Kelionė į Vokietiją „Vaikų keliu“

Genialu tai, kas paprasta. Jei norite keliauti, bet neturite galimybių su vaikais pasiekti Tailando ar Indijos (o gal ir nenorite tokios egzotikos), puiki išeitis – kelionės automobiliu po Europą.

Mūsų skaitytojai Aistė ir Remigijus iš Kauno su vaikais smagiai pakeliavo po Vokietiją. Pasakoja mama Aistė.

Įsidrąsinome pamažu

Visada mėgome keliauti, tačiau ne visada turėjome tam galimybių. Aktyvesniais keliautojais (kuomet galėjome sau leisti išvykti į užsienį) tapome nuo kokių 2005 metų. Iš pradžių buvo nedrąsu vieniems į užsienį keliauti, todėl pradėjome atsargiai – kelionė per agentūrą vienais metais, kitais metais turistinė kelionė autobusu ir pagaliau – patys vieni savo automobiliu. Atsiradus vaikučiams, šiek tiek nurimome ir apsiribojome Lietuva. Jiems ūgtelėjus jau pabandėme pakelti sparnus visi kartu. Pirma kelionė buvo „pagavus“ pigių skrydžių bilietus į Belgiją, ir mūsų vaikai pasirodė nuostabūs keliautojai! Dabar drąsiai planuojame atostogas ir, žinoma, tik su vaikais. Juolab kad vaikai jau daug prisimena ir būna labai smagu kartu su jais aptarti kai kuriuos nutikimus ar žemėlapyje rodyti mūsų aplankytas vietas.

Kodėl Vokietija

Šįkart nutarėme surengti kelionę su vaikais automobiliu. Labai didelių atstumų šiek tiek bijojome (nors vėliau susiklostė, kad nukeliavome ne tiek ir mažai), todėl rinkomės artimesnes šalis. Kadangi su vaikais jau buvome lankęsi Latvijoje, tai pasirinkome kryptį į kitą pusę. Šovė mintis, kad galima susiplanuoti šaunių nuotykių, atrakcionų ir nepatirtų potyrių kelionę į Vokietiją. Juolab kad pradėjus ieškotis informacijos internete pasirodė, kad ten begalė vietovių, kurios tinkamos šeimai su vaikais.

Kai susidėliojome kelionės maršrutą, pamatėme, kad keliausime „vaikų keliu“ – rinkomės atrakcionų parkus, muziejus, lankytinas vietas pagal vaikų interesus. Turėjome tik vieną tikslą – kuo daugiau pamatyti ir kuo daugiau patirti gerų įspūdžių.

Giminaičių ar draugų, kuriuos galėtume aplankyti Vokietijoje, neturime, apsipirkimai domino tik tiek, kad nusipirktume atsigerti, smulkių užkandžių ir pan.

Kaip ruošėmės kelionei

Visą kelionę planavome patys. Išnaršėme keliautojų forumus, Vokietijos miestų bei pasirinktų objektų puslapius internete. Kol vaikai maži, nesiryžome per daug rizikuoti, tad viešbučius rezervavome internetu prieš kelionę. Norėjome šiek tiek konkretumo ir žinojimo, kad nebus problemos susirasti kur miegoti bei vakarieniauti. 7 nakvynės mums kainavo apie 600 eurų.

Kadangi vykome savo automobiliu, turėjome šiek tiek didesnę laisvę rinktis daiktus kelionei (skirtingai nei skrendant lėktuvu). Vis tiek labai stengėmės apgalvoti ir įvertinti – kiek ir kokie daiktai mums iš tiesų bus reikalingi. Sau pasiėmėme gana nedaug drabužių (kelis šiltesnius ir keletą vasariškų). Vaikams, žinoma, teko imti daugiau drabužių, o Ugniui dar reikėjo sauskelnių bei vežimėlio ilgesniems vaikščiojimams. Maisto pasiėmėme tiek, kad pakaktų pervažiuoti Lenkiją (planavome pervažiuoti nesustodami). Žinoma, reikėjo 2 automobilio kėdučių.

Kelionėje labai pravertė įsidėti miegmaišiai bei užklotas. Vis dėlto (tiek važiuojant pirmyn, tiek atgal) naktį pasidarydavo vėsu, todėl vaikus užklodavome. Labai džiaugėmės ir pasiėmę nemažai vaikiškų servetėlių. Nes vaikus nuolat tekdavo pavalyti.

Kaip vaikai ištvėrė kelionę

Mūsų vaikai – stebuklingi keliautojai, jie labai gerai ištveria keliones. Aišku pasiėmėme nemažai mėgstamų žaislų, nupirkome ir kelis naujus, kad jiems kelionėje ištrauktume ir parodytume kaip naujieną. Žinia, vaikai su tokiomis naujienomis būna užsiėmę daug ilgiau.

Sunkiausia buvo pervažiuoti Lenkiją, nes vaikams buvo nuobodu. Išvažiavome vakare, kad pervažiuotume Lenkiją per naktį vaikams miegant. Tik kirtus Lenkijos-Vokietijos sieną nuovargis palaužė ir mus (nors ir vairavome pakaitomis), todėl stojome aikštelėje ir pasnaudėme visi kartu (beje, tokių kaip mes ten buvo labai daug).

Pasiekę Vokietiją, maršrutą jau planavome taip: jei pietų miegas – važiuojame, o jei būdravimo metas – dalyvaujame.

Kelionės nuotykiai

Nors kelionė atrodė labai kruopščiai suplanuota, jos pradžia buvo itin nemaloni – jau susėdus į mašiną, bet dar net neišvažiavus iš Kauno, sugedo automobilis. Iš pradžių pamaniau, kad vyras juokauja, kai pasakė, kad automobilis nebevažiuoja. Išsikvietėme meistrus, mašiną nutempė į dirbtuves, aš su vaikais parėjau namo. Buvo net ir ašarų dėl tokios nesėkmės. Juolab kad anksčiau nėra buvę jokių bėdų dėl mūsų mašinos. Per naktį taisė mūsų automobilį, vyras dar lėkė į Vilnių detalės, aš sėdau prie interneto ir rašiau visiems viešbučiams dėl rezervacijų. Laimė, viskas išsisprendė šauniai – viešbučius perregistravome vėlesne data, automobilį sutvarkė. Dabar manome, kad labai gerai, jog tai nutiko namie, o jei taip būtų buvę naktį Lenkijoje ar Vokietijos automagistralėje?

Vienas iš didesnių „ekstremalumų“ buvo vaikų (ypač Ugniaus) tualeto reikalai. Ugnius kaip tik buvo pradėjęs vaikščioti be sauskelnių ir sėkmingai prašydavosi į tualetą, tik bėda, kad kartais paprašydavo pačiose neįtikinamiausiose vietose, tad tekdavo bėgti kaip akis išdegus, ieškant „gerosios vietos“. Tualeto teko ieškoti lekiant Vokietijos automagistrale (ten, kaip žinia, eismas intensyvus ir greitis didelis), vaikštant prie Reichstago pastato (tada, tiesa, ir neradome kur greitai nulėkti, tad įvyko „nelaimė“, keitėme Ugniui kelnes prie Reichstago krūmelių. Teko kartą nusižengti taisyklėms ir tupdyti vaikus Postdamo parke.

Vaikų laukianti šalis

Kadangi išvažiavome vėliau, nei prieš tai planavome, teko ir maršrutą „apkarpyti“. Aplankėme Berlyną (ypač mums visiems patiko Berlyno zoologijos sodas, Vaškinių figūrų muziejus bei Jūros gyvūnijos muziejus) ir nuostabųjį Potsdamą (nepaprasti gėlynai bei rūmai). Pasiautėme Freizeit-Land Geiselwind atrakcionų parke (nuostabus parkas, kur veiklos ras nuo mažiuko iki suaugusiojo). Žinoma, svarbiausias mūsų tikslas buvo Legolendas. Ten būtų galima praleisti ir porą dienų, vaikams neatsibostų. Aplankėme įspūdingo grožio Hohenschwangau, Linderhof pilis. Jau grįždami atgal pabuvome Miunchene.

Milžiniški tiek vaikų, tiek mūsų įspūdžiai iš Vokietijos mokslo ir technikos muziejaus Miunchene. Visiems sakau – jei mane mokykloje taip būtų mokę fizikos, matematikos, chemijos, galbūt aš būčiau pasirinkus kitą kelią. Be galo įdomiai parodomi traukos, galios ir kiti dėsniai. O kur dar senoji technika arba galimybė pilotuoti lėktuvą, apsilankyti povandeniniame laive.

Vaikai išbandė viską – ir garso, ir gravitacijos, ir traukos, ir kitus maketus. Tai turbūt pats „draugiškiausias“ mūsų matytas muziejus vaikams dėl to, kad galima viską liesti ir išbandyti (kažkada su vaikais būdami Rundalės pilyje Latvijoje galvojome iš proto išeisime, kai vaikai šoko prie visų vazų, porcelianų ir šilkų).

Galbūt per trumpą laiką užsibrėžėme per daug pamatyti. Kai kur norėjosi pasivaikščioti ilgėliau ar patyrinėti, bet reikėjo laikytis rezervuotų viešbučių maršrutų. Kita vertus – jei griežtai nebūtume laikęsi grafiko, būtume visiškai išderinę nustatytą maršrutą.

Kelionės statistika

Kelionė užtruko 10 dienų, iš kurių 2 naktys praėjo kelionėje pirmyn-atgal per Lenkiją. Iš viso kelionė kainavo apie 1300 eurų.

Nemažą dalį šios sumos sudarė bilietai į objektus, pvz., Legolende bilietai mums visiems kainavo 100 eurų, nors ir naudojomės dar iš Lietuvos pasiimtų Lego lankstinukų nuolaidomis, bilietas į Berlyno zoologijos sodą – 40 eurų ir pan.

Maisto kainos panašios į lietuviškas: „Happy meal“ – 3,95 euro, litras sulčių – apie 0,8–1euro. Pavalgyti kavinukėje (picos, dešrelės ar pan.) mums kainuodavo apie 10–15 eurų.

Maistas it pirkiniai

Deja, negalime pasigirti tinkamu maitinimusi kelionės metu. Nors vaikams tai buvo džiaugsmas – dešrelės, pica, bulvytės jiems labai patiko. Stengėmės turėti riešutų, jogurto, bet vaikai labiau buvo susižavėję „greitu“ maistu. Mūsų vaikai iki tos kelionės skrudintų bulvyčių nė nebuvo ragavę, tai čia jiems buvo didysis atradimas. Tiesa, po kelionės sėkmingai tokį maistą jie pamiršo.

Kadangi neturėjome nei noro, nei tikslo apsipirkti, tai parduotuvių mažai matėme. Maisto kainos visai panašios kaip Lietuvoje. Drabužiais ir kitais daiktais nesidomėjome. Tik vienoje vietoje praeidama pamačiau, nesusilaikiau ir nusipirkau silikoninių kepimo formų – jos nepalyginamai pigesnės nei mūsų parduotuvėse. Pirkau, nes automobilyje užėmė nedaug vietos. Nupirkome ir kelis žaislus vaikams (kainos panašios ar net kiek mažesnės), kad vykstant namo turėtų „naujienų“ ir nenuobodžiautų.

„Mamos žurnalas“