Murališkių kaime, Molėtų rajone, auga sodas, kuriame medžiai turi vardus. Molėtų kalvos ir platus laukas, per kurį kartais prabėga kiškis ar stirna. Šį spalį čia šaknis įleido 200 jaunų obelų. Prie dovanotų stovi geltonos medinės lentelės su ranka užrašytais vardais – tarp medelių jos nusidriekia lyg geltonų plytų kelias. Dažniausiai tai vaikų vardai.
Tai „Obuolynas“. Jį kuria Gytė Liorančaitė ir Andrius Lekavičius.
Dovana, kuri nenuvysta
Kiekviena mama žino, kaip greitai namai prisipildo dovanų. Glaustinukių, kurias vaikas išaugs per kelis mėnesius. Žaislų, kurie pabos. Puokščių, kurios nuvys per savaitę.
„Norėjome sukurti dovaną, kuri turi prasmę ir tęsinį“, – sako Gytė. Tokia dovana tapo obelis, pasodinta žmogaus vardu. „Tai tvari dovana, kurią įteikia žmogus, linkintis augti – ilgai ir laimingai. Galima ne tik stebėti, kaip obelis auga, bet ir atvykti nusiskinti jos vaisių.“
Kodėl obelis? „Kas gali būti lietuviškiau?“ – šypsosi Gytė. Obelis ne tik auga, bet ir pati kasmet dovanoja: pavasarį – žiedus, rudenį – obuolius.
Žmonės, kurie kuria „Obuolyną“
Vardus ant lentelių Gytė piešia pati. „Kiekviena lentelė kažkam labai daug reiškia: linkėjimas, dovana iš meilės, vaiko gimimas. Šiame sode svarbiausia – nuoširdumas“, – sako ji.
Kai Gytė paprašė tėčio padaryti „Obuolyno“ ženklą, jis nustebo: „Tu čia rimtai ūkį darysi?“ Bet padarė jį savo rankomis. Dabar ženklas stovi sode.
Andriui „Obuolynas“ yra dovana naujai kartai: jauniems tėvams, kurie nori, kad medis augtų kartu su vaiku, ir lietuviams, gyvenantiems toli nuo namų. Jis tiki, kad tvarumas gali būti ne garsus žodis, o kasdienis pasirinkimas.
Vieta, kurioje gera sustoti
Tinkamą žemę Gytė ir Andrius rado tik iš trečio karto. „Kalvos, didžiulis laukas, prabėga kiškis, stirna. Vieta, kurioje gera būti. Gera sustoti. Nenoriu plantacijos. Noriu, kad žmogus, atėjęs prie savo obels, jaustųsi kaip parke“, – sako Gytė. Todėl sode bus ne daugiau kaip 1 300 obelų.
Obelį galima aplankyti ir nusifotografuoti prie jos, o šalia – iškylauti ar švęsti gimtadienį. Gytė ir Andrius nori, kad vaikai pamatytų, iš kur atsiranda obuoliai, ir žinotų, kad maistas užauga ne parduotuvės lentynoje. Yra šeimų, kurios neturi savo kiemo ar senelių su sodu. Joms „Obuolynas“ tampa jų sodu.
Auga kartu su vaiku
Obelis kasmet žydės, o po kelerių metų užaugins pirmuosius obuolius. Ji augs kartu su vaiku ir dar kur kas iki jo pilnametystės taps už jį aukštesnė. Kasmetinė nuotrauka prie tos pačios obels – pavasarį tarp žiedų, rudenį su obuoliu rankoje – gali tapti maža šeimos tradicija.
Obelį dovanoja gimus vaikui, krikštynoms, gimtadieniui. Ją dovanoja seneliai, krikštatėviai ir toli gyvenantys artimieji – medis Lietuvoje visada lauks sugrįžtant.
Sodas dar jaunas, o geltonų plytų kelias kasmet ilgės. Kiekviena nauja lentelė bus vis kito žmogaus istorija.
„Kartais pagalvoju, kaip tai atrodys po aštuoniolikos metų, – sako Gytė. – Jaunas žmogus eina tarp eilių ir randa lentelę su savo vardu prie medžio, kuris augo visą jo gyvenimą. Dėl tos akimirkos ir sodiname.“
Susiję straipsniai
