Savanorystės idėja Lietuvoje nėra nauja, bet ji dar nėra tokia populiari kaip, tarkime, Olandijoje ar Slovėnijoje, kur savanoriauja apie 90 procentų visuomenės narių. Pas mus vis dar siaurai suvokiama pati savanorystės sąvoka, daugelio tapatinama tik su pagalba seneliams ar nepasiturintiems žmonėms. Bet savanorystė juk gali būti bet kokia neatlygintina veikla, prisidedant prie gerovės plačiąja prasme, – padedant organizuoti renginius, bendruomenės gyvenimą, pasidalinant savo laiku ir gebėjimais su kitais. Šiais metais rašysime apie šeimas, kurios mato prasmę savo laisvalaikį skirti savanorystei.
Pirmoji mūsų pašnekovė – šiaulietė Deimantė Jasnauskaitė-Gedrimė, su vyru auginantys keturmetę dukrytę Elzę.
Deimante, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą savanoriavote?
Savanorystės idėja mane užkrėtė krikšto mama Asta, kuri yra ir mano teta. Tokie žmonės kaip ji įkvepia kitus. Nuo pat vaikystės matydavau, kaip ji daro gerus darbus. Dar nevykdavo akcijos „Darom“, o ji su draugais suorganizuodavo tvarkyti aplinką, rinkti šiukšles. Pamenu, kaip teta subūrė talką perdažyti persirengimo kabinas prie ežero. Jos įkvėpti dovanodavome išaugtus, nebenešiojamus drabužėlius vargingiau gyvenančioms šeimoms. Man buvo 12 metų, kai visam laikui įsidėmėjau, kad negalima nieko mėtyti pro automobilio langą. Paauglystėje bėgiodavau su ja krosus ir mes kalbėdavome apie tai, kaip negalima šiukšlinti, teršti gamtos. Tie žodžiai kažkur tavyje nusėda, o paskui pamatai, kokią įtaką jie padarė. Apie savanorystę pirmiausia sužinojau iš krikšto mamos, o paskui jau formavausi pati, skaičiau nemažai saviugdos knygų. Populiariojoje knygoje „Vienuolis, kuris pardavė ferari“ irgi rašoma apie savanoriavimą. Kad žmogus turtingas tada, kai gali padėti kitiems, o ne būdamas egoistas. Knygos formavo mano mąstyseną.
Kartais žmonės sako: „Kam reikia savanoriauti, geriau nuvažiuok pas savo močiutę, dar pinigų duos, kad padėjai padaryti kokį darbą“. O man savanoriauti patinka, ir ne dėl pinigų. Man labai patinka padėti, jaučiuosi naudinga, įsikraunu geros energijos, tarsi tų gerųjų karmos taškų. Maisto paketų pakavimas man savotiška meditacija. Tuo metu atsijungiu nuo savo darbų, problemų. Daug laiko savanorystei „Maisto banke“ skirti negaliu, bet kai reikia sudėlioti produktų paketus, visada pasisiūlau padėti, nes man tas darbas patinka.
Ar Elzė įtraukiama į tuos gerus darbus?
Kai prieš pusantrų metų užpildžiau paraišką ir pradėjau savanoriauti „Maisto banke“, teko ne tik dalinti paketus. Keletą kartų per metus vyksta akcijos prekybos centruose, su savimi imu ir Elzę. Jai patinka stebėti, kaip aš pildau suaukotų produktų sąrašą, o lengvesnius produktus padeda sudėti į dėžę. Nuo mažens mokome ją dalintis su turinčiais mažiau. Pavyzdžiui, savo žaisliukus, su kuriais jau nebežaidžia, ar išaugtus rūbelius sudėti ir atiduoti nepasiturinčioms šeimoms. Tokią spintų reviziją namuose darome kas ketvirtį. Elzei aiškiname, kad yra žmonių, kurie negali nusipirkti, todėl reikia atiduoti. Taip kitiems žmonėms padarai gerą darbą. Ji tai mato nuo mažens. Kartais ir pati pasiūlo vieną ar kitą žaislą jau atiduoti labdarai.
Elzę nuo mažų dienų mokome, kad negalima šiukšlinti. Mes gyvename Šiaulių pakraštyje, Dainų kaime, dažnai einame pasivaikščioti prie karjero tvenkinio, kurį mes vadiname ežeru. Būdavo labai nemalonu matyti, kaip miškelis pilnas vienkartinių puodelių, plastiko pakuočių. Kartą su vyru pagalvojome, kad pasiimsime šiukšlių maišą ir eidami pakeliui surinksime paliktas „gėrybes“. Bet nespėjome nueiti, kaip maišas prisipildė šiukšlių, tad vyrui teko grįžti namo ir atvažiuoti automobiliu. Tąkart per pusantros valandos surinkome net keletą pilnų maišų. O berinkdami pamatėme, kad ir krūmai pilni šlamšto, senų baldų, televizorių, padangų. Per bendruomenės feisbuko grupę suorganizavau talką – juk patiems smagiau vaikščioti švariais takais. Dabar eidami prie ežero dar randame butelių, kavos puodelių, bet tikrai nebe tiek, kiek būdavo pradžioje. Tikriausiai tuose krūmuose gyveno žmonės, neturintys namų, kurie ten pat valgydavo, gerdavo ir viską mesdavo aplinkui.
Pavasarį su bendraminčiais šiukšles rinkome net tris kartus. Paskui nuotraukas įkėliau į socialinius tinklus – ne pasigirti, kokie mes geri, bet užkrėsti ir kitus savo pavyzdžiu.
Deimante, savanoriaujate ir kitoje srityje – rengiate vaikams nemokamus pėsčiųjų žygius. Kaip kilo ši idėja?
Mes abu su vyru esame kineziterapeutai, be sporto neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas. Pirmą žygį surengiau prieš pusantrų metų, kai per pirmąjį karantiną atradau vaikščiojimą gamtoje, kadangi sporto klubas, kuriame dirbu, buvo uždarytas. Turėjau daug laisvo laiko, kurį norėjosi įprasminti. Pirmasis žygis prasidėjo prie „Akropolio“, su vaikais važiavome iki centro, prisijungė dar daugiau vaikų, ir ėjome pažintiniu taku palei Telkšą. Kai kurie vaikai to tako dar nebuvo atradę.
Trijuose iš tokių žygių dalyvavo ir mūsų Elzė, tik paskutinįkart sirgo, tad negalėjo prisijungti. Kai gimė dukrytė, į aktyvų laisvalaikį pradėjome įtraukti ir ją. Elzei buvo dveji ar treji metukai, o nueidavo po keletą kilometrų. Kartais į ilgus pasivaikščiojimus jai paimdavome balansinį dviratuką ar paspirtuką, kad pavargusi eiti galėtų pasispirti. Niekada jos nenešame, nes manome, jei vaiką pratini prie sporto nuo mažens, jis gali nueiti labai daug. Tik būdama su seneliais Elzė moka manipuliuoti, kad ją pavargusią neštų (juokiasi). Dukrytei su mumis eiti smagu, bet dar smagiau, jei kompanijoje yra vaikų. Taigi vaikų žygiai atsirado ir iš asmeninio poreikio.
Keturi žygiai vyko vis skirtingais maršrutais. Kai eina vaikų būrys, jie ir pažaidžia, ir pasikalba. Darau pertraukėles, kurių metu atliekame pratimus, mankštą. Žinoma, surengiame ir pikniką, nes vaikams vien tik eiti būtų neįdomu. Tėveliai turi sutikti su sąlyga, kad vaikai į žygį pasiims tik sveiko maisto, jokių saldumynų ir cukraus. Smagiausia, kad vaikai pamatė, jog ir valgydami morkas, obuolius gauna daug energijos.
Paskutinį žygį su vaikais suplanavome, kad eidami rinksime šiukšles. Vaikai patys buvo nustebę, kiek žmonės pakelėse prišiukšlina. Papasakojau įdomių faktų apie taršą, pavyzdžiui, kad viena cigaretės nuorūka gali užteršti pilną vonią vandens. O nuorūkų radome, ir nemažai – net prie pat bažnyčios…
Kaip rasti laiko savanorystei?
Kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau laiko atrandi. Aš nuo pat paauglystės išmokau savo laiką planuoti. Tėvai nuolat akcentuodavo, kad pinigai iš oro neatsiranda, reikia dirbti. Todėl nuo 15 metų po pamokų dirbdavau pas tą pačią krikšto mamą – valydavau soliariumą. Kartais atsirasdavo ir kitokių papildomų darbų. Abi su sese nuo mažų dienų žinome, kad reikia dirbti. Tas pats ir dabar – kai laiką planuoji, jo ir atsiranda. Dabar mano darbo grafikas yra lankstus ir aš galiu šiek tiek jo skirti savanoriavimui.
Šeimoje esame bendraminčiai, vyras irgi pritaria mano sumanymams. Jis mato, kad aš užsidegusi viena ar kita idėja, prisijungia. Juk ir patiems maloniau, kai eini pavedžioti šuniuką ir matai žolę, o ne šiukšlių krūvas. Juk ir kambarius kai susitvarkome, jausmas labai geras. Lygiai tas pats su gamta. Švarioje aplinkoje pats jautiesi komfortiškiau.
Ar atsirado naujų draugų, bendraminčių, kurie jungiasi prie jūsų projektų?
Bendraminčiai gyvenime atsiranda kažkaip natūraliai. Kiekviena veikla plečia pažinčių ratą. Ko gero, gerais darbais pritrauki panašius žmones. Gal kiti nesavanoriauja, bet kitaip gali prisidėti prie projektų. Pavyzdžiui, dalyvavome akcijoje, skirtoje pasveikinti mamas, gyvenančias senelių namuose. Tokios akcijos vyko Vilniuje ir Kaune, o tada aš pasisiūliau būti koordinatore Šiauliuose. Juk kam vykti į didžiuosius miestus, jei senelių namų turime ir čia?
Motinos dienos proga nupirkome gėlių, vaisių, saldumynų. Viena pažįstama moteris dirba darželyje, pasirūpino, kad vaikai pripieštų piešinukų kiekvienai vienišai mamai. Kiti žmonės, kurie neturi laiko savanorystei, prisidėjo finansiškai, kad nupirktume dovanėlių. Ta Motinos diena buvo ypatinga ne tik vienišoms senolėms, bet ir man pačiai. Paklausėme surengto koncerto, įteikėme po gėlę – kai daliniesi su kitais, pati šventė pasidaro labai reikšminga. Manau, palaikysime tą idėją, kad ji virstų kasmetine tradicija.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 kovo 15 dieną.
Susiję straipsniai
