Kažkada apie šviesiaplaukę Raselę žinojo ne tik Lietuva, bet ir visa Tarybų Sąjunga. Veiksmo trilerio verta jos istorija: trejų metų mergytei tėtis žoliapjove nupjovė kojeles, bet vietinė Radviliškio rajono felčerė Elena Krivickienė nesutriko, žaibiškai suorganizavo vaiko ir tarp ledų įdėtų kojelių kelionę į Vilnių. Ten visi operaciniai stalai buvo užimti, todėl medikai kariniu lėktuvu Raselę išskraidino į Maskvą. Mergytė pateko į jauno mikrochirurgo Ramazio Datiašvilio rankas, kuris atliko unikalią, iki šiol nepakartotą operaciją: per beveik 12 valandų trukusią operaciją replantavo abi kojeles.
Nuo to laiko praėjo daugiau kaip 30 metų. Vertindami operacijos riziką iš laiko perspektyvos gydytojai sako, kad tai buvo avantiūra, dabar nesiryžtų pakartoti to paties, ypač žinodami tam tikras detales, – kiek laiko praėjo nuo traumos iki operacijos, kokiomis sąlygomis buvo transportuojamos galūnės.
Bet labai drąsus medicininis eksperimentas Rasai Prascevičiūtei dovanojo galimybę žengti per gyvenimą ne kojų protezais, bet savo kojomis. Tiesą pasakius, Vokietijoje, kur Rasa sukūrusi šeimą, jos istoriją žino tik artimiausi žmonės. Ten ji yra tiesiog jauna, simpatiška moteris ir greitai 7 metukų sulauksiančios Ilianos mama.
Pakalbinome Rasą, kaip jai sekasi auginti dukrytę.
Į Lietuvą grįžta retai
Rasos likimas susiklostė taip, kad Lietuvoje ji gyveno trumpiau, negu svetimose šalyse. Kol buvo mažytė, daug laiko praleido Maskvos ligoninėse, kur ją stebėjo gydytojai, vyko ilga reabilitacija po operacijos. Ten trimetė mergytė, vos kalbanti lietuviškai, greitai išmoko rusų kalbą. Paskui Raselė grįžo į Lietuvą ir augo globėjų – mokytojų iš Radviliškio rajono – šeimoje. O sulaukusi 24 metų išvažiavo dirbti aukle į Vokietiją ir ten liko. Vėliau ištekėjo, susilaukė vaikučio. Jos vyras – rusų kilmės emigrantas Efremas, tad šeimoje kalbama rusiškai, o dukrytės darželyje, poliklinikoje Rasa puikiai susikalba vokiškai.
„Ilianai greitai septyneri, bet lietuviškai ji moka vos kelis žodžius. Išmokiau dainelę „Du gaideliai“. Galbūt kalta aš pati, kad nemokiau nuo gimimo. Bet atrodė baisu vaiką perkrauti keliomis kalbomis, juk ir taip jau turi išmokti dvi kalbas. Su Lietuva mūsų ryšiai menki – nors ten likusi dvynukė sesuo. Bet likimai susiklostė skirtingai – ji liko gimtajame kaime, augina 4 vaikus. Kartą buvo atvažiavusi pas mane į Vokietiją. Bent kartą per metus stengiuosi grįžti į Lietuvą aš. Visada kartu vežuosi ir Ilianą, ji kaip mano uodegytė, niekur nesiskiriame. Noriu dukrai parodyti savo gimtąją šalį. Prieš kelionę internete surenku informaciją, kur verta nuvažiuoti. Vaikystėje aš pati tos Lietuvos nedaug mačiau, nebuvo galimybių keliauti, tad dabar abi su dukryte atrandame gražias vietas. Per tą savaitę, kol viešime Lietuvoje, aplankome keletą miestų. Buvome Klaipėdoje, Palangoje, Kaune, Vilniuje kėlėmės į televizijos bokštą, važiavome į Trakus, Anykščius. Ilianai labiausiai patiko Palanga ir jūra. Vokietijoje irgi yra pajūris, bet visai ne toks, kaip lietuviškas, su baltu smėliuku. Todėl su šeima mes dažniausiai važiuojame atostogauti prie šiltesnių jūrų – į Kroatiją, Bulgariją“, – pasakoja Rasa.
Ilianai patinka aplankyti ir 3 pusbrolius bei pusseserę Radviliškio rajone, nors skiria kalbos barjeras, vaikai žaidžia kartu. Kaime yra ūkis, visokių gyvuliukų, tad Vokietijoje gyvenančiai mergytei tai tikra atrakcija. Rasos Prascevičiūtės biologiniai tėvai jau mirę, bet likę globėjai, kurie šiuo metu gyvena Kretingoje. Kartais Rasa aplanko ir juos.
Šis tas lietuviško Vokietijoje
Rasos šeima nusprendusi gyventi Vokietijoje, į Lietuvą grįžti neketina. Tačiau kartais pasiilgusi gimtinės Rasa pagamina šaltibarščių, kuriuos visi pamėgo. O lietuviškas kugelis ar cepelinai pasisekimo nesulaukė. Rasa sako, kad dukrytei, vyrui Efremui ir dviem jo sūnums gamina kotletus, sriubas.
Šiuo metu namuose likęs tik trylikametis sūnus iš pirmos vyro santuokos, vyresnysis jau pilnametis, gyvena atskirai. „Iš pradžių buvo sudėtinga ateiti į šeimą, kurioje jau yra vaikų.
Kol pati neturėjau Ilianos, buvo sunkiau suprasti ir kitus vaikus. Bet pamažu susigyvenome, su vyru esame sutarę, kad vaikams nustatysime gana griežtas ribas, kiek laiko jie turi skirti pamokų ruošimui, kiek kompiuteriui. Jei blogesni pažymiai, nesimoko, ir prie kompiuterio negali sėdėti“, – pasakoja Rasa.
Nėštumas kaip visų
Kažkada patirta sudėtinga replantacijos operacija Raselei nesutrukdė išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Sako, kad nesijautė niekuo ypatinga pacientė, ginekologei Vokietijoje net nesakė apie savo patirtį. Kad kojos netintų, visą nėštumą nešiojo kompresines kojines. Rasa tvarko namus ir dirbo beveik iki pat gimdymo datos. Tik vyras jaudinosi, ar Rasai ne per sunkus fizinis darbas. Nėštumas ir gimdymas praėjo lengvai, ji pagimdė natūraliai, nebijotų gimdyti ir dar kartą. Į gimdymą moteris važiavo mūvėdama kojinėmis iki kelių, tad niekas nė nepastebėjo jos ypatingų randų.
„Vokietijoje teko lankytis pas chirurgus, visi labai stebėjosi, kaip gerai sugijusios mano kojos. Tačiau toje šalyje aš neesu niekam žinoma. Niekas nėra girdėjęs tos mano nepaprastos istorijos, ir tuo džiaugiuosi. Net vyrui apie kojas pasakiau jau gerokai po pažinties pradžios. Noriu gyventi normalų gyvenimą, kaip visi žmonės“, – sako Rasa.
Labai laukta dukrytė
Pati vaikystėje patyrusi mažai tėvų meilės, Rasa yra rūpestinga mama savo Ilianai. Sako, kad dukrytės labai laukė. Tačiau, laikydamasi prietaro nepirkti kūdikio kraitelio iki vaikelio gimimo, ji nieko nepirko, turėjo tik keletą būtiniausių drabužėlių. O dėl kūdikio auginimo dažniau konsultuodavosi ne su 4 vaikus auginančia sese, o su Vokietijoje gyvenančiomis draugėmis lietuvėmis. Sako, jog dukros gimimas privertė pagilinti vokiečių kalbos žinias, nes reikėdavo bendrauti su Ilianos pediatre, paskui darželio auklėtojomis.
Darželiai ir mokyklos
Rasai pačiai neteko lankyti darželio. O dukrą į vokišką darželį išleido sulaukusią trejų. Ten problemų gauti vietą valstybiname darželyje nėra. Ji pasirinko darželį, esantį šalia namų. Su 20 vaikų dirbdavo 2 arba 3 auklėtojos. „Darželis visai ne toks, kaip Lietuvoje. Čia niekas vaikų nemoko eilėraštukų, nėra jokių švenčių, rugsėjo pirmosios. Mano globėjai buvo mokytojai, taigi puikiai žinau, kokie pasitempę, pasipuošę yra Lietuvos pedagogai. Vokietijoje kitaip: auklėtojos gali ateiti apsmukusiomis sportinėmis kelnėmis, su kedais. Gal dėl to ir vaikai joms nejaučia tokios pagarbos, kaip kad Lietuvoje“, – stebisi Rasa.
Šiais metais Iliana jau ėjo į pirmąją klasę. Rasa išrinko netoli namų esančią katalikišką mokyklą, kad būtų mažiau imigrantų iš musulmoniškų kraštų. Turkų ar arabų vaikai Rasai atrodo daugiau triukšmingi, nevaldomi. „Mūsų miestelis nedidelis, kaip Šiauliai. Imigrantų čia yra, bet ne tiek daug, kaip kaimyniniame Kiolne ar Hamburge. Mūsų šeima nuomojasi butą, gražiai sutariame su kaimynais turkais, bet vis dėlto jų čia daug“.
Vokiška tvarka
„Čia mitas, kad vokiečiai niekada nevėluoja ir laikosi griežtų taisyklių. Ir jie tokie pat žmonės, vėluoja, kaip ir visi, bet tvarkos vis dėlto Vokietijoje daugiau. Man prie jos priprasti nebuvo sunku, nes pati esu tvarkinga. Globėjai su manimi paauglystėje kariaudavo dėl išmėtytų drabužių, o kai mama atvažiavo pas mane į svečius, negalėjo patikėti, kad čia ta pati mergaitė. Suaugusi tvarkausi namus kiekvieną dieną. Ir dukrą baru dėl netvarkos“, – pasakoja Rasa.
Šeimos pramogos
Rasos šeima laisvalaikiu mėgsta nueiti į baseiną, zoologijos sodą, karuselių parką. Daug važinėja dviračiais, Rasai sveikata netrukdo numinti ir tolesnių atstumų. Ji sako, kad vokiečiai apskritai sportiški, šeimos mėgsta atostogauti aktyviai. Tačiau ir nutukusių daug, ypač tarp jaunimo.
Trylikamečiai jau gali sverti šimtą kilogramų, ir tokių ne vienas. „Aš šeimai gaminu pati, greito maisto mes nevalgome, – pasakoja lietuvė, – kartą su vyru nusprendėme pabandyti maitintis sveikai. Bet po poros dienų mūsų eksperimentas baigėsi – vėl prie mėsos atsirado bulvės, ryžiai. Mes abu su vyru dirbame fizinius darbus, aš tvarkau namus, jis statybose dirba ekskavatorininku. Vien daržovėmis maitintis negalėtume“.
Ginta Liaugminienė
