Jurgitos ir Kristupo Krivickų šeima gyvena dar vieno vaikučio laukimu. Auginti penkis vaikus – gana netradicinis sprendimas.
Apie tai kalbamės su Jurgita.
Jurgita, prieš porą metų susilaukėte „ankstuko“ Augusto. Ar nebijojote dar vieno nėštumo?
Šį nėštumą mes planavome. Po Augusto, žinoma, kurį laiką buvo baimės. Kai Augustui buvo pusė metų, dalyvavome Pieno banko renginyje, ir mums gydytojas R. Kėvalas draugiškai pasakė: „Tai lauksime sugrįžtant su penktu“. Mes abu su Kristupu atsakėme: „Gal nebe…“ Bet gydytojas patikino, kad labai maža tikimybė, jog dar kartą nėščia pasigaučiau infekciją ir viskas baigtųsi taip komplikuotai.
Tos baimės pamažu išsisklaidė, kai Augustas tiesiogine prasme atsistojo ant kojų. Jis pradėjo vaikščioti, būdamas šiek daugiau kaip metų. Toks nerealus tas mūsų Augustas, viskas, kas buvo blogai, nugrimzdo žemyn, o tos geros emocijos pakilo aukštyn. Kartą atsargiai prasitariau Kristupui: „Ką tu manytum, jei būtų penktas?“ Tas mano klausimas buvo pusiau rimtai, pusiau juokais. Mūsų tėtis ir nustebo, ir apsidžiaugė, kad man nėra taip baisu. Paskui atėjo vasara ir mes rimtai pradėjome planuoti. Ir labai greitai tie planai išsipildė. Labai tuo džiaugėmės. Nerimas šiek tik grįžo, augant pilvukui, bet, manau, tai natūralu.
Dabar man gydytojai sako, kad turiu labai save saugoti, bet auginant keturis vaikus tai gana sudėtinga. Stengiuosi ramiau į viską reaguoti, neplanuoti kelionių. Jei dėl ko nors man neramu, skambinu gydytojai. Laukdamasi Augusto, turėjau daug energijos, vežiodavau vaikus į mokyklas ir darželius, o dabar bandau truputį paskirstyti darbus. Šiek tiek sesutės su Augustėliu pabūna, šiek tiek vyras perima darbus. Šalia turime visada padedančią močiutę.
Kaip broliukas draugauja su sesėmis?
Augustėlis pabudęs klausia: „Ar sesės yra?“ Nes dažnai, kai atsikelia, jos jau būna mokykloje. Jei tai savaitgalis, ir sesės namie, labai apsidžiaugia, bėga pas jas. Atėnė brolį prižiūri labai mamiškai, jai 14 metų. O Augustas ne visada nori, kad jam nurodinėtų ir vadovautų. Vidurinioji Elada irgi pabūna aukle, kai man reikia ką nors namuose nuveikti. O jaunėlė Fausta yra jo dūkimų draugė.
Ką berniuko gimimas pakeitė šeimoje?
Manau, vyras po trijų mergaičių tikrai norėjo sūnaus. Tėčio ir sūnaus žaidimai kitokie: mašinos, dinozaurai. O mamai vaiko lytis nesvarbi, kol mažiukas, jokio skirtumo, ar berniukas, ar mergaitė. Kadangi Augustas gimė per anksti, ir du mėnesius turėjome gulėti ligoninėje, ten buvo reikalaujama rengti ligoninės drabužėliais. Kartais pasitaikydavo rausvų marškinėlių, bet vis tiek buvo matyti, kad čia berniukas, – veido bruožų nesupainiosi. O kai auga, prasideda kitokie žaidimai, kitokios knygutės. Mes šiek tiek turėjome mašinų, jomis domėjosi Fausta. Kol buvo maža, jai pagrindinis žaislas buvo Žaibas Makvynas. Tai Augustėliui ir liko jos žaisliukai. Turėjome daug universalių žaislų – bazinių lego kaladėlių, paspirtukų, kurie tinka bet kokios lyties vaikui. Neužvertėme Augustėlio žaislais – šį tą gauna dovanų, kai ką nuperkame patys.
Kristupas jau dabar noriai konstruoja su juo naujus žaislus, keičia baterijas. Su dukromis lėlėmis nežaisdavo, o su sūnumi pažaidžia. Ir į sporto klubą buvo jį nusivežęs, nors Augustas sportui per mažas, man atrodo, Rytų kovų menais vaikai pradeda užsiiminėti nuo ketverių. Manau, Kristupas svajoja parodyti sūnui, kokiu keliu jis eina, ką sportuoja.
Kuo domisi, kokius talentus lavina jūsų vaikai?
Vyriausioji Atėnė gražiai piešia, galvojome net leisti ją į dailės mokyklą. Bet nugalėjo sportas. Ji lanko plaukimą, dalyvauja varžybose, turi sportiško azarto. Kai vasarą važiuojame prie jūros, Atėnė nebijo šalto vandens, plaukia kaip žuvis. Man toli gražu iki jos.
Sekmadieniais dukros kartu su tėčiu eina į baseiną, ir Atėnė kiekvienąkart bando viršyti savo pačios rekordą. Jeigu pagerina, tėtis apdovanoja. Viskas fiksuojama sekundometru.
Nors Kristupas – geras plaukikas, kartais laimi Atėnė.
Manau, šeimos palaikymo reikia, nes plaukimas – tokia sporto šaka, kad su draugėmis labai nepabendrausi, nebent jei anksčiau ateisi į treniruotę. Monotonijos daug, tai reikia palaikyti ją, „užvesti“. Ir kitos sesutės jau moka plaukti, žino, kad plaukimas gerai laikysenai. Net ir Augustėlis jau išbandęs baseiną, kurį laiką lankėme kūdikių užsiėmimus, ir jam tai labai padėjo.
Antroji dukra, Elada, į mūsų šeimą atnešė baletą. Atrodo, keista, kaip tokiai aktyviai mergaitei, tokiam degtukui, gali tikti tokia akademiška šokių rūšis.
Vaikystėje aš pati svajojau šokti baletą, bet nebuvo būrelio, tad ta svajonė ir liko tik pasistaipymai prieš televizorių. Tos neišsipildžiusios svajonės tikrai neprimečiau dukroms, Eladai tiesiog į rankas pakliuvo reklaminis lankstukas apie Eglės Špokaitės baleto mokyklą. Ji pasakė: „Mama, aš noriu“. Tada jai buvo 6 metai, dar nėjo į mokyklą. Prieš tai darželyje buvo lankiusi sportinę gimnastiką. Baleto mokytojos sako, kad jos neblogi duomenys, o svarbiausia, didelis noras šokti, kuris nepraeina jau penktus metus. Po pirmųjų metų ji gavo diplomą su rekomendacija pereiti į akademinę klasę. Tai reiškia, kad užsiėmimai vyksta ne 2 kartus per savaitę, o 4. Šiemet ji lanko baletą 6 kartus per savaitę.
Visa šeima einame į metų baigiamuosius koncertus, net Augustėlis išsėdėjo per visą programą. Pavasarį mūsų balerina šoko Gėlių valsą, o pernai mergaitės atliko Nykštukų vaidmenis. Tik šokio pabaigoje jos nusiėmė kepures ir paleido plaukus – žiūrovai pamatė, kad tai mergaitės. Buvo aplodismentų jūra.
Esame ne po vieną kartą matę vaikiškus baleto spektaklius Operos ir baleto teatre. Dažnai mergaitės eina su močiutėmis, nes ir vienoms, ir kitoms baletas patinka. Dabar gimtadienio proga močiutė padovanojo bilietus į „Gulbių ežerą“, tai vėl eis kartu. Jos jau eina ir į suaugusiųjų baleto spektaklius, nebe vien į vaikiškus. Kristupas baleto spektaklių nelabai mėgsta, bet visada eina į baigiamuosius dukrų koncertus.
Fausta, matydama sesę šokančią, irgi panoro lankyti baletą. Iki tol Elada namuose žaisdavo baleto mokyklą, ji būdavo baleto mokytoja, mažoji sesutė mokinė. Taip pamažu Fausta ir įsitraukė. Ji irgi turi gerus duomenis, jau antrus metus lanko baletą. Fausta – tikras gamtos vaikas. Jei iš pirmų dukrų reikia atiminėti telefonus, kad ištisai nenaršytų, tai Fausta mieliau lauke gaudo drugelius.
Galbūt balerinos įnešė tam tikrų mitybos taisyklių į šeimos valgiaraštį?
Ne, balerinos saldumynų neatsisako. Džiaugiuosi, kad visi vaikai labai valgūs, vos spėju gaminti. Noriai valgo vaisius ir uogas. Kai išsiruošiame dviračiais į gamtą, nuvažiavus kelis šimtus metrų jau kuris ir klausia: „O kada bus iškyla? “ Dvi mažosios mergaitės labai lieknos, tai tikriausiai mano genai, nes maža buvau be galo smulki. O Atėnė – sportiškesnio kūno sudėjimo.
Ar sesės laukė broliuko?
Iš pradžių kalbėjo, kad būtų gerai dar viena sesutė, bet paskui nusprendė, kad visai įdomu bus ir brolis. Mūsų Augustėlis į šį pasaulį atėjo netikėtai, per ansti – išvažiavome su šeima į Kauno zoologijos sodą, man pasidarė bloga ir teko važiuoti į Kauno klinikas. Infekcija, apie kurią nė nežinojau, sukėlė priešlaikinį gimdymą. Iš pradžių gydytojai dar bandė sulaikyti gimdymą, bet nepavyko. Sūnelis gimė mažuliukas, pirmą parą gydytojai apskritai teikė mažai vilčių, kad išgyvens. Psichologiškai dar nebuvome pasiruošę gimimui, ir pieno iš pradžių nebuvo. Trečią parą Augustėlį pakrikštijome reanimacijoje, sutapimas – nuo tos dienos man pradėjo gamintis pienas. Atsimenu, Kauno klinikų kieme tomis dienomis vyko Neišnešiotukų šventė, gydytojai ragino ir mane nueiti pažiūrėti, o man taip nesinorėjo – kokia ten šventė, kai kovojama už tavo vaiko gyvybę. Tik dabar suvokiu tos šventės prasmę – kai susirenka užaugę vaikai, pamatai, kad tai stebuklas, kad iš tokių mažyčių jie užaugo dideli ir stiprūs.
Ligoninėje pragulėjome 2 mėnesius. Žinoma, nelengva, kai guli svetiname mieste, kai negali nors retkarčiais pareiti namo į savo virtuvę, savo vonią. Kristupas su dukromis dažnai atvažiuodavo mūsų aplankyti. Buvo vasara, su dukrytėmis išeidavome pasivaikščioti po miestą, pažinome ne tik gražųjį Ąžuolyną, bet ir kitus Kauno parkus, radome įvairių žaidimų aikštelių ir karuselių. Kartą net nuėjome į kino teatrą. Augustėlio dėka tą vasarą pažinome Kauną.
Didžioji stiprybė buvo pamatyti, kokia vieninga mūsų šeima. Užauginusi tris vaikus maniau, kad jau esu visko mačiusi, bet vienas dalykas yra auginti sveiką vaiką, o kitas dalykas gimusį pirma laiko. Nors buvo labai sunku, žinojau, kad kiekviena išgyventa diena, kiekvienas priaugtas gramas yra mūsų pergalė. Pati geriausia žinia ryte būdavo išgirsti, kad viskas stabilu, nėra jokių permainų. Vadinasi, širdelė plaka, vaikas kvėpuoja, ir neprikibo jokia infekcija. Užrašydavau kiekvieną priaugtą gramą. Pieno turėjau tiek, kad būčiau galėjusi išmaitinti dar kelis vaikus. Todėl prisijungiau ir prie Pieno banko veiklos, nes suprantu, kad ne visos mamos gali maitinti pačios, o motinos pienas naujagimiams, ypač neišnešiotiems, labai reikalingas.
Į namus grįžome, kai Augustas svėrė 2400 gramų. Man jis atrodė jau didelis.
Gulėdamas ligoninėje, tu jautiesi saugus, nes šalia yra gydytojai. Grįžus į namus, to nerimo buvo, ar tikrai viskas bus gerai.
Bet didelių ligų pirmaisiais metais pavyko išvengti – porą kartų sirgo ausyčių uždegimu ir vargino pilvuko diegliai.
Dabar, kai susitinkame su draugų šeimomis, matau, kad Augustas niekuo nebesiskiria nuo bendraamžių. Gal tik šiek tiek smulkesnis.
Kaip organizuosite didelės šeimos kasdienybę?
Paskaičiavome, kad su penkiais vaikais tilpsime net į mano mašiną, o į Kristupo automobilį tai be vargo, nes jis vairuoja beveik autobusiuką.
Manęs tas dar vienas šeimos narys tikrai negąsdina. Gyvename name, tad vietos turime daug, o juk kol vaikutis mažas, jis vis tiek būna prie mamos. Džiaugiuosi, kad turime nuosavą kiemą. Atsimenu, kaip gimusi Fausta visą vasarą ir pramiegodavo po pušimi. Šitas vaikutis turėtų gimti balandį – kaip tik prieš akis pavasaris, vasara, kai kieme galima gyventi.
Dėl finansinių dalykų – manau, kol pirmus metus vaikas valgo mamos pieną, didelių išlaidų nebūna. Apie tai nė neverta galvoti. Žaisliukų ir kūdikio kraitelio turime nuo ankstesnių vaikų. Nepatikėsite, bet Atėnės vežimėlyje užaugo visi keturi mūsų vaikai. Išaugtais drabužėliais draugiškai dalijamės ir su draugėmis. Nesu pamišusi dėl daiktų, kaip tik noriu jų kuo mažiau, kad neapsikrautume. Neperkame to, kas nėra būtina. Galiu atsisakyti kokio daikto ar kelionės, man kur kas svarbiau su visa šeima susėsti prie stalo. Matyti tokį gražų savo vaikų būrį – jau šventė. Ir ta šventė mūsų namuose būna kiekvieną dieną. Man atrodo, kad turėti didelę šeimą yra didelė laimė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
