„Mokas – smalsus, visur savo ilgą nosį kaišiojantis personažas. Jis minkštas, mielas, šiek tiek išdykęs, lipa, lenda ten, kur ne visai galima. Bet jis mokosi visur ir visada – ne tik grupėje ar klasėje. O tai ir yra svarbiausia – norėti mokytis“, – sako priešmokyklinukų mokytoja, integruoto ugdymo ekspertė Jolanta Skridulienė.
Leidykla „Alma littera“ jau yra išleidusi šešis „Mokas bus pirmokas“ serijos leidinius. „Kai kūrėme užduotis, norėjome kad jos nebūtų per lengvos, žadintų smalsumą, lavintų dėmesį, pastabumą, kruopštumą. Šiek tiek primirštas lankstymas iš popieriaus irgi labai padeda: treniruoja smulkiuosius rankos raumenis, ugdo erdvinį mąstymą ir logiką. Tik svarbu, kad tėveliai, pernelyg susižavėję origamiu, nepadarytų lankstinių už vaikus. Dar svarbu nesukeisti vietomis pirmos ir antros knygelių, nes jose užduotys pateikiamos šiek tiek sunkėjančia tvarka. Bet jei vaikas nori lankstyti, kodėl gi nepradėjus nuo lankstinių knygelės? Arba kodėl, keliaujant po Lietuvą, nepasiėmus trečiosios knygelės ir neaplankius ten minimų objektų? Ir tėveliai, ir pedagogai gali rinktis bet kurią knygelę arba dirbti su visa knygelių serija“, – sako viena iš serijos autorių, Šiaulių Gytarių progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja J. Skridulienė.
Knygeles parengti jai padėjo kolegė iš tos pačios mokyklos – Vilija Vyšniauskienė. Užduočių knygeles pedagogės, integruoto ugdymo ekspertės rengė pagal atnaujintą ugdymo programą.
Laisvės Radzevičienės pokalbis su integruoto ugdymo eksperte, viena iš užduočių knygelių „Mokas bus pirmokas“ autore J. Skriduliene.
Artėjant rugsėjui tėvai dažnai nori žinoti, ar jų vaikas pasirengęs mokyklai. Ką atsakote į tokį klausimą?
Šis klausimas užduodamas metai iš metų. Keičiasi tik nerimaujantys tėvai. Ypač jei į mokyklą pradeda eiti jų pirmasis vaikas. Svarbiausias pasirengimo mokyklai kriterijus – ar vaikas nori į mokyklą, ar jis pakankamai savarankiškas.
Kokią nuotaiką Rugsėjo 1-ąją vaikai atsineša į mokyklą? Ar šiais laikais mokyklos dar ilgimasi?
Vaikai yra vaikai, jei tik suaugusieji per anksti nepriverčia to pamiršti. Jie smalsūs, imlūs, išradingi ir kūrybingi. Ir seniau, ir dabar pirmokai ateina į mokyklą su jauduliu. Kitaip ir būti negali, juk laukia nauja aplinka, nauji žmonės, naujos taisyklės. O tai, kas nauja, nepatirta, daugeliui yra smagu.
Ilgesys? Kaip galima ilgėtis to, ko dar nežinai. Antrokui ar trečiokui – taip. Jie, manau, mokyklos pasiilgsta: labiau draugų, įdomių veiklų, ekskursijų. Mokymosi – nelabai.
O kaip galima suprasti, kad vaiką kankina nerimas? Ką tėvai turėtų pastebėti?
Lengvas nerimas yra gerai. Mokykla tai – iššūkis. O dabartinių vaikų gyvenime iššūkių kasdien mažėja. Suaugusieji viskuo pasirūpina, pašalina visas kliūtis. Ar matėte, kaip iš savo apvalkalo ritasi drugelis? Sunkiai, per jėgą. Bet po to plačiai išskleidžia sparnus ir išskrenda. O jei apvalkalą perpjauni, padedi jam, drugelis sparnų neišskleis, žus.
Truputį nerimauti ir jaudintis yra normalu. Apie tai ir reikėtų pasikalbėti su vaiku. Aptarti ne tik pramogas ir naujus draugus, bet ir naujas taisykles, kurių reikės laikytis, kompromisus, pastangas, kurias reikės įdėti pačiam.
Būtų gerai, kad vaikui pirmoji klasė taptų ne grėsme, o nauju, įdomiu gyvenimo etapu… Ar tėvai dėl to turėtų pasistengti?
Geriausia, ką gali padaryti tėvai, įkvėpti, iškvėpti ir pradėti ramiai kvėpuoti. Jei patys nesiblaškysite, ramūs bus ir vaikai.
Kokius būsimųjų pirmokų pasirengimo skirtumus labiausiai pastebite pirmosiomis dienomis?
Į pirmą klasę vaikai dažniausiai ateina iš priešmokyklinės grupės, todėl daugelis jau yra pirmokui reikalingus pagrindinius gebėjimus ir įgūdžius įgiję. Žinoma, kiekvienoje klasėje pasitaiko ir skaitančių vaikų, ir tų, kurie dar nepažįsta visų raidžių. Tačiau, jei vaikai nori ir turi šeimos palaikymą, šie gebėjimai anksčiau ar vėliau išsilygina.
Ar vaikui, kuris prieš mokyklą jau pažįsta raides, skaičius, geba atlikti nesudėtingas užduotis, pirmosiomis savaitėmis iš tiesų būna lengviau? Kaip tai veikia jo pasitikėjimą savimi?
Taip. Tik yra vienas bet. Dažnai tokie vaikai pradžioje pajunta nuobodulį: „Aš jau viską žinau“. Ir čia jau pedagogo užduotis, kad turėtų veiklos pagal savo gebėjimus. Jei jie spirsis nuo aukštesnio pagrindo, bus labiau pasitikintys, jiems viskas seksis geriau. Bet jei lauks visų, įpras tinginiauti.
Kartais pasirengimas mokyklai suprantamas labai tiesmukai – vaikas sodinamas prie stalo ir turi atlikti kuo daugiau užduočių. Kaip suderinti žaidimą ir tikslingesnę veiklą? Ar užduočių knygelė taip pat gali tapti žaidimo, smalsumo ir bendravimo su vaiku dalimi?
Tiesmukas kelias lengviausias, kaip ir telefonas: padavei – ir ramu. Užduočių knygelės parodo kryptį, užduočių tipus, su kuriais vaikas susidurs mokykloje. Bet jokia knygelė neatstos šilto, nuoširdaus bendravimo, laiko, praleisto kartu. Kiekvieną knygelės užduotį galima paversti žaidimu: kambaryje ar lauke ieškant daiktų, dėliojant raides ir žodžius, aptariant augalus ir gyvūnus.
Kiek laiko tėvai turėtų skirti tokioms užduotims? Kaip elgtis, kai vaikui užduotis nepavyksta, kai jis supyksta, sako, kad nemoka arba nebenori tęsti?
Viskas priklauso nuo vaiko. Jo gebėjimo susikaupti, išlaikyti dėmesį. Šešiametis jau turėtų bent vieną užduotį atlikti nesiblaškydamas. Jei užduotis nepavyksta, visada galima prie jos sugrįžti kitą dieną ar po savaitės. Svarbu vaikui parodyti, kad tai yra normalu. Daug kas nepavyksta darant pirmą kartą. Juk ir dantukus ne iš karto išmoko valytis, ir šaukštas rankoje neklausė, ir ledai ištepdavo skruostus ir nosį. O po truputį išmoko visko. Tam ir mokomės, kad išmoktume! Dėl šios priežasties užduotis knygelėse reikėtų atlikti paprastu minkštu pieštuku: bus lengva ištrinti, pataisyti, padaryti geriau.
Kokių klaidų neišvengia tie tėvai, kurie patys moko savo vaikus rašyti raides ar skaičius? Ar vėliau mokytojui tenka taisyti netaisyklingai suformuotus įgūdžius?
Visi mokytojai prašo: nemokykite rašyti rašytinių raidžių. Verčiau tegu vaikai lavina ranką jungdami taškus, vedžiodami atskirus elementus, tiksliai spalvindami. Ne kiekvienas suaugusysis, mokantis rašyti ranka, gebės to išmokyti savo vaiką. Labai svarbu, kaip taisyklingai jungti elementus, nuo kur pradėti ir kur užbaigti. Permokyti yra sunkiau nei išmokyti. O nuo to kenčia rašymo greitis, įskaitomumas, darbų kokybė.
Apie kokius dar mokyklai būtinus gebėjimus tėvams verta nepamiršti?
Svarbiausia – savarankiškumas: žinoti savo daiktus, mokėti juos išsiimti iš kuprinės, apsirenti, apsiauti, gebėti klausytis ir išgirsti, kas sakoma. Vertingos kasdieninės kelių dalių užduotėlės: nueik į virtuvę ir iš spintelės šalia kriauklės viršutinės lentynos atnešk mėlyną puodelį. Juk tai yra panašu į tai, ką vaikas girdės mokykloje: išsiimkite matematikos vadovėlį, atsiverskite tą puslapį, palyginkite antros užduoties piešinėlius.
Viena „Mokas bus pirmokas“ serijos dalių skirta Lietuvai. Kodėl, ruošiantis mokyklai, jums atrodo svarbus ir vaiko santykis su savo šalimi?
Mums atrodo, kad nėra per ankstyvo laiko pradėti mylėti savo šalį. Kuo anksčiau vaikas sužinos, patirs, domėsis Lietuva, tuo geresnis pilietis užaugs.
