Gintės Martinkėnės šeimoje auga trys vaikai: Gustė (11 m.), Motiejus (6 m.) ir Goda (2 m.). Visi jie nuo gimimo mato mamos pavyzdį – dalį savo laiko ir energijos ji nuolatos skiria svetimiems. Tad nieko keisto, kad savanoriauti kartais pasisiūlo ir vyriausioji Gustė.
Visi mes iš savo vaikystės
Niekada nesibaigs svarstymai, kas – prigimtis ar aplinka – lemia žmogaus gyvenimo kelią. Tačiau turime sutikti, kad jau nuo ankstyvos vaikystės žmonės yra labai skirtingi – net jeigu auga toje pačioje šeimoje, yra vienodai auklėjami ir mato tą patį pavyzdį bei vertybes. Kai kurie vaikai labiau už kitus linkę globoti, užjausti, padėti, aukoti. Gintė save tokią ir prisimena. „Visą laiką, kiek save prisimenu, turėjau poreikį kažką globoti, padėti. Pamenu, vaikystėje žaisdama su lėlėmis kūriau planus, kaip turėsiu vaikų, daug vaikų. Nors pati buvau dar vaikas, globojau kitus, pavyzdžiui, tėvų draugų vaikus. Labai atsakingai juo prižiūrėdavau. Tačiau labiausiai vaikystėje man buvo galia vyresnių žmonių. Savaime užleisdavau vietą atsisėsti, padėdavau panešti pirkinius. Vėliau, kai jau studijavau, dalį savo pinigėlių atiduodavau vienai močiutei, kurios net nepažinojau, – tiesiog ji kiekvieną mėnesį tam tikromis dienomis, matyt, tada, kai baigdavosi jos pinigai, stovėdavo vienoje ir toje pačioje vietoje, prie namo kampo. Aš vis pamatydavau tuos bejėgius senukus, nors mano draugai jų net nepastebėdavo“, – prisimena moteris.
Gintės būdas nukreipė ją ir renkantis profesiją – moteris yra socialinių mokslų daktarė, o darbo vieta pasirinko vieną jautriausių ir daugiausiai atjautos reikalaujančių darboviečių.
Darbas susijęs su savanoryste
Gintė dirba „Mamų unijoje“, tai paramos ir labdaros organizacija, kuri rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais ir jų šeimomis. Visi esame apie šį fondą girdėję, o „Mamos žurnale“ ne kartą ir rašę. „Mamų unija“ renka lėšas ne tik apčiuopiamiems dalykams – vaistams ar įrangai, bet padeda tėvams gauti ir psichologo pagalbą, sužinoti informaciją apie gydymą, išpildyti mažųjų ligoniukų svajones. Tai nematoma pagalba, bet dažnai ji gydo taip pat stipriai, kaip vaistai.
Prieš porą metų fondas atidarė „Šeimos namus“, kur gali laikinai apsistoti ligoniukų šeimos, kol vaikas gydosi. Šeimos namuose įsikūręs ir „Mamų unijos“ biuras, todėl jame dirbanti Gintė kas dieną mato ten apsistojusias šeimas. Nors moteris yra projektų vadovė, ieško finansavimo ir „dirba su popieriais“ ji, kaip ir kiti biuro darbuotojai, emociškai dalyvauja šeimų gyvenime, nes jas mato, bendrauja. Šeimos čia apsistoja gana ilgam. Paprastai vienas iš tėvų su sergančiu vaiku būna ligoninėje, o šeimos namuose apsistoja kitas iš tėvų ir šeimos nariai, vaikai ar seneliai. „Mes nesame psichologai, bet rūpinamės savo globotinių emocine sveikata, o bendravimas, dėmesys ją labai pagerina. Nors nesame nei slaugytojai, nei socialiniai darbuotojai, tos šeimos mums labai rūpi. Ieškome, kas jiems būtų geriausia – ar psichologo patarimai, ar tiesiog išsikalbėjimas. Tėvai, patekę į tokią situaciją, būna įsitempę, palūžę, o mums svarbu, kad jie nusiramintų, atsikvėptų“, – sako moteris.
Gintės vaikai žino, kur dirba jų mama, mažieji dar nelabai supranta to darbo esmės, o 11 metų Gustė labai domisi ir vertina mamos veiklą, kaip labai prasmingą. Gintė žino, kad kai baigsis pandemija, ji vesis dukrą į savo darbovietę, skirs jai nedidelių užduočių (kad ir išvalyti kambarius).
Vaikus išmokysime savo pavyzdžiu
Sakysite, kad šį patarimą girdėjote daugybę kartų, jis skamba šabloniškai, tačiau nieko geresnio dar nėra atrasta. Gintė pati savanoriauja Švenčiausios mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (šioje bažnyčioje dirba populiarusis kunigas Algirdas Toliatas ir yra susibūrusi draugiška bendruomenė) ir savaime sulaukė dukros prašymo – mama, aš irgi noriu.
Ruošiantis interviu buvo smalsu, kokia yra savanorystė bažnyčioje? Juk ten yra savi darbuotojai, kurie atsakingi už darbų rutiną, švarą. Gintė savanoriauja per bažnyčios bendruomenės susibūrimus – agapes ir išvykas. Moteris pasakoja: „Agapės – tai tikinčiųjų susibūrimai po mišių, kai susirenkame parapijos namuose pabendrauti, vaišinamės arbata, saldumynais, koše ir užkandžiais. Po mišių pakviečiame visus, dalyvavusius mišiose ir norinčius pabendrauti, tad reikia paruošti nemažai maisto. Agapės vyksta kiekvieną sekmadienį, tad mūsų šeima dažniausiai prisideda iškepdama vaflių arba gamindama košę. Galima maistą pagaminti namuose ir atsinešti, galima gaminti ir pačiuose parapijos namuose, ten turime elektrinę viryklę. Beje, košės tik skamba paprastai, gaminu, pavyzdžiui, ryžius su morkytėmis ir grybais, arba su kokosų drožlėmis, tai daugiau troškiniai, labai sotūs ir skanūs. Po tokių susitikimų reikia sutvarkyti indus, išvalyti patalpas.
Būna ir kitokių parapijiečių susitikimų, per kuriuos reikalinga pagalba. Alfa kurso metu dalyviams kartu su kitais bendruomenės nariais gaminame įvairius sumuštinius (Afla kursas yra labai vertingas visiems norintiems geriau pažinti krikščionybę. Tai visame pasaulyje vykstantys kursai, kurių metu skaitomos paskaitos bei vyksta temos aptarimai grupelėse). Be to, mūsų bažnyčioje priėmę Pirmąją Komuniją vaikai ir jų šeimos paskui ir toliau susitikinėja kartą per mėnesį. Dukra man gelbsti per tokius susitikimus, o ypač ja susižavėjau per bendruomenės išvyką šią vasarą. Kiekvieną vasarą vykstame į nedideles keliones, iškylaujame gamtoje. Gustė jau daug galėjo padėti, buvo malonu žiūrėti, kaip ji sukosi: stojo pjaustyti daržoves ir sūrius, tepė sumuštinius, dėliojo maistą, pylė vandenį į ąsočius, nuvalė stalus, nurinkinėjo lėkštes, plovė indus. Visą dieną plušo, ir svarbiausia – ji tiesiog švytėjo. Kadangi vaikai viską mato per pavyzdį, juos galima nesunkiai įkvėpti, pavyzdžiui, pirmus kartus galima vaiką tiesiog pasiimti kartu, neliepti jam nieko daryti, o tik stebėti, ką daro mama ar tėtis. Patikėkite, beveik visi vaikai „užsikabina“.
Pasak Gintės, 10 metų vaikas jau visiškai subrendęs savanorystei – nedideliems darbeliams, kuriuos daro kitų labui, be jokio atlygio.
Savanorystė ir šeimos reikalai
Savanoriavimas atima laiko, todėl šeimoje turi būti vienodos vertybės, nes kitaip vienas sutuoktinis skubės padėti „kažkam“, o kitas pyks. Juk tas laikas gali būti skirtas šeimai, buičiai, pomėgiams, galų gale poilsiui. Pasak Gintės, savanoriavimą galima būtų palyginti su hobiu, kai kuris nors vienas šeimos narys daug laiko skiria savo mėgstamai veiklai. „Savanorystės esmė, kad ji nėra privaloma, žmogus tai daro savo noru. Žinoma, jeigu matau, kad šeimai tuo metu esu reikalingesnė, tuo metu savanorystės veiklose nedalyvauju. Sutinku, kad būnant 3 vaikų mama, savanoriauti labai intensyviai neišeina. Norėtųsi daug daugiau. Man pasisekė, nes šeimoje gaunu didžiulį palaikymą. Vyrui svarbiausia, kad mato mane laimingą“, – dalinasi moteris.
O kas sutvarkys kambarį
Gintės nuomone, mokydami vaikus padėti silpnesniems, nupiešiame jiems daug turtingesnį pasaulio vaizdą. Vaikas nuo mažų dienų turi suvokti, kad visada bus silpnesnių, mažesnių ir kad visada reikės kažką padaryti nesvarstant, „kas man iš to“.
O kaip įveiklinti mažuosius, kad jie suprastų savanorystės prasmę? Pasak Gintės, galimybės beribės, o pasirinkimo spektras – neribotas. „Pirmiausia reikia apgalvoti, kas būtent tam konkrečiam vaikui tinka. Svarbiausia, kad nebūtų prievartos, žodžių „tu privalai“, nes atsiras atvirkštinė reakcija. Idealu surasti tokią sritį, kad vaikas pats norėtų savanoriauti, ir kad tai būtų ne vienkartinis pliusiuko uždėjimas, o nuolatinis vaiko noras. Tai nelengva – juk dauguma savanorystės darbų nėra malonūs. Be to, savanorystėje vaikas turi padaryti užduotį nuo pradžios iki galo, negali jos numesti, jeigu atsibodo ar tingisi. Tai irgi nelengva, nes vaikams tokie įsipareigojimai nepatinka. Mano patarimas – pirmąsias užduotėles skirti trumputes, o pasirinkta veikla turi vaikui būti artima.
Vaikams patinka globoti gyvūnėlius, o prieglaudoms labai reikia šuniukus vedžiojančių rankų. Savanorių laukia ir žirgynai. Savanoriaujant gali tekti išvalyti gardą, išnešti šiukšles, kažką išplauti, iškuopti. Tai nėra malonūs darbai, bet labai ugdo socialinės atsakomybės jausmą. Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, galintis prisidėti. Žinoma, be tėvų pasakojimų čia nė iš vietos. Vaikui pirmiausia reikia paaiškinti, kodėl tai daroma. Savanorystė neturėtų būti dirbtinas dalykas, o organiškas – tiesiog reikia daryti tai, kuo gyveni. Tarkime, mano sūnus žaidžia futbolą, žiemą sniegas užgriūna areną, ir reikia daug rankų, kad tą sniegą nukastume. Renkasi berniukų tėvai ir kasa. Vaikai tai mato ir patys nejučiom įsitraukia“, – sako Gintė.
Ar galima savanoriauti… savo namuose
Gintė sako, kad mato paradoksą, – paaugliams savuose namuose tvarkytis nėra taip įdomu, kaip savanoriauti. Tarkime, susitvarkyti savo kambarį yra iššūkis, kai tuo tarpu valyti svetimą patalpą – šaunu. Šiuolaikiniai vaikai dažnose šeimose už savo kambario susitvarkymą ar didesnį buities darbą gauna atlygį, kaip juos motyvuoti tvarkytis be atlygio ir net ne sau?
„Padedant kitiems, suveikia kažkoks žmogaus prigimtinis mechanizmas, patiri daug daugiau laimės ir pasitenkinimo, nei tvarkydamasis savo namus. Mūsų namuose – taip pat: Gustei susitvarkyti savo kambarį yra kančia, o tvarkytis savanoriaujant patinka. Matyt, tai geroji savanorystės energija daro stebuklus. Matai kitų žmonių, kurie tavo darbą pastebi, dėkingumą, ir nuo to pasikrauni“, – juokiasi mama.
Gintė džiaugiasi, kad vis labiau savanorystės mokoma ir mokyklose. Vaikams skaičiuojamos vadinamosios socialinės valandos, kai mokinys atlieka neatlygintinus darbelius, sutvarko klasę, padeda tvarkyti aplinką. Tai irgi puikus būdas mokyti socialinės atsakomybės.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 kovo 30 dieną.
Susiję straipsniai
