Nors šiuolaikiniai technologijų amžiaus vaikai gali naudotis pačiomis įvairiausiomis ir išmaniausiomis mokymosi priemonėmis, pavyzdingai pamokose dalyvaujantys vaikai patiria mokymosi sunkumų ir net papildomas darbas kartais neduoda taip laukiamų rezultatų. Kodėl taip nutinka? Ugdymo specialistai vieningi – nes vaikai nuo gimimo įpratę vienu metu užsiimti keliomis veiklomis ir dėmesio ilgiau į vieną nebesukoncentruoja, be to, ne mažesnę įtaką turi ir tėvų kantrybės stoka.
Susikaupimo laikas – rekordiškai trumpas
Žmogaus smegenis tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad dėmesio koncentracija yra būtina sėkmingam pažintinių gebėjimų vystymui ir vaiko raidai, todėl, remiantis jų tyrimais, parengtos gairės, kiek vidutiniškai vaikas gali išbūti susikaupęs vienai užduočiai skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Pavyzdžiui, dvimetis gali dėmesį sutelkti 4–6 minutes, penkiametis – 12–18 minučių, dešimtmetis 20–30 minučių, o štai penkiolikmetis – 30–40 minučių. Tiesa, su vaikais kasdien dirbantys pedagogai nėra tokie optimistiški ir įspėja, kad susikaupimo laikas dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ir kasdienių įpročių nuolat trumpėja.
„Dėmesys natūraliai stiprėja ir mažėja priklausomai nuo įvairių veiksnių: nuo to, kaip išsimiegojome, kiek įdomi užduotis, kuriai turime susikaupti ir pan., tačiau šiuolaikiniam gyvenimui būdingas įvairios prigimties nerimo „kokteilis“ šią užduotį gali itin pasunkinti. Jei kalbėti vaizdžiai, visi be išimties gyvename „kambaryje“, kuriame nuolat zuja gausybė „nuomininkų“: darbo, mokslo ir buities rūpesčiai, socialiniai stresoriai, nuolatinės telefono, socialinių tinklų žinutės ir gundantis internetas. Pastarasis, juk, ir buvo sukurtas taip, kad pasinaudotų žmonių mąstymo ypatumais, todėl nereikėtų stebėtis, kad algoritmų pinklės mus taip įtraukia. Mūsų smegenys nori naujovių, jaudulio ir socialinio ryšio, o prietaisai šiuos troškimus įgyvendina, todėl dėmesį sukaupti darosi vis sunkiau.
Prieš dvidešimt metų buvo atliktas tyrimas stebint, kaip žmonės naudojasi elektroniniais prietaisais ir kaip dažnai „šokinėja“ jų dėmesys – tuo metu tai buvo vidutiniškai kas 2,5 minutes. Neseniai pakartojus šį eksperimentą, paaiškėjo, kad dėmesio išlaikymo vidurkis sumažėjo iki 47 sekundžių. Jeigu į šias pinkles pakliūna suaugę, kodėl joms atsispirti turėtų vaikai, kurie nuo mažų dienų neatsiejami nuo išmaniųjų įrenginių? Kalbų kursuose pastebime, kad vis daugiau vaikų yra išsiblaškę, dėl to sunkiau susikaupia atlikdami užduotis, linkę jas atlikti ne iki galo arba labai nekokybiškai, paskubomis, dažnai netgi stengiasi vienu metu daryti keletą veiklų. Tai – „TikTok“ ir kitų nuolat naudojamų socialinių tinklų pasekmė“, – priežastis aiškina kalbų mokyklos „AMES Education“ vadovė E. Kesylienė.
Šios vaikus kamuojančios problemos aktualumą atskleidžia ir šiemet Didžiojoje Britanijoje internetinės mokymosi platformos „Kapow Primary“ atliktas tyrimas, kurio metu apie situaciją mokyklose buvo apklausti 504 mokytojai. Rezultatai nedžiugina: net 84 procentai jų įsitikinę, jog pradinių klasių vaikai geba išbūti susikaupę „trumpiau nei bet kada anksčiau“, todėl, kad pavyktų išlaikyti mokinių dėmesį, kiekvienai veiklai mokytojai šiais laikais turi skirti mažiau nei 10 minučių. Šio tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad prastėjančiam mokinių gebėjimui susikaupti bei tam tikrų elgesio problemų atsiradimui neabejotinai įtakos turėjo ir COVID-19 pandemija, kuri paveikė ne tik socialinį šeimų gyvenimą, bet ir įnešė daug naujovių į mokymosi procesą.
„Pirmiausia norėčiau apginti vaikus, nes ne tik jų koncentracija mažėja – tas pats vyksta ir su suaugusiais. Juk, kai dirbame susikaupę tyloje, viskas sekasi labai gerai, tačiau, jeigu tik suskamba telefonas arba kažkas ateina pakalbinti, sugrįžti prie įprasto darbo režimo užtrunka bent kelias minutes. Vaikai kasdien vartoja labai daug turinio, kuriame greitai keičiasi įvairūs vaizdai, jų akys žiūrint labai greitai bėgioja, o smegenys turi priimti labai didelius kiekius informacijos, taigi, jeigu ryte vaikas prieš mokyklą pažiūri kokį nors vaizdo įrašą internete, atėjęs į klasę jis turi emociškai „pailsėti“ – blaškosi ir negali susikaupti. Tačiau noriu nuraminti, kad viskas nėra taip juoda, nes mokytojai turi įvairių metodikų ir žino, kaip padaryti, kad vaikai koncentruotų dėmesį tada, kai to reikia“, – sako Karalienės Mortos mokyklos pradinių klasių mokytoja Emilija Malinauskaitė-Sigurdarson.
Šiuolaikiniams vaikams reikia kitokio mokymo
Vaikų elgsenos pokyčiai skatina mokytojus nuolat ieškoti būdų, kaip ugdyti šiuolaikinį mokinį bei kokias strategijas taikyti, kad jo dėmesį būtų galima išlaikyti ilgiau. Reaguodami į vaikų mokymosi poreikius, pedagogai vis daugiau dėmesio skiria mokymo proceso individualizavimui ir diferencijavimui, o pats pamokos laikas yra skeliamas į trumpesnius pamokos etapus. Specialistai atvirai pripažįsta – suvaldyti vaikų dėmesį tikrai nėra lengva, tačiau įmanoma.
„Nors vaikams visuomet labiau patinka žaidybinio pobūdžio užduotys, mokytojui tenka tikras iššūkis norint juos įtraukti į visas veiklas, įskaitant tas, kurios reikalauja atidumo, kruopštumo ir koncentracijos. Tačiau juk reikia ne tik vaiko dėmesį suvaldyti, bet ir pasiekti gerų akademinių rezultatų. Kadangi kalbų mokymasis – labai dinamiškas ir įsitraukimo reikalaujantis procesas, svarbu išlaikyti tam tikrą balansą tarp informacijos kiekio, jos pateikimo intensyvumo bei realaus mokinio gebėjimo ją įsisavinti jam patogiu tempu ir būdu. Organizuodami veiklas, sudėtingesnes užduotis stengiamės atlikti užsiėmimo pirmoje pusėje, kai vaikai jau „apšilę“, bet dar nepavargę, taip pat siekiame išlaikyti balansą tarp didesnio susikaupimo reikalaujančių ir laisvesnio pobūdžio, pavyzdžiui, kalbėjimo, užduočių“, – teigia E. Kesylienė ir priduria, kad mokykloje dirbantys specialistai net pasitelkia mindfulness metodikas, kai užsiėmimų metu daromos papildomos pertraukos kvėpavimo pratimams, susikaupimui, ramybei. Be to, užsiėmimuose pirmiausia stengiamasi sukurti mokymuisi palankią aplinką, atsiriboti nuo pašalinių trikdžių, tokių, kaip mobilieji telefonai.
Pasak Karalienės Mortos mokyklos mokytojos E. Malinauskaitės-Sigurdarson, ugdant šiuolaikinius vaikus reikia žinoti kelis svarbius niuansus ir mokėti tinkamai suplanuoti visą procesą. Ir, be abejo, tėvai prie to taip pat ženkliai gali prisidėti, nes vaikas gebės susikaupti tada, kai jis gerai jausis – bus pavalgęs, išsimiegojęs, jam bus nešalta ir ne per karšta.
„Antras svarbus dalykas – saugumas. Vaikas mokykloje turi jaustis saugus, nes, jeigu jis turi kažkokių baimių, jaučia nerimą, natūralu, kad jis blaškosi ir negali priimti informacijos, kurią mokytojas pamokos metu nori jam perduoti. Kitas dalykas, kurį mokytojai turi planuoti – kaip nustatyti vaikams mokykloje aiškią rutiną. Pavyzdžiui, pamokos pradžioje mes vaikams pasakome, kokie bus jos tikslai ir ką toje pamokoje veiksime, kad vaikai iš anksto žinotų planą. Tą patį galima padaryti ir dienos pradžioje vaikams paaiškinant, kokios pamokos laukia, kada bus pietūs, o kada – pertraukėlės. Juk ir suaugę mėgsta žinoti, ką darbo metu per dieną jiems reikės atlikti.
Ir, turbūt, svarbiausias dalykas, užtikrinti, kad pamoka nebūtų nuobodi ir statiška: jeigu versime vaikus visą pamoką tik rašyti, natūralu, kad kažkuriuo metu jie praras dėmesį, todėl veiklą per pamoką reikia kaitalioti – aktyvią veiklą turėtų keisti pasyvi ir atvirkščiai. Jeigu mūsų mokytojas pastebi, kad vaikai pradedi bruzdėti ir nebesukaupia dėmesio, jis stabdo pamoką kelių minučių pertraukėlei – pas mus tai dažnai būna trumpa meditacija ir po jos vėl grįžtama prie įprasto pamokos režimo.
Dar vienas „triukas“, kuris yra labai veiksmingas ir kurį taikome savo mokykloje – sąmoningo kvėpavimo praktika. Kaip tai vyksta? Kai mokytojas mato, jog klasė praranda dėmesį, pamoka stabdoma ir mokytojas su vaikais susėda ant žemės kvėpuoti pagal specialias „Vaikystės sodo“ sukurtas kvėpavimo korteles. Jose yra įvairių kvėpavimo technikų, kurios itin patinka ikimokyklinio amžiaus vaikams ar pradinukams, pvz., kvėpuoti kaip slibinas, vaivorykštė ar bitė. Vyresnio amžiaus vaikai naudoja kitas kvėpavimo technikas, tačiau visiems be išimties bent kartą per dieną pabūti užsimerkus ir ramiai pakvėpuoti yra privaloma. Ir, žinoma, individualizavimas – jeigu vaikui užduotis yra per lengva ar per sunki, jam išbūti susikaupus bus sunku, todėl į tai būtina atsižvelgti ir, jeigu reikia, dėstomą dalyką paaiškinti net kelis kartus“, – sako ji.
Nesprendžiama problema pati neišnyks
Negebėjimas susikaupti kokybiškam mokymuisi ir išlaikyti dėmesį neištinka staiga kaip ūmus danties skausmas: tai tylus, dažniausiai nuovargiu, prasta nuotaika, nepasitikėjimu savimi ir mokymosi įgūdžių stoka prisidengiantis „svečias“. Jis ne tik ilgainiui sugadina vaikų pažymius, bet ir motyvaciją gilinti žinias bei gerinti savo akademinius rezultatus.
Gali būti ir dar blogiau – šis su dėmesio sutelkimu susijęs mokymosi sunkumas neretai tampa ir įtampos bei konfliktų šeimoje priežastimi, kai tėvai trūks plyš nori, kad jų atžalos ir naktį prikeltos bertų visą vakarą vartytų knygų išmintį, o vaiko galvoje vienintelis rūpestis – kuo užmaskuoti tą „baltą atminties dėmę“, kuri liko galvoje po ilgo ir nuobodaus darbo prie namų darbų. Specialistai šiuo klausimu turi vieningą nuomonę: ignoruojant problemas, jos tik gilėja ir tampa vis sudėtingiau jas įveikti. Delsti ir viltis, kad viskas išsispręs savaime, nereikėtų, tad, kaip galima padėti sunkiai susikaupiančiam vaikui?
„Pirmiausia tai mokytojas pats neturėtų būti išsiblaškęs, jis turėtų mokėti planuoti pamokos laiką ir jos metu vykstančius užsiėmimus, o tėvų atsakomybė, kad vaikas nebūtų nuolat užimtas – akademiniais dalykais, būreliais, pertekliniu televizoriaus žiūrėjimu ir kompiuteriniais žaidimais. Vaikas turi pailsėti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl vietoj televizoriaus ar kompiuterinių žaidimų vakare reikėtų praktikuoti ilgus bendrus pokalbius – apie jo svajones, kaip sekasi mokykloje, kokias knygas skaito dabar ir pan. Skaitymas iš viso yra viena fantastiškiausių veiklų, kuri padeda vaikui atsipalaiduoti ir nurimti, taip pat – piešimas, ilgi ramūs pasivaikščiojimai, maisto gaminimas kartu su tėvais, drabužių džiaustymas, kojinių rūšiavimas, grybavimas ir uogavimas, stalo žaidimai“, – vaiko dėmesio ugdymo metodus vardija Karalienės Mortos mokyklos mokytoja E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
Jai antrina ir „AMES Education“ vadovė, sakydama, kad dėmesio išlaikymą ar tinkamą susikaupimą užduočiai galima palyginti su sporto treniruote: jei pirmą ar antrą kartą sporto salėje tam tikrus pratimus atlikti sunku, intensyviai treniruojantis ilgainiui pasiekti tikslą tampa vis lengviau.
„Vaikų dėmesio koncentraciją galima lavinti nuo mažų dienų, juos pratinant atlikti įvairias konkrečias nedideles užduotis, po mažą žingsnelį, aiškiai išsakant, ko iš vaiko tikimasi. Ką tėvai gali padaryti blogiausio, tai savo negatyviu elgesiu demotyvuoti vaiką – aštri kritika, pakeltas balso tonas ar kitoks psichologinis spaudimas gali ilgam nuvyti jam norą mokytis. Papildomas mokymasis neturi vaikui virsti bausme ar nemalonia prievole.
Kokybiškam mokymuisi būtina ir tinkama erdvė. Joje vaikas turi jaustis patogiai, čia neturi būti dėmesį blaškančių dirgiklių – susikaupti nepadės nei fone veikiantis televizorius, nei aplink šmirinėjantys kiti šeimos nariai ar į pagalbą atskubėjusi, bet kažkodėl telefone naršanti mama.
Dar vienas kraštutinumas, kurio kartais griebiasi tėvai išsekus kantrybei ar norėdami „pagreitinti pažymių pagerėjimą“ – užduočių atlikimas už vaikus. Dirbant su vaiku, kuriam sunku sutelkti ir išlaikyti dėmesį, reikia apsišarvuoti kantrybe, todėl tėvai neturėtų skubėti šnabždėti į ausį teisingų atsakymų, o leisti vaikui pačiam ieškoti sprendimo. Užuot kibę į mokyklinuko užduotis, tėvai šią energiją turėtų nukreipti vaiko drąsinimui jas atlikti pačiam, jo pasitikėjimo savimi stiprinimui – ilgainiui tai duos didesnę grąžą nei užduočių atlikimas už savo atžalą. Reiktų nepamiršti, kad papildomam mokymuisi investuotas laikas suteikia ir daugiau privalumų nei tik pagerinti akademiniai pasiekimai: pavyzdžiui, kalbų mokymasis ugdo ne tik komunikacinius gebėjimus, bet ir kitus ateities veikloms reikalingus įgūdžius, tokius, kaip informacijos rinkimas ir rūšiavimas ar naujų žinių taikymas praktikoje.
Taip pat rekomenduojama žaisti įvairius koncentraciją lavinančius žaidimus, skatinti vaiką sportuoti ir būti aktyviam, nes puikių rezultatų pavyks pasiekti tik derinat efektyvų mokymąsi su kokybišku poilsiu bei fiziniu aktyvumu. Sportas svarbus ne tik dėl to, kad padeda palaikyti fizinę sveikatą, jis moko susitelkti ir nesiblaškant siekti tikslo – konkrečiu metu atlikti tam tikrą veiksmą ir tai daryti kaip įmanoma geriau – juk tai ne kas kita, kaip tikrų tikriausia dėmesio koncentracijos praktika“, – pataria E. Kesylienė.
Susiję straipsniai
