisitaikyti prie pasaulio ir jį suprasti. Pernelyg apsaugodami nuo tokių emocinių patirčių ir reaguodami į dažną vaiko norą, galime jam pakenkti. Taip rizikuojama sustiprinti jo nerimą, nesaugumo jausmą. Juk visuomenė nebus tokia dosni ir paisanti vaiko užgaidų, todėl šiam gali tekti dažnai nusivilti, išgyventi atstūmimo jausmą. Tėvai gali lengviau ištverti vaiko psichologinį skausmą dėl nepatenkintų užgaidų, kai tą akimirką tinkamai sureaguoja į vaiko emocijas. Tuo metu svarbiau atliepti vaiko saugumo poreikį, padėti emociškai susitvarkyti su nesėkme (negautu žaislu) nei greitai emocijas nuslopinti, puolant gelbėti ir nupirkti tai, ko tikisi. Nuliūdusiam vaikui galime tarti: „Suprantu, kad esi nusivylęs, jog nepirksime šio žaislo, ir norėtum išbandyti kažką naujo. O ką naujo galime sugalvoti su tavo namuose turimais žaislais?“ Įsiūčio atveju parduotuvėje geriau tik atspindėti emociją ir atidėti bet kokį sprendimą: „Tikrai matau, kad dabar stipriai pyksti. Kai tik grįšime į mašiną, pasikalbėsime apie žaislą, kurio nori“. Vaiką mokome, kad sprendimus priimame tik būdami ramių emocijų, net jei jie nėra palankūs vaikui, tačiau dideliu pykčiu ar isterija nieko nepasiekiame, išvis nepriimame jokių sprendimų. Įgūdžiai kalbėtis su vaiku poreikių kalba atkuria tėvų emocinę pusiausvyrą, sustiprina jų pačių savigarbą ir išvaduoja iš savigraužos. Įgyti daugiau sąmoningumo apie poreikius ir mokytis tokios kalbos skaitytojai gali knygoje „Ko iš tikrųjų nori vaikai?“.
