Kas pasikeistų, jei visi mobilieji telefonai ir kompiuteriniai žaidimai pasaulyje staiga išnyktų? Kokia taptų mūsų vaikų kasdienybė? Liūdna.
Kristina Busilaitė, https://svajoniukurejas.lt/
Technologijos nėra blogis
Mums tik atrodo, kad saugome vaikus ir norime jiems riboti ekranus, bet patys nerandame laiko pabūti su vaikais, tiek, kiek jiems to reikia. Kad ir kaip absurdiškai nuskambės, bet ekranai gelbėja vaikus. Tai jų vieninteliai namai, kuriuose jie jaučiasi saugūs.
Ribojimas, bausmės, visiška laisvė yra tik trumpalaikės priemonės, kurios tik sukuria iliuziją, kad mes galime kontroliuoti savo vaikų gyvenimą. Bet iš tiesų tik apgaudinėjame save, atitolindami savo dėmesį nuo esminės problemos.
Patys ekranai, technologijos, kompiuteriai ir telefonai nėra blogis. Tai neatsiejama mūsų – šio amžiaus žmonių – gyvenimo dalis. Jei dar prieš 10 metų galėjome riboti vaiko prie ekrano laiką, dabar tai beveik neįmanoma, nes ekranas užima labai daug vietos mūsų visų kasdienybėje. Nuo autobuso bilietėlių iki namų darbų.
Prisiminkite pirmąjį kartą
Grįžkime į tuos laikus, kai pirmą kartą nusprendėte duoti vaikui kažką pažiūrėti ekrane. Pagrindiniai klausimai:
- Kiek jam buvo metų?
- Kas tuo metu vyko?
- Kaip jautėtės pati tuo metu?
Iš patirties galiu pasakyti, kad tokie sprendimai neateina be priežasties ir lengvai. Ekranas sprendė kažkokią problemą. Ir, kad ir kaip gaila, bet didžiausia problema buvo vaikas. Pirmiausia pasidalinsiu savo patirtimi. Kaip šiandien prisimenu save, motinystės nualintą, po visos dienos namų ruošos ir vaiko priežiūros norėjau kažką užkąsti ir pažiūrėti mėgstamą serialą. Vyro namie nebuvo. O sūnus nuo ryto buvo neramus, zyzė. Atrodė, išvarys mane iš proto. O su juo užsiimti neturėjau nei jėgų, nei noro. Tai buvo prieš 12 metų, kai jam buvo vos metukai. Įjungiau teletabius ir apsidžiaugiau, kad jis taip ilgai susidomėjęs žiūrėjo. Valio, pagalvojau sau. Atradau tokį lengvą būdą nuraminti sūnų.
Po daug metų, kai sūnus mane pasiuntė, man išjungus žaidimą, supratau, kad kažkas čia ne taip. Kažką turiu daryti.
Taigi – ką daryti su priklausomybe
Pradėjau domėtis ir ieškoti atsakymų „Kaip padėti vaikui, priklausomam nuo ekranų?“ Visi skirtingai kalbėjo. Daug metodų išbandžiau – ir viskas veltui. Situacija tik blogėjo. Tada atsisukau į save, pradėjau gilintis į praeities įvykius ir savo elgesį.
Supratau labai liūdną dalyką, kad tik aš pati esu dėl visko kalta. Išskyriau du esminius dalykus, kurie lėmė sūnaus priklausomybę.
Pirma. Man sūnus buvo nepatogus. Aš norėjau pabėgti nuo visko ir turėti ramybės. Kuo daugiau to siekiau, tuo labiau sūnus buvo neramus. Jaučiausi kaip užburtame rate, ir sprendimas „užkišti“ jį ekranu mane džiugino. Vaiko pasąmonėje užsifiksavo programa „Mama laiminga, kai aš su telefonu“.
„Draugas telefonas“ mus lydėjo visur. Kelionėse, kavinėse, pas draugus, prieš miegą. Tai buvo norma, kol neprasidėjo pykčiai. Supratau, kodėl kildavo konfliktai. Kadangi pati daviau, o vaiko pasąmonėje buvo įrašyta programa – „Mama laiminga, kai aš su telefonu“, natūralu, kad vaiko viduje vyko pasipriešinimas.
Kaip tai keičiau? Paklausiau savęs: „Ar aš iš tiesų laiminga?“. Ar tikrai mane vaikas mato laimingą tik tokiame vaizdinyje? Tai buvo užuomazgos ir suvokimai, ką turėčiau daryti ir nuo ko pradėti, kad iš tiesų būčiau laiminga.
Vaikas iš esmės nėra nepatogus, jis yra toks, koks yra. Su savo poreikiais ir unikalumu. Jis mums nepatogus. Mes atsiduriame tokiame motinystės taške, kai nebesusitvarkome su savimi, kai nežinome, kaip vaiką nuraminti, kai nesuprantame, kodėl šimtmečius pasiteisinę auklėjimo metodai neveikia, kai neklauso, kai rėkia ir mušasi. O dar aplinkinių komentarai ir žvilgsniai. Užspausta į kampą mama imasi tų sprendimų, kurie atrodo geriausi. Tuo metu niekas nežinome, kokios gali būti pasekmės. Nežinojau ir aš.
Visada rekomenduoju suvokus šiuos dalykus neužsibūti kaltės jausme, pripažinti „taip, aš klydau“ ir judėti toliau. Tik pakeitę savo elgesio modelį, galime tikėtis pokyčių. O tuo tarpu vaiką reikėtų palikti ramybėje. Puoselėti savyje besąlyginę meilę jam, prisiminti pirmuosius susitikimus ir kas rytą į vaiką žiūrėti kaip į baltą lapą.
Antra. Vaiko nuobodulys mane erzino. Buvau įsitikinusi, kad jei vaikas verkia ir nuobodžiauja, – aš bloga mama. Prisižiūrėjau, kaip kitos mamos žaidžia su vaikais ir kokie vaikai ramūs šalia tokių mamų. Bet sutiksite su manimi, kad gyvenime yra veiklos ir be žaidimų su vaikais. Kaip tai suderinti, – nesupratau. Ir vėl atrodė puikus sprendimas – telefonas ir antra pasąmoninė programa vaikui „Nuobodulys blogai“.
Kaip yra dabar?
Tikriausiai kyla klausimas, kokia situacija dabar? Esu laiminga tuo, kokį ryšį dabar turiu su savo vaiku. Iš jo gyvenimo niekur nedingo ekranai, bet nebeliko liguisto noro juose mirkti. Tai nebėra jo prioritetinė veikla grįžus iš mokyklos. Jis turi daug kitų veiklų, susitinka su draugais, žaidžia futbolą, skaito knygas, žaidžia šachmatais. Jei dingtų namuose elektra ir išsijungtų kompiuteris, jis be papildomų emocijų atsistotų ir susirastų kitą veiklą. Pasakysiu paprastai, dabar namuose gera ir ramu būti.
Ekranai ir laimingi tėvai
Šita patirtimi dalinuosi jau ne pirmus metus. Padedu kitiems tėvams suprasti savo vaikus ir įveikti šį nelengvą etapą. Per šį laiką, kaupdama patirtį, supratau dar vieną esminį dalyką – tai yra straipsnio pradžioje išsakytos minties „Ekranai gelbėja vaikus“ tęsinys.
Ekranas – vienintelė saugi vieta, kur vaikas gali pasislėpti nuo priekaištais persmelktų tėvų veidų. Mes, suaugusieji, turime realius pasirinkimus keisti savo gyvenimą, darbus, gyvenamąją vietą (deja, ne visada tuo pasinaudojame). O vaikai neturi tokios galimybės. Toksiškoje aplinkoje jie gyvena tarsi spąstuose, priversti kvėpuoti tuo oru, kuriuo gyvena jo tėvai. Ką mes galime padaryti, kad vaikas nesislėptų ekrane? Būti laimingi.
O būti laimingais svarbu ne tik dėl savęs. Labai svarbu būti įkvėpimu vaikams, kas yra laimė. Dažnai mamos sako, kad jos aukojasi ir stengiasi dėl vaikų. Labai daug mamų susikūrusios iliuziją, kad save realizuos, kai užaugs vaikai. Mes galime metų metus mokyti vaikus gražaus elgesio, mandagumo, pagarbos, bet jie bus tokie ir ims pavyzdį iš to, kokie esame mes.
Kuo sudėtingesnė motinystė, kuo sunkiau susitarti su vaiku, kuo didesnis chaosas namuose, tuo aiškiau jums siunčiama žinutė, kaip iš tiesų atrodo jūsų vidus. Jei mes aukojamės dėl kitų, augdamas vaikas tai supras kaip normą, ir gyvenime save aukos dėl kitų. Ar tikrai norime to savo vaikui? Būtent tokių savybių, kuriomis nesimėgaujame patys?
Esu dėkinga savo prabėgusiems 13 metų motinystėje ir savo vaikams už šią unikalią savęs pažinimo kelionę. Augti kartu su vaikais yra didžiausia dovana.
Projektas svajoniukurejas.lt: seminarai, knygos, tėvų klubas, online dirbtuvės, asmeninės konsultacijos.
