Krikštynų mados keičiasi, atsiranda naujų tradicijų, o senųjų atsisakoma. Tikimės, kad straipsnis padės tiems, kurių vaikučių krikštynos – netrukus.
Dabar ar kažkada?
Tikriausiai girdėjote sakant: „Nereikia primesti vaikui religijos – kai užaugs, pats pasirinks, kuo tikėti ar netikėti“.
Taip pat tikriausiai girdėjote atremiančius argumentus, kad krikštynos – tai ne tik religijos klausimas.
Tai tradicijų, vertybių klausimas. Juk krikštynos – tai vaikučio „įvedimas“ į šeimą (plačiąja prasme), į bendruomenę. Tai tėvelių dovana savo vaikui: viso, kas jiems svarbu ir brangu, perdavimas į mažylio rankas. Nesvarbu, kad jis „dar mažas ir vis tiek nieko neprisimins“.
Krikštynų dovanų TOP 10
Šis sąrašas sudarytas remiantis mamų pasakojimais, laiškais, nes kol kas niekas neatliko didelės apimties apklausų:
- Aukso kryželis
- Kitoks aukso papuošalas: auskarai, grandinėlė
- Sidabrinis šaukštelis
- Pinigai
- Biblija
- Įspūdingas žaislas
- Tuo metu aktualus reikmuo – sportinis vežimėlis, triratukas
- Nuotraukų albumas prabangiais viršeliais
- Dėžutė papuošalams ar relikvijoms
- Angelas (skulptūrėlė)
Kodėl sidabrinis šaukštelis?
Retai kurios krikštynos dabar apsieina be sidabrinio šaukšto. Bet kurioje didesnėje juvelyrinių prekių parduotuvėje rasite sidabrinių šaukštelių nuo mažyčio suvenyrinio iki natūralaus dydžio valgomojo (kainos nuo 30 iki 120 eurų). Populiariausi – arbatiniai šaukšteliai, ant kurių kojelės yra vietos linkėjimams išgraviruoti. Juvelyrai-graveriai pasakys, kad dedikacijas ant šaukštelių dabar graviruoja net dažniau nei ant vestuvinių žiedų. Beje, ši paslauga nėra brangi.
Nors žavimės sidabro grožiu, retai kuris žinome, kad šis metalas dar ir gydo.
Sidabras nesukelia alergijos, puikiai dezinfekuoja, skatina gyti žaizdas, valo vandenį, stiprina imunitetą.
Simboliška, kad kūdikiams dovanojami daiktai iš šio tausojančio ir gydančio metalo. Deja, tėvai tai priima tik kaip simbolį ir slepia šaukštelį dėžutėje sekcijos gilumoje. Iš tikrųjų krikštatėviai, dovanodami sidabrinį šaukštelį, linki ne tik turto, bet ir sveikatos, todėl reikia leisti mažyliui sidabriniu šaukšteliu naudotis – juo valgyti viską nuo pirmosios košės. O krikštatėvių pareiga laiku pamatyti, kada vaikas sidabrinį šaukštelį „išaugo“ ir kas kelerius metus padovanoti vis didesnį.
KRIKŠTYNŲ NUOTRAUKOS
Tie, kurie jau pakrikštijo vaikus, vieningi – į fotografo paslaugas investuoti būtina. Kokių kadrų nevalia praleisti?
Krikštynų nuotraukų TOP 10
- Pasiruošimo akimirkos. Pasiruošimas krikštynoms – smagus ir žaismingas procesas, kuriame gali dalyvauti ir krikštynų fotografas. Tai proga įamžinti vaiką dar prieš krikštą, galbūt užkandžiaujantį ar mėginantį apsiauti batukus.
- Krikšto drabužėliai ir simboliai. Tai miela smulkmena, kuri bendroje krikštynų fotosesijoje neišryškės, tačiau verčiant fotoalbumą suteiks tam tikrą nuotaiką. Krikšto drabužėlis, žvakė, bateliai ir kiti atributai gali būti dailiai įamžinami vieni arba tuo momentu, kai tėvai juos parodo vaikučiui.
- Krikšto ceremonija. Visi krikštynų fotografai žino, kad svarbiausia krikšto ceremonijos akimirka – apliejimas vandeniu. Nors daugelis kūdikių reaguoja verksmu, ši akimirka ir yra emocinga, todėl ją tiesiog būtina įamžinti.
- Pirmosios akimirkos po krikšto. Tai nesuvaidintų emocijų kupina akimirka, kurios krikštynų fotografas negali praleisti. Po krikšto iš bažnyčios visi išeina švytinčiais veidais ir pakylėta dvasia – tai magiška atmosfera
- Susipažinimas su krikšto tėvais. Krikštynų fotosesija turi atiduoti duoklę krikštatėviams, todėl nuotraukos su jais tiesiog privalomos.
- Šeimos nuotrauka. Krikštynose dalyvauja visa šeima – krikštijamo vaikelio tėvai ir vyresni broliukai bei sesutės. Visi pasipuošę, todėl geresnės progos šeimos nuotraukai tiesiog nėra.
- Vaikučio portretas. Jei vaikas yra gerai nusiteikęs ir noriai domisi aplinka, būtinai paprašykite, kad krikštynų fotografas padarytų portretinę nuotrauką. Tokios nuotraukos, kuriose mažasis pasipuošęs krikštui, visada atrodo dailiai ir tinka įsirėminti.
- Bendra nuotrauka. Nors bendras nuotraukas kai kas laiko atgyvena, jos taip pat gali būti smagios. Be to, taip parodysite dėmesį visiems svečiams, kurie atvyko pasveikinti krikštynų proga.
- Krikštynų dovanos. Per krikštynas mažieji sulaukia daugybės dovanų, kurios būna dailiai supakuotos. Nusifotografuokite jas prisiminimui arba sudėkite taip, kad taptų fonu dar vienam jaukiam ką tik pakrikštyto mažylio portretui.
- Krikštynų tortas. Žaismingos vaikiškos torto dekoracijos netrukus bus suvalgytos, todėl suskubkite įamžinti – torto nuotrauka ar jį ragaujantis mažylis tikrai papildys krikšto nuotraukų albumą!
TRADICIJOS KEIČIASI
Senovėje krikštatėviai dažniausiai būdavo artimiausi giminės. Ir dabar dažniausiai krikštatėviais kviečiami vaiko tėvų seserys ir broliai. Tačiau vis labiau linkstama krikštatėvius kviesti ne pagal kraujo ryšį, o pagal sielų artumą – tai būna geriausi tėčio ir mamos draugai.
Seniau visa vaikučio krikšto apranga turėdavo pasirūpinti krikštamotė, kaip sakoma, ji gaudavo vaiką „nuogą“ ir rengdavo nuo galvos iki kojų. Dabar viskas vyksta pagal susitarimą, nes dažnai drabužėlius nori suruošti pati mama.
Jei vaikas – ne pirmas šeimoje, jis dažnai krikštijamas tais pačiais drabužėliais, kaip ir pirmagimis. Tam pritaria ir liaudies papročiai – sakoma, kad tuomet broliai ir seserys augs draugiški.
Bažnyčia pritaria tam, kad krikšto darbeliai būtų skolinti iš mylimų žmonių, „eina“ iš kartos į kartą.
Nors liaudies prietarai sako, kad krikšto mama negali būti nėščia moteris, šiais laikais tokio draudimo nebėra. Kalbinti kunigai sakė, kad, kaip tyčia, daugėja besilaukiančių krikšto motinėlių.
Anksčiau sutikti būti krikštamote buvo finansinis iššūkis – ji turėjo ne tik vaiką aprengti, bet ir visą stalą vaišėmis nukloti.
Pasak etnologų, kūma į stalą veždavo didžiausią pyragą (bobą, mažiausiai 70 cm aukščio), skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Antrą krikštynų dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.
Dabar krikšto motinėlei reikia tik būti gražiai ir morališkai palaikyti jaunuosius tėvelius – už vaišes mokėti nereikia, nebent pati moteris nori padovanoti tortą.
Giliai tikinčiose šalyse, net kaimyninėje Lenkijoje, krikšto vaikas nuolatos remiamas dovanomis ir pinigais daug labiau, nei tikrieji vaikai. Krikštavaikis gauna iš krikšto tėvų indėlius, draudimo polisus, finansinę paramą studijoms, pirmajam būstui, krikštatėviai padengia dalį krikšto vaiko vestuvių sąmatos. Pasidžiaukime, kad pas mus tokių tradicijų nebėra. Vis dėlto krikštatėviai neturėtų likti tik vienos dienos statistais. Gražiausia ir brangiausia, ką jie gali padovanoti savo krikšto vaikui per visą gyvenimą, – kartu praleistas laikas ir kartu išgyventos emocijos.
Nebėra tradicijos krikštynas švęsti visą dieną ar juo labiau dvi dienas. Tai tapo dienos švente, kai po apeigų bažnyčioje svečiai susirenka pietums ar furšetui, kur vyrauja lengvi vieno kąsnio užkandžiai ir desertai.
Geros idėjos iš mamų pasakojimų apie krikštynas:
- Krikšto tėvai Majui padovanojo sidabro šaukštelį. Ant kotelio buvo išgraviruotas laikrodis, o rodyklės rodė laiką, kada gimė mūsų sūnelis. Laikrodžio apačioje buvo išgraviruotas sūnaus ūgis ir svoris, kitoje kotelio pusėje – vardas ir gimimo data.
- Po ceremonijos bažnyčioje visi nuvažiavome prie Vilnelės, kur leidome laivelius. Juos iš anksto padarė mano 9 metų sesutė (išlankstė ir nuspalvino). Kiekvienas svečias parašė ant laivelio linkėjimą Emiliui ir paleido į upę.
- Viliuko krikšto tėvai įspaudė atminčiai Viliaus pėdutes molyje, užrašė ant jų datą, svečiai užrašė linkėjimus.
- Faustos krikštatėviai paruošė krikšto laikraštuką, pasirūpino dovana broliui – marškinėlius su sese, 10 Faustos įsakymų tėveliams, didelį šampano butelį su svečių linkėjimais, kurį reikės atkimšti per Faustos 18-metį, namams specialiai užsakė iš medžio drožtą angelą-sargą, močiutei – pasakų knygelę, kad anūkėlei paskaitytų, seneliui – taupyklę, kad pinigėlius taupytų.
- Susilaukę antrojo sūnaus ilgai sprendėme, kas galėtų būti jo krikštatėviais. Ilgai svarstėme, kol vis dėlto nusprendėme, kad mažojo krikštatėviai turi būti tie patys, kaip ir vyresnėlio. Taigi mūsų vaikų krikšto tėvai yra tie patys.
- Kai atvykome į šventės vietą sodyboje, stalas buvo užsėstas, „netikri“ krikštatėviai turėjo lėlę kaip kūdikį, tikriesiems krikšto tėvams reikėjo išsipirkti stalą.
- Per Simono krikštynas močiutės dalyvavo lopšinių konkurse, o seneliai visus svečius vaišino koše. Sugalvojome užduočių ir tetoms, ir dėdėms.
AKYSE SPINDĖJO DŽIAUGSMO AŠAROS
Kaip dukrelę pakrikštijo Irma ir Linas Adomaičiai? Jų Saulutei krikštynų dieną buvo 6 mėnesiai. Pasakoja mama Irma:
Dukrelę Saulę norėjome pakrikštyti kuo greičiau, ilgai neatidėliodami. Tad vos sulaukėme šiltesnių orų – taip ir padarėme. Ilgai nesiruošėme šiai šventei. Su Linu sutarėme, kad svarbiausia – Krikšto sakramento suteikimas mažylei. O šventė, vaišės – antraeiliai dalykai.
Labai norėjau dukrelę papuošti minimalistiškai. Džiaugiuosi, kad visus akcentus – suknelę, batukus, galvos juostą – radau pas vietinius kūrėjus. O Saulės krikšto mama Jurga pati pasiuvo krikšto skraistę, nupynė gubojų vainikėlį.
Kauno Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią pasirinkom dėl to, kad ten dažniausiai einame į sekmadienio šv. Mišias, o kunigo Eugenijaus pamokslai visada įstringa į širdį, be to, būtent iš jo Saulė yra gavusi savo pirmąjį dvasininko palaiminimą gyvenime.
Krikšto vardas Elena yra mano jau iškeliavusios ir labai mylėtos Močiutės vardas. Tai pagarba mūsų protėviams ir prašymas jų užtarimo iš aukščiau.
Saulės krikštynų diena įsiminė kaip labai šviesi ir šilta. Pati mažoji aktyviai dalyvavo ceremonijoje: vis stengėsi padėti laikyti kunigui apeigyną, o kai reikėjo visiems atsakyti „Amen“, Saulė garsiai pasakė „am“. Juokėmės visi.
Krikštas buvo dar vienas labai reikšmingas žingsnis mūsų dukrelės gyvenime – tapimas krikščione ir nuostabių krikšto tėvų įgijimas. Mūsų su Linu akys tądien spindėjo meile ir džiaugsmo ašaromis.
Nuotraukos: Druska Photography
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
