Telefonai ir žaidimai vaikų kasdienybėje vis dažniau tampa įprasta rutina, tačiau specialistai atkreipia dėmesį – svarbiausia ne tik laikas prie ekranų, bet ir tai, kodėl vaikas prie jų leidžia laiką. Psichologų teigimu, žaidimai neretai tampa lengviausiai prieinama priemone nusiraminti, užimti save ar pabėgti nuo streso ar nuobodulio, todėl vien draudimais problemos išspręsti dažniausiai nepavyksta.
Balandį atlikta „Spinter tyrimai“ reprezentatyvi apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusė tėvų, auginančių vaikus iki 10 metų, leidžia jiems žaisti žaidimus telefone bent valandą per dieną.
26 proc. respondentų nurodė savo vaikams leidžiantys žaisti 1–2 val. per dieną, o 22 proc. – daugiau nei 2 val. Tuo metu iki valandos žaisti leidžia 21 proc. apklaustųjų, iki 20–30 min. – 8 proc. 14 proc. tėvų teigia laiko neribojantys arba jo nesekantys, o visiškai žaisti telefonu savo vaikams neleidžia 9 proc. respondentų.
Tyrimas taip pat atskleidė tam tikras tendencijas pagal amžių – vaikams 1–2 val. per dieną žaisti telefonu dažniau leidžia 36 metų ir vyresni respondentai.
Organizacijos „Jaunimo linija“ Kauno padalinio vadovas, psichologas Mykolas Kriščiūnas sako, kad tyrimo rezultatai pirmiausia parodo, jog visuomenėje vis dar nėra nusistovėjęs vieningas požiūris į vaikų žaidimus telefone.
„Matome labai didelę įvairovę – vieni tėvai laiką riboja griežčiau, kiti leidžia žaisti gerokai ilgiau. Tai rodo, kad visuomenėje vis dar nėra aiškaus susitarimo, kiek žaidimai vaikams yra naudingi, o kada jų jau tampa per daug. Tačiau kartu matome ir kitą tendenciją – žaidimai vaikų kasdienybėje tampa įprasta pramoga“, – sako jis.
Ne visi žaidimai žalingi
Pasak M. Kriščiūno, svarbu nepamiršti, kad patys žaidimai nebūtinai yra žalingi. Dalis jų gali turėti ir teigiamos įtakos vaikų raidai.
„Kai kurie žaidimai gali lavinti dėmesį, reakciją, atmintį, skatinti problemų sprendimą ar strateginį mąstymą. Taip pat egzistuoja kūrybiškumą ar bendradarbiavimą skatinantys žaidimai, ypač kai jie žaidžiami kartu su kitais vaikais. Žaidimai gali tapti ir būdu atsipalaiduoti – sumažinti stresą ar trumpam atitraukti dėmesį nuo sunkumų“, – aiškina psichologas.
Tuo tarpu žaidimų kūrimo įmonės „Nordcurrent“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Ada Mockutė-Jaime pastebi, kad diskusijose apie vaikų žaidimus telefonuose dažnai vyrauja kraštutinumai, nors realybė yra gerokai sudėtingesnė.
„Patys žaidimai savaime nėra nei blogis, nei problema. Kaip ir daugelyje sričių, svarbiausia tampa balansas bei turinys. Žaidimai vaikams gali būti ne tik pramoga, bet ir būdas mokytis, spręsti problemas, lavinti reakciją ar kūrybiškumą“, – sako A. Mockutė-Jaime.
Pasak jos, svarbu vertinti ne tik laiką prie ekranų, bet ir bendrą vaiko kasdienybę.
„Jeigu vaikas yra fiziškai aktyvus, bendrauja su kitais vaikais, kokybiškai ilsisi ir turi įvairių veiklų už ekranų ribų, saikingas žaidimų laikas neturėtų būti vertinamas automatiškai neigiamai. Kur kas svarbiau tai, ar žaidimai neužima visos vaiko kasdienybės“, – pažymi ji.
Svarbu stebėti pokyčius
Vis dėlto, anot psichologo, problema dažniausiai atsiranda tada, kai žaidimai pradeda užimti pernelyg didelę vaiko gyvenimo dalį arba tampa pagrindiniu emocinių sunkumų sprendimo būdu.
„Vienas svarbiausių ženklų – kai vaikui tampa sunku sustoti, o tėvams – atitraukti jį nuo žaidimų. Taip pat svarbu stebėti, ar dėl žaidimų nenukenčia miegas, mokslai, fizinis aktyvumas ar santykiai su kitais žmonėmis“, – sako M. Kriščiūnas.
Jo teigimu, tėvams verta atkreipti dėmesį ir į emocines reakcijas.
„Jeigu apribojus žaidimus vaikas tampa itin dirglus, piktas ar užsidaręs, jei pradeda slėpti, kiek laiko žaidžia, atsitraukia nuo anksčiau mėgtų veiklų ar vis dažniau bėga į žaidimus po stresinių situacijų – tai gali būti ženklas, kad žaidimai tampa pagrindiniu būdu pabėgti nuo sunkumų ar nemalonių emocijų“, – pažymi „Jaunimo linijos“ psichologas.
Jis taip pat pastebi, kad psichologiškai vaikus prie žaidimų traukia ne tik pramoga, bet ir galimybė patirti kontrolę, pasiekimus bei greitą emocinį atlygį.
„Žaidimuose daug stimulų, apdovanojimų sistemų, aiškaus progreso. Vaikui tai suteikia kompetencijos jausmą – jis mato, kad kažką geba ir gali kontroliuoti. Ypač jei realiame gyvenime to jausmo trūksta. Kartais žaidimai tampa vieta, kur vaikas jaučiasi saugesnis, labiau priimtas ar sėkmingesnis nei kasdienybėje“, – aiškina M. Kriščiūnas.
Žaidimai telefone – būdas pabendrauti
Vaikų santykį su technologijomis labiausiai formuoja ne draudimai, o bendri šeimos įpročiai.
„Technologijos ir žaidimai niekur nedings, todėl ilgainiui svarbiausia tampa išmokyti vaiką jais naudotis sąmoningai. Kalbėjimasis, aiškios ribos ir domėjimasis tuo, ką vaikas žaidžia, dažniausiai duoda daugiau naudos nei vien tik griežti draudimai“, – priduria A. Mockutė-Jaime.
Anot jos, žaidimai telefone gali tapti ir bendru šeimos laisvalaikiu – skatinti kūrybiškumą, bendradarbiavimą, komandinius įgūdžius bei tarpusavio komunikaciją.
Psichologas M. Kriščiūnas taip pat priduria, kad tėvams svarbiausia ne tik riboti laiką prie ekranų, bet ir suprasti, kokį vaidmenį žaidimai užima vaiko gyvenime.
„Žaidimai dažnai nėra pagrindinė problema. Svarbiau suprasti, nuo ko vaikas į juos traukiasi ir ką juose randa. Tėvams vertėtų į tai žiūrėti ne vien per draudimų ar bausmių prizmę, bet su smalsumu ir noru suprasti savo vaiką“, – apibendrina jis.
