Paradoksalu, tačiau mūsų vaikai nebemoka žaisti, jiems trūksta vaizduotės. Namuose vieną po kito įveikdami kompiuterinių žaidimų lygius vaikai įdarbina tik labai mažą dalį savo mąstymo, kūrybiškumo gebėjimų, netobulina specialių įgūdžių, sako docentė dr. Milda Brėdikytė, su kolegomis kurianti naratyvinių žaidimų metodiką, kuri padeda žaidžiant išlaisvinti kūrybiškumą, smalsumą, įtraukia į įvairių kasdienių problemų sprendimą.
Į vaikų žaidimus ji ragina pažiūrėti kitaip: nenustatyti aiškių taisyklių skatinant daugiau mąstyti, prisitaikyti, išmokti kovoti su stresu. Į naratyvinius žaidimus įtrauktiems vaikams formuojasi kasdienio gyvenimo įgūdžiai, didėja fizinis aktyvumas, emocijų suvokimas ir raiška, savireguliacija ir savikontrolė, savigarba, lavinami santykiai su bendraamžiais ir suaugusiais, skatinamas geresnis supančios aplinkos pažinimas. Mokslininkės metodologija pastaruoju metu vis plačiau taikoma Vilniaus darželiuose.
„Žaidimai yra nepakeičiama vaikų raidos ir ugdymo priemonė. Jie ypač svarbūs ankstyvame amžiuje. Mokslininkai pabrėžia, kad žaidžia visi gyvi organizmai, visos gyvos būtybės. Gebėjimas žaisti yra labai svarbus mūsų smegenims, jis padeda prisitaikyti prie aplinkos, išgyventi stresą, padeda formuotis sudėtingoms mąstymo struktūroms. Žaidimas vaikui yra viena pirmųjų veiklų, kurias jis pats organizuoja ir valdo. Vaikai, norėdami pasiekti tikslus, kurie yra žaidimuose, turi pasitelkti mąstymą, pademonstruoti visus savo aukščiausius pasiekimus visose srityse“, – sako M. Brėdikytė.
Vaikai nebemoka žaisti
Pasak jos, naratyvinių žaidimų idėja atsirado dėl vis aiškiau pastebimo vaikų nemokėjimo žaisti. „Net ir mokslininkai įsivaizdavo, kad vaikų gebėjimas žaisti yra natūralus, tačiau šiandien matome, kad vaikai nebemoka žaisti. Tyrimai rodo, kad vaikai žaidžia vis prasčiau ir patys nebemoka savo žaidimų susikurti. Ypač tai pastebima kalbant apie vaizduote paremtus žaidimus. Tokia padėtis lemia ir prastesnius socialinius įgūdžius“, – kalba M. Brėdikytė.
Anot jos, mokytojai pastebi, kad vaikai į pradines klases ateina neturėdami vaizduotės. Anksčiau vaikai ilgas valandas praleisdavo lauke, žaisti jų tuomet niekas nemokė, suaugusieji žaidimuose nedalyvavo, tad žaisti buvo mokomasi iš bendraamžių. „Šiandien mokytojai turi mokyti vaikus žaisti menamus vaizduote paremtus žaidimus. Jei vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, iš viso dažnai praranda galimybes įgyti būtinų socialinių įgūdžių“, – sako M. Brėdikytė.
Taisykles gali susikurti patys
Pasak pašnekovės, Lietuvoje yra susiformavusios didaktinių žaidimų tradicijos. Ieškome tokių žaidimų, kuriuose savaime užprogramuotas tikslas vaikus išmokyti konkrečių dalykų, o žaidimų baigtis yra numatyta ir aiški. „Mums atrodo, kad tokie žaidimai yra didžiausia vertybė, tokių žaidimų ieškome parduotuvėse. Mums atrodo, kad vaikai visada turi mokytis, o žaislai turi būti tam pritaikyti. Deja, kai žaislai arba žaidimų objektai yra su numatytais galutiniais tikslais, jie visada lavina siauresnį mąstymą, nėra tokie universalūs, neugdo kūrybiškumo. Geriausi žaislai mažiems vaikams yra tie, kurie skatina mąstyti atvirai. Vaikai patys turėtų sugalvoti, ką su žaislais galima veikti. Vaikai žaidimais turi patys susidomėti, juos atrasti“, – sako švietimo ekspertė.
Anot jos, žaisdami naratyvinius žaidimus vaikai dažnai nori patirti tokias patirtis, kurias mato kasdieniame gyvenime, įsikūnyti į savo tėvus, tad itin naudingi yra vaidmenų žaidimai. „Vaikai žaidžia gydytojų kabinetus, nes vizitai pas gydytojus jiems palieka labai daug įspūdžių, jie bando namuose gydyti kitus, žaislus. Vaikus domina stiprios emocinės patirtys. Jiems įdomios ir su pažįstamomis knygomis, filmais, personažais susijusios patirtys. Visa tai, ką vaikas veikia, pamažu tampa jo mąstymo būdu“, – priduria pašnekovė.
Žaidimai gali būti susiję ir su rizika
Lietuvoje tabu vis dar laikomi žaidimai, kurie vaikams leidžia spręsti problemas, kurių realiame gyvenime tėvai jiems spręsti neleistų. Daugelis mažųjų šiandien auga savotiškomis šiltnamio sąlygomis, jiems nereikia niekuo rūpinis, suaugusieji iš jų gyvenimo yra eliminavę bet kokią riziką.
„Be abejo, mums atrodo, kad vaiko saugumas yra pats svarbiausias dalykas, tačiau nereikia pamiršti ir sugebėjimo prisitaikyti prie sudėtingesnių situacijų. Jei vaiką visą laiką apsaugome, jis neišmoksta pats saugotis. Taip vadinami rizikos žaidimai tiek tarp mokslininkų, tiek tarp edukologų šiandien yra viena labiausiai aptarinėjamų temų. Rizikos žaidimai yra susiję su dideliu greičiu, aukščiu, pavojingais įrankiais, sunkumais, šiurkštumu, pasiklydimais ir daugeliu kitų dalykų, nuo kurių tėvai vaikus saugo. Mūsų kultūrai šie žaidimai nėra labai būdingi, nelabai priimtini. Suaugusieji dažna mano, kad tai tėra blogas elgesys. Tačiau žaisdami tokius žaidimus vaikai susigyvena su iššūkiais, mokosi juos įveikti, įgyja gyvenimiškos patirties“, – dėsto mokslininkė.
Vis dėlto, kaip pabrėžia ekspertė, pagrindinė žaidimo taisyklė – visiems turi būti smagu. Net ir paprasčiausios vaikų imtynės padeda jiems suvokti ribas, kur yra žaidimas, o kur jau – ne.
„Mums to trūksta. Tai svarbu kūno prisitaikymui, emocijų reguliavimui. Labai svarbu, kad tai padeda reguliuoti stresą, nes vaikai nėra pratę prie pavojų ir rizikos. Šiame procese labai svarbūs ir tėvai, kurie turi žaisti su vaikais, dūkti, eiti imtynių, domėtis tuo, kuo domisi vaikai. Reikia padėti vaikams išmokti būti saugiems tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – dėsto pašnekovė.
Anot jos, vaizduotės pagrindu kuriami žaidimai sukuria pagrindą visai naujų mąstymo formų atsiradimui – žaidimas yra pagrindas, konsoliduojantis svarbiausias žmogiškąsias savybes: vaizduotę, sąmoningą gebėjimą savo patirtims suteikti pasakojimo formą ir savo atminties vaizdinius sumaniai supinti į vis naujus siužetus. „Šiuo požiūriu menamas žaidimas ikimokykliniame amžiuje yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių veiklų, skatinančių sąmonės raidą. Tačiau su sąlyga, kad pats vaikas savarankiškai ar drauge su kitais žaidėjais kuria žaidimą“, – priduria M. Brėdikytė.
