Mūsų vaikai kalba kitaip nei mes. Pasakodami apie savo kasdienybę, jie vartoja daugybę angliškų žodžių – jais įvardina ir veiksmus, ir emocijas, ir daiktus. O kai kurie apskritai kalba tik angliškai jau nuo darželio. Ir tokių vaikų yra ne vienas.
Kaip vertinti šią tendenciją ir kodėl ji atsirado? Apie tai paklausėme sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės. Loreta šia tema daro mokslinį tyrimą ir būtų dėkinga, jei pasidalintumėte patirtimi apie savo vaikus. Kontaktus, kaip tai padaryti, rasite straipsnio pabaigoje. Konsultuoja Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro dėstytoja, prof. dr. Loreta Vaicekauskienė
Atsivėręs pasaulis keičia kalbą
Per 30 metų pasikeitė viena karta, po Nepriklausomybės gimęs jaunimas jau laisvai kalba angliškai. Rusų ir anglų kalbos santykis visuomenėje pasikeitė anglų kalbos naudai. Prieš keletą dešimtmečių angliškai kalbėjo vienas kitas, o šiandien šią kalbą supranta dauguma. Žmonės suvokia anglų kalbos vertę kaip komunikacijos būdą, kaip galimybę bendrauti kirtus valstybės ribas, kaip didesnes galimybes ieškant darbo. Globali anglų kalba atrodo labai patraukli.
Ar blogai, jei vaikai vartoja daug angliškų žodžių?
O ar blogai būti jaunam ir kitokiam? Ar blogai mokėti daugiau nei vieną kalbą? Prisimenu kalbininkų paniką dėl anglų kalbos Nepriklausomybės pradžioje – buvo kuriami draudžiamų žodžių sąrašai, skiriamos baudos žurnalistams. Man atrodo, iš dalies šoką sukėlė suvokimas, kad nebegalima kontroliuoti proceso. Sovietmečiu viešajai kalbai taikyta griežta kontrolė, viskas būdavo iš anksto suderinta. Po Nepriklausomybės įvyko ir medijų, ir visuomenės lūžis – kalbėti natūraliai, nebijoti atskleisti savo asmenybės tapo vertybe. Anglų kalba jaunimui yra būtent jų asmenybės, tapatybės dalis. Angliški įterpiniai visame pasaulyje asocijuojami būtent su jaunatviška raiška, tik ji, žinoma, labiau būdinga ne viešajai, o privačiai erdvei.
Tai požiūrio klausimas – į skolinius ar svetimus žodžius galima žiūrėti kaip į nelaimę. Bet mokslininkai tai vertina kaip natūralų kalbų kontaktų procesą. Nėra kalbų be skolinių. Jie ateina per pasaulio pažinimą, kulinariją, keliones… Pritampa prie besiskolinančios kalbos gramatikos ir dažnai tik praturtina žodyną. Juk itališka lazanija ne tas pats, kas lietuviškas makaronų apkepas? Palaikinti ne tas pats, kas pamėgti. Kita vertus, lygiai taip pat natūraliai žmonės kai kuriuos skolinius susilietuvina arba pakaitus pasiūlo kalbininkai. Svarbiausia, kad nebūtų prievartos, kaip sovietmečiu, vartoti tik nurodytas kalbos formas. Be to, nereikėtų pamiršti, kad angliški žodžiai ne tik įvardija naujus dalykus, bet ir siejasi su kalbėtojo tapatybe, turi papildomos socialinės reikšmės. Įterpęs angliškų žodžių kalbėtojas gali skambėti kaip šiuolaikiškas, šmaikštus, profesionalus, nestandartiškas žmogus. Tokių socialinių reikšmių anglų kalbai priskiriama labai daug ir dažniausiai labai teigiamų.
O jei vaikai nori kalbėti tik angliškai?
Šitą procesą dabar ir tiriu. Man įdomu, kodėl vaikai ir jaunimas taip elgiasi. Mokyklose, mieste galima pamatyti grupelių, kurios tarpusavyje komunikuoja anglų kalba tarsi gimtąja.
Man atrodo, tai susiję su išskirtine jauno žmogaus tapatybe. Juk vien angliškai kalba ne visi, o tik kai kurie vaikai. Tokiu būdu gali būti siekiama išskirtinumo klasėje ar grupėje, norint save išskirti iš kitų jaunų žmonių. Suaugęs žmogus gal pasipuikuos savo mašina ar įdomiu hobiu, o vaikai – tuo, kad tarpusavyje bendrauja angliškai.
Paprastai paaugliai save išskiria drabužiais, laisvalaikio pomėgiais, klausoma muzika, tam tikru susiformuotu stiliumi. Šiame stiliaus rinkinuke yra ir anglų kalba. Tai vadinama kodų kaita, kai žmogus pereina iš vienos kalbos į kitą, ir ji gali būti funkcionali. Gali nurodyti, kad štai mes dabar žaidžiame. Arba kad mes dabar aptariame kažkokį vidinį, tik mūsų grupės reikalą. Arba leidžia pozicionuoti save kaip kitokį – štai mes kitokios, nei jūs, visi likę bendraklasiai.
Kokiame amžiuje tas procesas prasideda?
Yra net ikimokyklinukų, kurie jau gali kalbėti angliškai. Dažnai tėvai jų net nemoko, vaikai išmoksta tarsi savaime. Galbūt iš televizoriaus, interneto, vyresnių brolių ir seserų. Iš ankstesnių teorijų mes žinome, kad vien žiūrėdamas televiziją kalbos neišmoksi. Turi būti dar kažkas daugiau. Galbūt dabartinės medijos yra tokios interaktyvios, kad jos veikia kaip gyvas bendravimas? Galbūt jos motyvuoja savo patrauklumu?
Maži vaikai kalbų mokosi ypač greitai, kol dar atviros smegenys, nesunkiai gali išmokti bet kokios kalbos. Ikimokykliniam amžiuje smegenys pasirengusios priimti kalbą, tam nereikia ypatingo talento. Smegenys labai lanksčios. Emigrantų istorijos rodo, kaip greitai vaikai tampa vertėjais savo tėvams. Mūsų pačių sūnus, paauglystėje išvažiavęs į Ameriką, iš pradžių vos kalbėjo angliškai, o po poros mėnesių dramos būrelyje jau citavo ne tik savo, bet ir bendraklasių vaidmenims skirtus Šekspyro dialogus. Išmokta svetima kalba nedaro jokios žalos gimtosios kalbos mokėjimui, tai tiesiog labai gera smegenų mankšta. Be to, keliomis kalbomis kalbantys vaikai kognityviai gali būti net pranašesni už tuos, kurie moka tik vieną gimtąją kalbą.
Vėlesniame amžiuje kalbos mokytis padeda smalsumas, kai sąmoningi vaikai susiranda juos dominantį turinį. Vieniems tai bus dinozaurai, kitiems –kosmoso tyrinėjimai, tretiems – kompiuteriniai žaidimai. Ekranai suteikia galimybę būti šviesiame, pozityviame informacijos ir fantazijų pasaulyje, kuris dažnai gražus ir teisingas. Vaikui patinka jame dalyvauti, o taip kartu noriai perimama to pasaulio kalba – kaip instrumentas ir kaip patraukli to pasaulio reprezentantė. Neabejotinai tai skatina mokytis angliškai.
Kaip reaguoti tėvams?
Atlikdama tyrimą ir bendraudama su šeimomis matau, kad tėvai būna nustebę, galbūt šiek tiek sunerimę, bet visi didžiuojasi, kad jų vaikai moka kalbėti papildoma ir tokia reikalinga anglų kalba. Mes savo kultūroje turime nuostatą, kad mokėti kalbą – tai turtas, o pasaulinę kalbą, kuria gali bet kur susikalbėti, – dar didesnė vertybė. Tėvus dažnai labiau jaudina ne tai, kad vaikai pereina prie anglų kalbos, bet kad jie per daug laiko praleidžia prie ekranų.
Yra toks mitas, kad jei vaikas bendrauja ne lietuviškai, o angliškai, jis ar ji galbūt bus autistas, nes anglų kalba neva lengvesnė. Iš tiesų yra žinoma autistiškų vaikų atvejų, kai bendravimo kalba renkamasi būtent anglų kalba. Specialiai nesidomėjau, nemanau, kad tai būtų pagrįsta nuomonė. Ir anglų, ir lietuvių kalbos priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų grupei, ir vaiko smegenims didelio skirtumo nėra, kurią kalbą išmokti. Net mums, suaugusiesiems, visos indoeuropiečių kalbos yra nesunkiai įveikiamos, ypač jei gyvensime toje kalbinėje aplinkoje.
Anglų kalba nei paprastesnė, nei lengvesnė už lietuvių. Bet dažnai vaikai labiau mėgsta užsienio kalbas ir net jų pamokas mokyklose dėl paprastos priežasties – lietuvių kalbos mokyklinės normos pernelyg griežtos, sakyčiau, net perteklinės. Vaikus per lietuvių pamokas taiso nuo pirmų dienų mokykloje. Su tokiais nenormaliais reikalavimais jaunimą padarome beraščiais. Todėl nereikia stebėtis, kad jie nebenori lietuvių kalbos pamokų. Anglų kalba tampa lengvesnės išraiškos ir išsilaisvinimo forma.
Ar reikėtų sunerimti, kad lietuvių kalbą pamirš?
Man atrodo, grėsmės nėra – kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo didesnis bus mūsų pasaulis, geriau galėsime save išreikšti. O jei norime, kad neišnyktų kai kurie dalykai, tai turime patys pasistengti.
Pavyzdžiui, vaikas vis dažniau renkasi skaityti ne lietuviškas, o angliškas knygas. Pažiūrėkime, ar siūlome įdomių lietuvių autorių, ar į vaiko rankas patenka kokybiška verstinė literatūra? Ar patys skaitome knygas? Ar skaitome kartu?
Jei specialiai reguliuosime, taisysime, versime skaityti ir kalbėti lietuviškai, atsiras nereikalinga įtampa. Gal geriau kartu nueiti į knygų mugę, pažiūrėti, kas įdomu ir turinio, ir kalbos prasme. Kalbėti apie lietuvių kultūrą, vartoti ją kartu. Kai bus pasirinkimas, vaiko nereikės varyti varu. Mūsų šeimoje tradicija eiti į knygų mugės vaikų salę gyvuoja nuo pat mažumės. Dukra dabar jau grįžusi namo po studijų, bet kol studijavo užsienyje, knygų mugės dienomis net specialiai grįždavo į Lietuvą, nes tai įdomu.
Kol auginsime savo vaikus lietuviškai, kol jie matys, kad kalbėti lietuviškai yra prasminga, tol kalba ir kultūra neišnyks. O papildomų kalbų mokėjimas ją tik praturtins.
Neila Ramoškienė, Dovaldės Butėnaitės nuotraukos
Loreta Vaicekauskienė atlieka mokslinį tyrimą, kodėl vaikai ir paaugliai renkasi bendrauti anglų kalba. Jei jūsų šeimoje auga tokių vaikų, papasakokite savo patirtį ir parašykite Loretai adresu: loreta.vaicekauskiene@flf.vu.lt
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.04.29.
Susiję straipsniai
