Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Netrukus prasidės krikštynų metas. Daugybė šeimų jau dabar jas planuoja. Gal pasinaudosite kitų mamų patirtimi? Pasakoja Jolanta.
Aš vardu Jolanta, esu vilnietė, dirbu pasieniete. Mano vyras Egidijus irgi dirba pasienyje – vyresniuoju pasieniečiu. Susipažinome darbe, po poros metų atšventėme vestuves, paskui mums gimė dukrytė. Jos vardas Agata. Krikštynų dieną Agatai buvo 3 mėnesiai.
Aš savo krikštynų neatsimenu, o prisiminimams turiu tik vieną nuotrauką iš fotoateljė, mano vyrą tėveliai krikštijo kai jam buvo 10 metų ir jis nieko išskirtinio apie jas pasakyti negali, tik kad ant kaklo ryšėjo didelį kaklaraišti „banto“ pavidalo.
Tad savo dukrytei norėjome surengti tokias krikštynas, kad apie jas galėtumėme daug ką papasakoti, kad liktų bent keli daiktiniai atminimai. Dar viena iš priežasčių buvo ta, kad ne kiekvienas žmogus turį gyvą proprosenelę. Nepasisemti iš tokio žmogaus jo jaunystės papročių, minčių būtų tiesiog nuodėmė. Mes, ruošdami Agatos krikštynas, stengėmės atkurti ko daugiau papročių ir tradicijų, „paskanindami“ juos šiuolaikiniais prieskoniais.
Pasiruošimas
Pirmi informacijos šaltiniai apie krikštynų papročius buvo Agatos seneliai, tada kreipėmės į Agatos promočiutę ir net į propromočiutę, kuri jau atšventė 90 gimtadienį. O šiuolaikinių minčių krikštynoms radome įvairiuose interneto tinklapiuose vaikams.
Su kunigu susitarėme iki krikštynų likus 2 mėnesiams, nuo tada ir prasidėjo intensyvus pasiruošimas.
Ruošėmės tikrai labai intensyviai, teko sėdėti ir naktimis, ir pravažiuoti ne vieną šimtą kilometrų. Bet rezultatas buvo to vertas.
Krikštynų vieta
Oficiali ceremonija vyko Palūšės bažnyčioje Ignalinos rajone. Ši bažnyčia yra istorinis paminklas ir puikavosi ant vieno lito banknoto. Be to, šioje bažnyčioje krikštijo ir mano vyrą. Puota vyko Vilniuje nuosavo namo kieme. Pirma mintis buvo nuomotis kavinę, bet po to nusprendėme, kad jei jau ruošiame tokias išskirtines krikštynas, tai ir vaišės turi buti išskirtinės. Žmonių nebuvo daug – tik artimiausi giminaičiai ir kelios poros draugų. Iš viso buvo 21 žmogus.
Drabužėliai
Pirmiausia pradėjome ieškoti Agatai drabužėlių. Prekybos vietose drabužėliai gražūs, bet banalūs. Tad suknelę, batukus, kepurytę, apsiaustą, žvakės apvalkalą ir rankinuką nunėrė Agatos senelio žmona (mano tėvelio žmona). Rankinukas buvo nedidelis, bet į jį mes sudėjome:
nedidelį siuvimo rinkinį (adatą, siūlą, sagą, žiogelį) – kad Agata visą gyvenimą apsirengusi būtų;
šv. Agotos duonos ir druskos – kad Agata visa gyvenimą maisto turėtų (pavalgiusi būtų);
pinigėlį (mes įdėjome vieno dolerio kupiūrą) – kad pinigėlių gyvenime netrūktų;
baltą rankinuką perjuosėme žydrų kaspinėliu – kad Agatai su berniukais (vyrais) sektųsi.
Proprosenelės patarti Agatai ant dešinės rankos užrišome raudoną kaspinėlį, kad niekas nenužiūrėtų ir kad mergytė būtų rami.
Krikšto papročiai
Į puotą krikšto mama Margarita (mano sesuo) atvyko su dideliu (pagrindiniu) tortu. Tortas buvo labai gražus – rožinis, papuoštas lopšeliu ir bateliais, su užrašu AGATA. Tada krikšto mama aprengė Agatą krikštynoms paruoštais rūbeliais, tokį paprotį praktikavo jau Agatos proseneliai, kad vaiką rengia ne tėveliai, bet krikšto mama.
Kai visi svečiai susirinko ir buvome pasiruošę išvažiuoti, Agatos senelė padavė ją mums pro langą, nes senoliai sako, kad tada vaikeliui kelyje seksis.
Pagal Agatos proprosenelę iki bažnyčios vaikas ir krikštatėviai turi važiuoti atskirais vežimais, na mūsų vežimai buvo šiuolaikiški, mes važiavome automobiliais, bet krikštatėviai nuo Agatos važiavo atskirai, o iš bažnyčios – kartu.
Bažnyčioje Agatą laikė krikštamotė, nes būtent tam ji ir yra, kad pakrikštytų dukrą (berniuką laiko – krikštatėvis).
Po krikšto kunigas sakė tokius žodžius: „Jūs savo darbą atlikote, pakrikštijote vaiką. Dabar atiduokite mergaitę tėvams, tegul auklėja ją dorai ir krikščioniškai.“
Iš bažnyčios nuvykome pas vyro tėvelius (Agatos senelius, kurie gyvena Ignalinos rajone), ten tradiciškai Agatos tėvelis, krikšto tėvelio padėdamas, pasodino medelį – mergaitei liepaitę. Tai buvo tikrai gražus momentas – labai smarkiai lijo, bet visi noriai dalyvavo ir dar pasodinus medelį prie jo fotografavosi ir gėrė šampaną.
Kai grįžome namo, per namų slenkstį Agatą įnešė močiutė (mano mama, berniuką neštų vyro mama) ir paguldė ją į lovytę. Toliau iki pat vakaro Agata rūpinosi krikštatėviai (maitino, keitė vystyklus, migdė ir žaidė).
Vaišės ir žaidimai
Vitos Jurevičienės nuotr.
Pobūvio vieta buvo papuošta rėmeliais su Agatos nuotraukomis (apie 25 nuotraukos), kabėjo barškučiai, kiti žaisliukai, Agatos kojinytės, maži batukai. Buvo daug baltų ir rožinių kaspinų bei baltų balionų. Atmosfera tikrai priminė vaikišką šventę.
Susirinkę svečiai ant stalo pamatė labai daug vaišių, kurios visos buvo pagaminto namie, bet pasigedo lėkščių, į kurias galima būtų tas vaišes įsidėti. Viskas taip buvo todėl, kad prieš leisdami svečiams valgyti, davėme jiems paragauti, ką valgo mūsų vaikai – pirktos obuolių tyrelės su išskirtine etikete. Kai tyrelė rateliu „apėjo“ visą stalą, samdyta šeimininkė patiekė karštą patiekalą.
Uždegėme ant stalo 12 baltų žvakių, kurios simbolizuoja 12 šviesių mėnesių per metus. Aš perskaičiau maldelę. Žvakės degė iki pat iškilmių pabaigos.
Po kurio laiko svečiams išdalinome loterijos bilietukus – susuktus popierėlius, perrištus kaspinėliu. Sakėme, kad tai loterija be pralaimėjimo. Tiesą sakant, ten buvo darbeliai, ko svečiai turi išmokyti Agatą, kol jai sukaks 18 metų. Ir pasirašyti už juos laikraštuke.
Kitas naujoviškas paprotys buvo toks – padaviau krikštatėviams du rėmelius, mamai ir tėčiui vienodus, juose buvo įrėminti 10 krikštatėvių įsakymų. Jie jos perskaitė ir pasirašė laikraštuke pasižadėjimą juos vykdyti.
Tada su vyru padėkojome krikštatėviams už padarytą didelį darbą.
Ir galiausiai svečiai į laikraštuko skiltį „Užrašams“ parašė savo linkėjimus. Ir galėjo pavartyti sukurtą laikraštuką.
Svečių atsiliepimai
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Labai bijojau žmonių reakcijos į visus šiuos veiksmus, maniau, kad sulauksiu daug kritikos dėl to padavimo per langą, dėl tyrelės valgymo ir pan. Galiu pasakyti, kad žmonių reakcija buvau nustebinta, jie taip šiltai viską priėmė ir noriai viską su džiaugsmu darė, kad aš buvau labai laiminga – krikštynos pavyko visapusiškai. Vyro sesuo, kuri žada krikštyti savo dukrytę šią vasarą, pasakė: „Aš pasisemsiu iš jūsų daug gerų idėjų.“ Svečiai liko patenkinti ir dėkojo už puikiai praleistą laiką.
Darbeliai, kuriuos svečiai įsipareigojo išmokyti Agatą
Aš išmokysiu Agatą virti košę.
Aš išmokysiu Agatą įkalti vinį.
Aš išmokysiu Agatą vairuoti mašiną.
Aš išmokysiu Agatą skaityti.
Aš išmokysiu Agatą skaičiuoti.
Aš išmokysiu Agatą rašyti.
Aš išmokysiu Agatą apsiginti.
Aš išmokysiu Agatą tvarkytis.
Aš išmokysiu Agatą linksmintis.
Aš išmokysiu Agatą auginti gėles.
Aš išmokysiu Agatą važiuoti dviračiu.
10 įsakymų krikštatėviams
- Mylėti ir branginti Agatą kaip savo vaiką.
- Padėti tėveliams dorą užauginti.
- Nepamiršti palepinti dovanėlėmis.
- Patarti iškilus problemoms.
- Kai Agata bus moksleivė, padėti paruošti pamokas.
- Nelepinti saldumynams, nes gaus sąskaitą už dantų taisymą.
- Nesišvaistyti pažadais, nes juos reikės tesėti.
- Švęsti kartu šventes net po 50 metų.
- Kartą per metus praleisti kartu visą dieną.
- Labai nepykti už iškrėstas išdaigas.
„Mamos žurnalas“
Sutinku pilnai, kad surengti puikias, įsimintinas krikštynas vaikučiui, kuriam vėliau galėtum parodyti tike nuotraukytes, tiek pripasakoti smagių istorijų apie krištynas nėra lengva. Dar sunkiau yra, kai pagalvojamie apie krikštynų dovanas. Norisi ir kažko mielo, bet ir išliekamąją vertę turinčio daikto, kurį vaikutis galėtų nešioti/naudoti ne tik kol yra mažas, bet ir paūgėjęs. Dažniausiai tuo tampa įvairūs sidabro papuošalai, kurie specialiai pagaminami krikštynų proga.