Dabartinė vaikų karta vadinama Alfa. Kuo jie ypatingi?

Dabartinė vaikų karta vadinama Alfa. Kuo jie ypatingi? Dalinamės ištrauka ir iš Eglės Vankevičės knygos „Apie ką kalba mamos“.

X, Y, Z

Kiekviena karta užaugo, subrendo ir susiformavo kaip asmenybės skirtingu laiku, skirtingomis sąlygomis, skirtingose aplinkose, skirtingoje visuomenės ir individų vertybių bei kultūrinėje terpėje. Todėl nenuostabu, kad kiekviena karta turi bendrų bruožų. Aišku, šis skirstymas į kartas gana sąlyginis. Kartų bruožai priklauso ir nuo kultūros bei šalies, kurioje užaugo tos kartos atstovai. Kadangi vieni esminiai įvykiai aštuntajame dešimtmetyje vyko Indijoje ir visai kitokiomis nuotaikomis buvo gyvenama Lietuvoje.

Vakarų šalyse (kadangi skirstyti žmones į kartas pradėjo vakarų šalių psichosociologai) šiuolaikiniai tėvai priskiriami X (gimę 1966–1976 m.) ar Y (gimę 1977–1994 m.) kartai – Šaltojo karo, „Žvaigždžių karų“ epopėjos laikams, Lietuvoje – Tarybų Sąjungos griūties ir Sąjūdžio laikų bei nepriklausomos Lietuvos kūrimo, pirmųjų kompiuterių, interneto išpopuliarėjimo, mobiliųjų telefonų atsiradimo laikams. Jaunesni tėvai, gimę nuo 1995 m., priskiriami Z kartai. Ji užaugo su technologijomis ir neįsivaizduoja, kaip gali būti kitaip. Gyvenimo tempas dar labiau pagreitėjo, o technologijos paskatino globalizacijos procesus. Sumažėjo gyvo bendravimo. Z karta dar atviresnė pasauliui, tolerantiškesnė. Jų laikais pradėjo nykti ribos tarp moteriškų ir vyriškų darbų, veiklos, hobių, net mergaitiškų ir berniukiškų žaidimų ir žaislų.

Ir tada ateina Alfa

Z raide baigiasi raidynas ir ateina… Alfa karta. Manoma, jog jai priklauso gimę maždaug nuo 2010 m. Kadangi jų amžius dar neleidžia spręsti, kokius bendrus bruožus jie turės, kai suaugs, kol kas tik kalbama, kaip elgtis, bendrauti ir ugdyti šiuo laikotarpiu gimusius vaikus. Tokį klausimą kasdien sprendžia Daiva Jakavonytė-Staškuvienė. Ji yra Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė, kuri analizuoja, vertina Lietuvos ir kitas Europos ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigas bei prisideda prie ugdymo turinio planavimo ir atnaujinimo. Žodžiu, yra vienas iš tų žmonių, kuris daro įtaką, kaip bus ugdomi mūsų darželinukai ir mokyklinukai. Beje, ji taip pat augina vieną „alfiuką“. Kiekvieną darbo dieną mokslų daktarė, profesorė stengiasi perprasti, ko reikės alfa kartos vaikams, kaip juos ugdyti ir lavinti, sudominti ir kaip su jais bendrauti.

„Alfa kartos vaikai išsiskiria tuo, kad nuo mažų dienų geba apdoroti didžiulius informacijos kiekius ir vienu metu daryti kelis darbus. Jiems svarbi veiklos prasmė ir jie nori ją žinoti. Tėvai neturėtų nustebti, kad įprastinį mažamečių „Kodėl?“ keičia „O kam to reikia?“, „Kodėl mes tai darome?“ – kalbėjo edukologė D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Alfa neatsiejami nuo technologijų

Kuo šie vaikai skiriasi nuo savo tėvų? Anot pašnekovės, pirmiausia neatsiejama jų gyvenimo dalis yra technologijos. Tai ne tik telefonai, kompiuteriai, bet ir dirbtinis intelektas, kuris šiuo metu jau pradeda kai kuriose situacijose pakeisti realius žmones. Tėvai, gyvenantys apsupti miesto kultūros, vis mažiau bendruomeniški, gyvą bendravimą pakeičia technologijos, emocijų neperteikiantys pokalbiai internete. Žmonių poreikis bendrauti, socializuotis, palaikyti draugiškus ryšius patenkinamas virtualiu bendravimu ar net bendravimu su dirbtiniu intelektu (pavyzdžiui, įvairūs gyvenimo realybės žaidimai ir pan.). Todėl, anot edukologės, šiuolaikinių tėvų pareiga – kompensuoti prarandamą gyvą bendravimą, suteikti šiems vaikams daugiau žmogiško „gyvo“ ryšio.

Su jais reikia kalbėtis

D. Jakavonytė-Staškuvienė pabrėžė – su Alfa kartos vaikais reikia kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis nuo pat gimimo ar net anksčiau, kol jie dar mamos pilve. Dar nekalbančiam kūdikiui galima įvardyti, ką darote, pasakoti apie savo veiksmus ir pan. Taip pat svarbu žiūrėti vaikui į akis, taip kurti ir palaikyti su juo ryšį, apkabinti, prisiglausti. „Technologijos – geras dalykas, palengvinantis mūsų gyvenimą, bet kartu jos atima nemažai mūsų laiko, kuris anksčiau buvo skiriamas gyvam bendravimui net atliekant tam tikrus darbus. Tėvai šį trūkumą turi kompensuoti“, – įsitikinusi pašnekovė. Todėl, anot jos, nenuostabu, kad šiuo metu gausu mokymų, straipsnių, knygų ir patarimų tėvams, kaip ugdyti vaikų emocinį intelektą. „Dar prieš dvidešimt metų niekas apie tai nekalbėjo. Kodėl anksčiau vaikai žinojo, kaip atrodo liūdnas ar išsigandęs žmogus, suprato įvairias emocijas – baimę, pyktį, apmaudą, džiaugsmą, nuostabą ir pan., o dabar to reikia specialiai mokyti? Tai irgi yra viena iš individualistinės visuomenės ir technologijų amžiaus pasekmė. Alfa vaikams sunku atpažinti, suprasti emocijas, nes gyvo bendravimo, per kurį ir mokosi emocijų, jie patiria mažiau“, – kalbėjo D. Jakavonytė-Staškuvienė. Taigi, kaip minėta ir ankstesniame skyriuje apie emocijas, tėvai turi mokyti savo vaikus atpažinti emocijas ir jas suprasti.

Skaitymas būtinas

Dar vienas dalykas, kuris, profesorės manymu, yra būtinas Alfa kartos vaikams, – skaitymas. „Skaityti reikėtų pradėti nuo kokių 6 mėn. ar nuo pat gimimo po 5 min. kasdien ir ilginti tą laiką“, – pateikė savo rekomendacijas specialistė. Ji prisipažino, jog pati savo dukrai skaito kasdien nuo 4 mėn. „Šiuo metu mano dukrai jau dešimt metų. Vakarinis skaitymas šeimoje tapęs tokia stipria tradicija, kad mergaitė net neraginama atlieka vakaro ruošą – skuba išsivalyti dantis, nusiprausti, apsirengti naktinukus ir su nekantrumu bėga skaityti su visa šeima“, – kalbėjo pašnekovė.

Edukologė pabrėžė, jog būtų gerai, jei vaikams skaitytų ir tėtis, nes šiuo metu dažnai skaito tik mamos. Darželyje, mokykloje mokytojos irgi moterys, ir berniukams susidaro įspūdis, kad skaitymas – labiau moteriškas reikalas. Pradėję lygiuotis į tėčius, jie nenori skaityti knygų, nes tėčiai taip nedaro. O kaip dėl turinio? Ar šiuolaikiniams vaikams tinka skaityti senovines, tradicines pasakas, ar reikėtų rinktis šiuolaikinio turinio istorijas? „Jei vaikui patinka senovinės pasakos, labai gerai – skaitykite. Tačiau jei vaikas nesupranta konteksto, žodžių (pirkia, gūnia ir pan.), „alfiukui“ greitai gali tapti neįdomu, nuobodu. Tuomet skaitant tokį tekstą vaikui reikėtų paaiškinti nesuprantamus žodžius, pasakų kontekstą arba skaityti šiuolaikines pasakas“, – mano D. Jakavonytė-Staškuvienė. Edukologė pabrėžė, jog tėvai „alfiukus“ turi mokyti rašyti ranka. „Kompiuteriu spausdinti jie ir taip išmoks“, – neabejojo pašnekovė. Rašymas ranka lavina smulkiąją motoriką, informacija geriau įsimenama, lavinamas gebėjimas reikšti mintis, gerėja koncentracija, ko, anot pašnekovės, itin trūksta šiuolaikiniams vaikams. Ji patarė tėvams vengti „tinginių“ programėlių, kur sakomą tekstą programa pati paverčia rašytiniu tekstu.

Ar tikrai hiperaktyvūs

Dažnai Alfa vaikai apibūdinami kaip labai judrūs ar net hiperaktyvūs, negebantys susikaupti, neklusnūs. Ar tai jau rimta problema, pašnekovė patarė patikrinti naudojant tokį testą: jeigu jūsų vaikas viešumoje elgiasi normaliai, beveik visada yra suvaldomas, viskas gerai. Tikėtina, jog dūkdamas namuose jis tik „išsikrauna“, nes to negali padaryti, pavyzdžiui, būdamas darželyje. Tokiu atveju tiesiog leiskite vaikams fiziškai išsikrauti, judėti, ir galbūt neklusnumo, negebėjimo susikaupti, hiperaktyvumo problema dings. Jei vis dėlto viešumoje vaikas yra nevaldomas, jau reikėtų susirūpinti, kreiptis į specialistus. Alfa vaikai auga informacijos amžiuje, gausos, reklamos ir vartojimo kultūroje. Todėl, profesorės manymu, tėvams itin svarbu ugdyti savo vaikų kritinį mąstymą. Mes, X, Y ar Z kartos tėvai, tik dabar mokomės atskirti tikras žinias nuo netikrų, patikimą informaciją nuo nepatikimos, suprantame skelbiamo šaltinio, o ne tik turinio svarbą, klausiame savęs, ar mums tikrai reikia to daikto, ar taip mums įteigė reklama. Mokykime to ir vaikus.

Pertekliaus karta

Mūsų seneliai ir tėvai prisimena nepritekliaus patirtį (pokaris, sovietmetis). Šiuolaikiniai Lietuvos tėvai prisimena atsidariusių Vakarų ir viso pasaulio rinkų ir gerėjančio finansinio gyvenimo vartojimo laikus (perku, nes man siūlo ir išgaliu tai nusipirkti). Mūsų vaikai, galima sakyti, gyvena pertekliaus ir gerovės laikais. Alfa vaikai apkrauti žaislais, gražiais drabužiais, jie nuolat pramogauja. Jie valgo tai, ką nori arba ką leidžia tėvai. Labai retai atsitinka taip, kad tėvai negali nupirkti bandelės, nes ji tiesiog per brangi. Bananai ar apelsinai jiems nėra desertas, kaip buvo mūsų tėvams. Alfa vaikai atostogauja ne namie, o užsienyje, specializuotose stovyklose, kur pasirūpinta visos dienos užimtumu, gimtadienius švenčia vaikų žaidimų kambariuose, kuriuose samdomi animatoriai ir kiti linksmintojai. Todėl pašnekovė akcentuoja, kad Alfa vaikų tėvų pareiga yra įdiegti supratimą, kad pilnas šaldytuvas nėra duotybė, ugdyti dėkingumą ir išmokyti vaikus vertinti, ką turi. Taip pat išmokyti dalytis. Mūsų vaikai jau auga dalijimosi ekonomikos laikais (nors ir galiu nusipirkti naują daiktą, bet mainausi, dalijuosi, nes taip ekonomiškiau, ekologiškiau, mažiau kenkiu aplinkai ir pan.). Mokykite vaiką dalytis, keistis, atsakingai vartoti. Galima pasiūlyti vaikui su draugais keistis žaisliukais, daiktus ne išmesti, o atiduoti, parduoti ar kitaip panaudoti.

Jiems būtina duoti pareigų

Gerovės visuomenėje vis sunkiau išmokyti vaikus pareigų ir darbo. Augant ekonominei gerovei vis daugiau tėvų turi daugiau laisvo laiko, naujos technologijos palengvina jų buitį, paslaugų rinka gali pasiūlyti ir pietus į namus, ir namų sutvarkymą, ir kūdikių priežiūrą. Todėl tėvams kaip ir nėra būtinybės ugdyti vaikų pareigingumą, darbštumą, kaip būdavo anksčiau. Kam mokyti vaikus šluoti, jei dulkes susiurbia automatinis siurblys, kam mokyti plauti indus, jei yra indaplovė? Ir, žinoma, pačiam sukrauti indus į indaplovę greičiau, nei paprašyti tai padaryti vaiką ir žiūrėti, kad jis nesudaužytų indų. Todėl Alfą kartą ugdantys tėvai sąmoningai turi skirti tam tikras pareigas savo vaikams. Net jei nėra būtinybės, net jei mama turi laiko pakloti visų vaikų lovas. Tai ugdys vaikų savarankiškumą, atsakingumą, stipresnį ryšį su šeima, bendrystės jausmą, kad kiekvienas prisideda prie šeimos gerovės. Jau trejų metų vaikas turi turėti nors vieną pareigą pagal savo amžių – nusirengus padėti drabužius į vietą, purvinus – nunešti į skalbinių dėžę, tvarkingai pasidėti batus ar pan. Augant vaikui reikėtų priskirti ir daugiau pareigų.

Ne drausminti, o susitarti

Kalbant apie auklėjimą, Alfa vaikai yra labai protingi, imlūs, klausiantys ir jiems neužtenka pasakyti: „Tu negali daryti to, nes aš taip pasakiau.“ Jiems reikia paaiškinti, kodėl yra vieni ar kiti draudimai, kas gali atsitikti, jei jų neklausys. Šios kartos vaikus reikia ne drausminti, o su jais susitarti. Ir būtent net vartoti tokį žodį „susitariame“. Bendravimas su Alfa vaikais pradeda panašėti į dviejų suaugusiųjų santykius. Jei vaikas nenori paklusti, Daiva patarė pabandyti paanalizuoti, klausti tiek vaiko, tiek savęs, kodėl jis taip elgiasi, rasti to priežastį. O tada kalbėtis su vaiku ir vėl bandyti tartis. Pavyzdžiui, vaikas neklauso darželyje, stumdo kitus vaikus. Auklėtoja tėvus informuoja apie tai, bet nebūdami visą laiką darželyje, tėvai turi ribotas galimybes sudrausminti. Todėl jų užduotis yra išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi. Gal jam nepatinka, kad vaikai ima jo žaislą. Jei jau žino priežastį ar bent ją numano, tėvai gali bandyti spręsti problemą, kalbėtis su vaiku, jam paaiškinti, kas atsitiks, jei jis nesidalys žaislu su visais, kokios bus pasekmės. „Jei dalysiesi žaisliuku su kitais, draugai mielai su tavimi žais, gal net galėsime kartu nueiti į parką.“ Aišku, viską, ką pažada, tėvai būtinai turi įvykdyti. Tas pat galioja ir su neigiamomis pasekmėmis: „Jei tu nuskriausi broliuką, mes negalėsime tavęs kartu pasiimti į žaidimų kambarį.“ Nesakykite to, jei tikrai nežadate palikti vaiko ir neimti jo į tą žaidimų kambarį.

Į mokyklą nuo 5-erių

Dabartiniai vaikai yra itin imlūs, smalsūs, technologiškai raštingi. Tai būsimi dirbtinio intelekto kūrėjai. Dėl dabartinių vaikų imlumo informacijai, visuomenėje jau verda diskusijos apie privalomą ugdymą priešmokyklinėje grupėje nuo penkerių metų, o ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymą nuo trejų metų. Kaip vienas iš argumentų pateikiama, jog daugelyje tokių išsivysčiusių šalių kaip Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, vaikai į ugdymo įstaigas pradeda eiti anksčiau nei Lietuvoje. Kitas aspektas – šiuo metu itin ryškūs skirtumai tarp didžiųjų miestų ir likusios Lietuvos. Taip pat labai ryškūs skirtumai tarp priešmokyklinę grupę pradedančių lankyti vaikų ir tų, kurie lankė ugdymo įstaigą nuo dvejų ar trejų metų. Yra labai didelė takoskyra tarp visiškai mokyklai neparuoštų ir beveik nekalbančių iki jau puikiai skaitančių, skaičiuojančių, socialiai labai raštingų vaikų. Todėl, anot specialistės, būtų naudinga ankstinti privalomą ugdymą.

Pašnekovė atkreipė tėvų dėmesį į darželio pasirinkimą. „Privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų pasiūla šiuo metu yra be galo didelė. Tačiau būkite kritiški – pasidomėkite, kokia ugdymo metodika remiasi darželis, kokie ugdymo užsiėmimai vyksta jame, pasidomėkite, kokia auklėtojų kvalifikacija, paprašykite pagrįsti paslaugos kainą“, – perspėjo pašnekovė. Ji teigė, kad yra atvejų, jog prestižinį darželį lankiusieji vaikai, atėję į priešmokyklinę grupę, nemokėjo net pieštuko laikyti, nes jie to ugdymo įstaigoje tiesiog nedarė. Tačiau kartu švietimo specialistė nudžiugino – Lietuvos (dažniausiai didžiųjų miestų) ikimokyklinio ugdymo įstaigose taikoma metodika – patyriminis mokymas – priskiriamas prie vienų iš geriausių Europoje, ugdymo patirtys atitinka Skandinavijos šalių lygį.

Ko turime išmokyti savo „alfiukus“?