Iki Rugsėjo 1-osios dar kelios savaitės, tačiau kai kurių vaikų mintyse mokslo metai jau prasidėjo. Vaikų linijos psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pasakoja, kad pokalbiai apie grįžimą į mokyklą, laukiančius pokyčius ir nežinomybę prasideda dar rugpjūtį, o kartais – net liepos viduryje.
Vienas vaikas žino, kad rudenį grįš į klasę, kurioje nebebus geriausio draugo. Kitas laukia naujo mokytojo, apie kurį jau prisiklausė, kad šis „labai griežtas“. Trečias jaudinasi, ar nepasikartos pernai patirtos patyčios. Dar kitam neramu dėl pažymių ir to, kaip į juos reaguos tėvai.
„Visa ši jausmų įvairovė yra natūrali. Tačiau jei suaugusieji nepadeda pradėti pokalbio, neužduoda klausimų, vaikai apie savo nerimą gali taip ir neprasitarti“, – atkreipia dėmesį J. S. Jasiulionė.
Neretą suaugusiųjų nuostatą šių „vaikiškų“ problemų nesureikšminti psichologė siūlo persvarstyti – net jei į mokyklą išeina ne pirmokas, po ilgų vasaros atostogų tai vis tiek yra didelis pokytis.
„Verta prisiminti ir savo mokyklos metus – net jei šiandien atmintyje likę tik šviesiausi to laiko prisiminimai, beveik neabejotina, kad etapų būta įvairių“, – sako J. S. Jasiulionė.
Panašų jausmą suaugusiesiems gali priminti ir pirmosios dienos naujame darbe – nauji žmonės, nauji lūkesčiai ir nežinia, kaip pavyks pritapti. Vaikui rugsėjis gali turėti nemažai tokio pat neapibrėžtumo, tik mokykla yra kone visas jo kasdienis pasaulis.
Ruošti verta ne tik kuprinę
Todėl ruošiantis naujiems mokslo metams psichologė siūlo rūpintis ne tik kuprine, bet ir vaiko mintimis, lūkesčiais bei nerimu.
Kartais tėvai vengia kalbėti apie mokyklą iki pat vasaros pabaigos, nenorėdami iš anksto apkrauti vaiko mintimis apie rugsėjį. Tačiau, pasak J. S. Jasiulionės, kalbėtis apie tai ir toliau mėgautis atostogomis vienas kitam neprieštarauja.
„Galima ir toliau mėgautis vasaros atostogomis, bet šalia to aptarti dalykus, kurie vaiką neramina. Man atrodo, svarbiausias dalykas, ką tėvai gali padaryti, – pirmiausia tiesiog užklausti: kaip tu jautiesi, ką galvoji apie ateinančius mokslo metus, kokių tau jausmų kyla dėl to, kas bus mokykloje?“ – sako ji.
Pasiruošimas gali būti labai konkretus. Jei pasikeitė klasė ar artimas draugas perėjo į kitą mokyklą, galima dar prieš rugsėjį paskatinti susitikti su kitais klasės draugais. Jei laukia naujas mokymosi etapas, mokytojas ar būreliai – apie tai pasikalbėti, kartu pasidomėti, kas keisis.
Svarbu pamažu sugrįžti ir prie mokslo metų miego bei dienos režimo. „Gerai išsimiegojus, gerai pailsėjus yra tikrai daugiau emocinių jėgų dorotis su emociniais iššūkiais“, – primena J. S. Jasiulionė. Ypač jaunesniems vaikams paskutinėmis vasaros savaitėmis verta po truputį ankstinti miego ir kėlimosi laiką, peržiūrėti ekranų naudojimo įpročius – taip rugsėjo pradžios pokytis nebus toks staigus.
Užuot skubėjus nuraminti verta įsiklausyti
Tėvams natūraliai norisi vaiką nuraminti. Išgirdus „bijau naujos mokytojos“, „nežinau, su kuo draugausiu“ ar „nenoriu grįžti į mokyklą“, ant liežuvio galo gali atsirasti: „Neprisigalvok, viskas bus gerai.“
Tačiau toks skubus nuraminimas kartais užveria prasidedantį pokalbį.
„Mano siūlymas tėvams – ne raminti, o įsiklausyti. Vaikas pasijunta išgirstas, kai jo jausmas priimamas: „Tave girdžiu. Tikrai gali būti neramu.“ Svarbu parodyti, kad tai, ką jis jaučia, yra natūralu ir apie tai galima kalbėtis“, – aiškina J. S. Jasiulionė.
Užuot iš anksto žadėjus, kad viskas susiklostys gerai, ji siūlo kartu su vaiku patyrinėti jo nerimą: kas konkrečiai baugina? Kas padėtų tokioje situacijoje jaustis bent šiek tiek ramiau?
„Svarbu ne patarti ir ne pasakyti, kaip viskas bus, bet kartu tyrinėti ir ieškoti. Jei paliekame atviras duris pokalbiui, po kurio laiko vaikas gali sugrįžti: „Žinai, aš dar pagalvojau…“, – pasakoja J. S. Jasiulionė.
Mokykla – daugiau nei mokslo rezultatai
Psichologė savo patarimus grindžia ir Vaikų linijoje išgirstamomis vaikų istorijomis, kurios rodo, kad su mokykla susiję išgyvenimai toli gražu neapsiriboja pamokomis ar pažymiais.
Vaikai kalba apie santykius, patyčias, mokymosi rezultatus, tėvų lūkesčius, stresą ir nuovargį.
„Kiekvieną dieną mokykloje jaučiuosi vienišas – neturiu draugų, klasiokai dažniausiai mane ignoruoja, lyg būčiau vaiduoklis, arba kalbina tik norėdami pasišaipyti.“
„Mokslo metai dar tik prasidėjo, o aš jau jaučiuosi pavargusi – mokykloje jaučiu spaudimą niekada nesuklysti, būti geriausia, „tobula“, o prie to prisideda ir santykiai su draugais bei įtampa namuose.“
Tai – ištraukos iš vaikų istorijų, kurias girdi Vaikų linijos savanoriai.
„Mes, suaugusieji, susikoncentruojame į mokyklą kaip į pažymių, mokslo rezultatų įvertinimo vietą. Pamirštame, jog žymiai didesnė dalis yra kitas gyvenimas: socialinis gyvenimas, mokymasis sutarti su bendraamžiais, buvimas visą dieną dideliame būryje žmonių, kur dalis patinka, o dalis gali erzinti. Dar reikia prisitaikyti prie dešimties skirtingų suaugusių žmonių“, – komentuoja psichologė.
Todėl ir kasdienis klausimas „Kaip sekėsi mokykloje?“ vaikui gali skambėti gerokai siauriau, nei tikisi tėvai.
Atvirumas kuriamas kasdien
S. Jasiulionė nesiūlo stebuklingo klausimo, kuris prakalbintų kiekvieną vaiką. „Tik per bendrą laiką atsiranda erdvė pokalbiui“, – sako ji.
Pokalbiui kartais palankesnis ne specialiai suplanuotas „rimtas pasikalbėjimas“, o vakarienės ruošimas, šuns vedžiojimas ar kelionė automobiliu. „Jeigu nėra tylos pauzių, nėra kada ir kalbėtis“, – pastebi psichologė.
Svarbu atsižvelgti ir į vaiko temperamentą. Vienas grįžęs iš mokyklos iškart viską išpasakos, kitam pirmiausia reikia pabūti vienam ir nurimti. Tokį vaiką iškart apibėrus klausimais greičiausiai teišgirsite „gerai“.
Užuot kasdien kartojus tą patį bendrą klausimą, psichologė siūlo nuoširdžiai domėtis vaiko pasauliu – žinoti jo draugų vardus, prisiminti ankstesnius pasakojimus, paklausti, kas vyko per pertraukas ar kaip sekėsi su konkrečiu draugu. Jei kažkurio draugo vardas dingo iš pasakojimų, tikrai verta pasiteirauti apie priežastis.
Pokalbiai šeimoje neturėtų virsti vien suaugusiojo klausimų ir vaiko atsakymų serija. Svarbus ir pačių tėvų pavyzdys: pasidalyti, kaip sekėsi grįžti į darbą po atostogų, kas tą dieną džiugino ar vargino. Taip vaikui parodoma, kad šeimoje įprasta kalbėti ir apie savijautą.
„Kasdieniai pokalbiai leidžia geriau pažinti įprastą vaiko savijautą ir pastebėti, kai kažkas pasikeičia. Jei kalbėtis įprasta tada, kai viskas gerai, lengviau prabilti ir tada, kai pasidaro sunku“, – pažymi Vaikų linijos psichologė.
Rugsėjį leiskime sau būti netobuliems
Po ilgos vasaros persijungti į mokslo metų ritmą sudėtinga ne tik vaikams. Todėl pirmosiomis rugsėjo savaitėmis psichologė ragina tėvus nekelti tobulumo kartelės nei vaikui, nei sau. Pirmomis savaitėmis gali pasitaikyti vėlavimų, pamirštų daiktų, irzlumo ar nuovargio, todėl verta neperkrauti ir šeimos kasdienybės.
„Svarbu neužsikelti kartelės. Natūralu, kad mokslo metų pradžia yra pereinamasis laikotarpis. Niekas nenori keltis šeštą ryto, jei vasarą galėjo miegoti iki aštuonių“, – sako J. S. Jasiulionė.
Rugsėjo pabaigoje ritmas paprastai tampa ramesnis. Tačiau tai nereiškia, kad galima nustoti domėtis vaiko savijauta.
„Nuslūgus adaptacijos įtampai gali vėl išryškėti ankstesni sunkumai – patyčios, santykių problemos ar įtampa dėl mokslų. Būtent nuolatinis įprotis kalbėtis leidžia greičiau pastebėti tokius pokyčius ir suprasti, kada šeimos palaikymo nebepakanka ir vaikui reikėtų specialistų pagalbos“, – pabrėžia psichologė.
Apie vaikų ir paauglių balsą, emocinės paramos svarbą ir buvimą šalia bus kalbama ir rugsėjo 4 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje vyksiančiame Vaikų linijos koncerte „Už vaikus“, kurį tiesiogiai transliuos LNK.
Koncerto metu veiks speciali „Ambasadorių linija“ – paskambinus bus galima pabendrauti su devyniais žinomais Lietuvos žmonėmis: Giedriumi Savicku, Indre Kavaliauskaite, Goda Problema, Rūta Ašvydyte, Lion Ceccah, Silvestru Belt, Orijumi Gasanovu, Justu Pečeliūnu ir Danu Rapšiu.
Susiję straipsniai
