Susiplanuoti kelionę autobusu, pasigaminti vakarienę, paprašyti pagalbos ar pasakyti „ne“. Šių įgūdžių reikia kiekvienam paaugliui, tačiau geri mokymosi rezultatai dar nereiškia, kad kasdienėse situacijose jis jausis užtikrintai. Autistiškiems jaunuoliams įgyti ir pritaikyti tokius įgūdžius gali būti sunkiau, todėl ypač svarbus nuoseklus mokymas ir praktika. Apie tai, nuo ko pradėti ir kaip suteikti daugiau savarankiškumo kasdienybėje, pasakoja edukologė, elgesio analitikė Eglė Kairelytė-Sauliūnienė, besidalijanti ir savo šeimos patirtimi auginant autistišką dukrą.
Svarbiausias klausimas – ne kiek moka, o ką gali pats
Artėjant vaiko pilnametystei, tėvai vis dažniau galvoja apie ateitį. „Ar jis gebės gyventi savarankiškai, kai mūsų nebebus? Prisipažinsiu, šis klausimas ir man yra padovanojęs ne vieną bemiegę naktį. Ir, nujaučiu, dar padovanos. Tai štai, galima sėdėti ir bijoti, arba galima padėti savo vaikui išmokti naujų svarbių dalykų, kurie leis ir jam, ir jums jaustis saugiau. Todėl siūlau pradėti nuo labai žemiškų klausimų: ką vaikas jau moka, kur jam reikia pagalbos ir ko jam prireiks artimiausiais metais – pakeitus mokyklą, pradėjus važinėti savarankiškai ar apsipirkinėti be mūsų“, – sako E. Kairelytė-Sauliūnienė.
„Galima labai gerai išmanyti istoriją ar matematiką ir vis tiek nežinoti, kaip kreiptis į parduotuvės darbuotoją, jei nerandi produkto. Ar ką pasakyti, kai kavinėje atneša ne tai, ką užsisakei. Ar kaip mandagiai, bet tvirtai pasakyti „ne“, kai kažkas siūlo eiti ten, kur tu nenori. Mums, suaugusiesiems, visa tai kartais atrodo savaime suprantama. Bet savaime šie įgūdžiai neatsiranda. Juos reikia vaikui parodyti, kartu išbandyti ir, prireikus, pakartoti. Kartais ne vieną ir ne du kartus“, – tvirtina edukologė.
„Šie klausimai aktualūs visiems paaugliams ir jų tėvams. Kartais skubėdami patys už vaiką atsakome, surandame, užsakome ar sutvarkome. Tačiau taip lieka mažiau progų jam pačiam išbandyti ir išmokti. Autistiškam paaugliui gali reikėti daugiau laiko, aiškesnių paaiškinimų ir pakartojimų. Svarbu suteikti jam galimybę bandyti, padėti ten, kur reikia, ir pastebėti pažangą, net jei ji atrodo nedidelė“, – paaiškina Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.
Savarankiška kelionė prasideda dar namuose
Pasak edukologės, savarankiškai nuvykti į mokyklą, būrelį ar pas draugus – didelis žingsnis, tačiau pasakymas „sėsk į autobusą ir išlipk trečioje stotelėje“ dar nėra kelionės mokymas: „Reikia išmokyti vaiką susirasti maršrutą, atpažinti stotelę, pasirūpinti bilietu, suplanuoti laiką ir pastebėti, kad jau metas išlipti. O tada gyvenimas kartais pateikia papildomą užduotį – autobusas vėluoja ar pravažiuoji savo stotelę arba įlipi ne į ta autobusą.“
„Aš esu už atsarginius planus. Ir, tiesą sakant, už atsarginį planą atsarginiam planui. Vaikui svarbu išmokti ne tik įlipti į reikiamą autobusą, bet ir suprasti, ką daryti, jei pasiklysta, praleidžia stotelę ar nuvažiuoja ne ten. To reikia mokytis pamažu: kartu važiuoti, stebėti aplinką, atpažinti orientyrus, mokytis naudotis navigacija ir susitarti, kam paskambinti. Savarankiškumas nėra „paleidau ir tikiuosi geriausio“. Tai pasirengimas veikti net tada, kai ne viskas vyksta pagal planą“, – dalijasi E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Edukologė paaiškina, kad šiuo atveju telefonas nėra tik tas daiktas, nuo kurio ekrano paauglį nuolat norisi atitraukti. Tai ir navigacija, ir būdas paskambinti artimiesiems, ir galimybė parašyti žinutę, kai kalbėti sunku. Bet yra viena smulkmena: išsikrovęs telefonas padeda maždaug tiek, kiek namuose pamirštas skėtis lyjant. Todėl šalia reikia išmokti kasvakar jį pakrauti, saugiai nešiotis, žinoti, kur padėtas.
Savarankiškumas prasideda nuo sumuštinio. Ir ne tik
„Namuose pasirinkimas kartais atrodo labai paprastas: per minutę paruošti sumuštinį pačiam ar skirti daugiau laiko, kol jį pasigamins vaikas. Žinoma, greičiau būtų patiems. Gal net švariau. Bet kaip jūsų vaikas išmoks pasigaminti valgyti, kai jūsų nėra, jei neturės galimybės praktikuotis? Pradėti galima nuo sumuštinio, salotų ar makaronų, kartu sudarant pirkinių sąrašą, skaitant etiketes ir tikrinant tinkamumo vartoti datą. Tik čia svarbu nepamiršti suagumo virtuvėje: kaip naudotis peiliu, virykle, orkaite“, – pataria E.Kairelytė – Sauliūnienė.
Ta pati taisyklė galioja ir kambario tvarkymui, skalbimui bei asmeninei higienai. Kažkam užtenka priminti, kitam reikia aiškaus veiksmų sąrašo, paveikslėlių ar nemažai pakartojimų, kol tai tampa rutina. „Nereikia tikėtis, kad sulaukęs tam tikro amžiaus paauglys staiga ims pats pastebėti, kada reikia išsiskalbti drabužius, susidėti pamokas ar naudoti dezodorantą. Būtų patogu, bet, deja, toks stebuklingas mygtukas „savarankiškas vaikas“ neegzistuoja“, – šypsosi edukologė.
Išbandykite jau šią savaitę: vienas įgūdis, ne dešimt
Šią savaitę edukologė ragina pasirinkti vieną įgūdį, pavyzdžiui, savarankiškai nusipirkti duonos: „Pirmą kartą nueikite kartu ir parodykite, kaip rasti prekę bei atsiskaityti. Kitą kartą leiskite paaugliui pačiam atlikti vieną veiksmą, padėdami tik prireikus. Pavyko? Pridėkite kitą. Net jei kol kas jis tik pats surado duoną lentynoje – tai jau pasiekimas.“
„Suprantu tėvus: patiems padaryti greičiau ir paprasčiau. Bet taip vaikas netenka progos mokytis. Nereikia norėti visko iš karto. Kiekvienas mažas „aš pats“ – žingsnis savarankiškesnio suaugusiojo link. Ir taip, galbūt jūsų vaikas niekada negalės visko daryti savarankiškai. Bet jei bent vienoje situacijoje vietoj „aš negaliu“ atsiras „aš galiu“ – argi tai ne nuostabu? Džiaukimės mažomis pergalėmis, nenuleiskime rankų ir leiskime vaikams patiems savimi didžiuotis. Leiskime jiems jaustis galinčiais“, – sako E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Pasak L. Sasnauskienės, svarbu pripažinti, kad galimybės gyventi savarankiškai vis tik labai skiriasi: „Daliai autistiškų žmonių intensyvios kasdienės pagalbos reikės ir suaugus, net nuosekliai ugdant jų įgūdžius. Tai nėra vaiko ar jo šeimos nesėkmė. Tokiais atvejais svarbiausia užtikrinti gyvenimo kokybę, saugumą, galimybę išreikšti savo poreikius ir pagal savo galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Net jei žmogui reikia pagalbos daugelyje kasdienių veiklų, jo norai ir pasirinkimai turi būti girdimi. Todėl šeimoms būtinas ir aiškumas, kas bei kaip padės jų vaikui suaugus: ši atsakomybė negali likti vien tėvams.“
Susiję straipsniai
