Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Rengiantis vaikučio krikštynoms, tėveliams neretai kyla įvairiausių „žemiškų“ klausimų. Pavyzdžiui, ar galima nėščią moterį kviesti būti krikšto mama? Ar gali krikšto tėvu būti išsiskyręs žmogus?
Konsultuoja kunigas Saulius Bužauskas.
Ar yra kokios nors amžiaus ribos, renkantis krikšto tėvus? Ar gali jais būti nepilnamečiai? Ar gali krikšto tėvais būti vaiko seneliai?
Paprastai krikšto tėvu parenkamas žmogus, kuris artimas šeimai. Arba giminaitis, arba draugas, arba tikėjimo bičiulis. Labai patartina, kad jis būtų ir panašaus amžiaus, kaip vaikelio tėvai. Žinoma, jei numatytam krikštatėviui dar nėra, bet netrukus sukaks 18 metų, formaliai kliūčių būti krikštatėviu nėra. (Pagal kanonus, krikšto tėvu galima būti nuo 16 metų.) Tačiau reikėtų atminti, kad krikšto tėvas vaikui visą gyvenimą turės būti autoritetas, todėl jaunam žmogui tai pernelyg didelė atsakomybė. Geriau, jei juo taptų jau subrendusi asmenybė.
Nerekomenduočiau į krikšto tėvus kviesti senelių. Pagal tradiciją, jeigu kas nors atsitinka tėvams, globoti vaiką apsiima krikšto tėvai. Ypač vertybių klausimais, kai reikia į ką nors atsiremti, pasitarti. O jeigu krikštatėviai senyvo amžiaus, jie anksti gali palikti vaiką „krikšto našlaičiu“. Pagal biologinį ritmą seneliai iškeliauja anksčiau. Todėl geriausia krikštatėviais rinktis tėvų amžiaus žmones, kurie turi tikėjimo patirties.
Ar tikrai nėščia moteris negali būti krikšto mama?
Tai jokio racionalaus pagrindo neturintis mitas, kurį reikėtų pamiršti. Kaip tik gerai, jei krikšto tėvai irgi laukiasi vaikelio, jie bus artimi tai šeimai, nes galės dalintis patirtimi, tomis pačiomis problemomis.
Tikėjimo akimis žiūrint, labai gražu, kad krikšto mama gali mylėti ir rūpintis ne tik savo būsimu vaikeliu, bet ir kitos šeimos vaiku.
Vienintelis nepatogumas yra tai, jei krikšto mama laukiasi paskutines dienas, jai gali būti fiziškai sunku dalyvauti krikšto apeigose ir šventėje. Daugiau jokio šio prietaro pateisinimo nematau.
Kas turėtų būti krikšto tėvais – artimiausi giminaičiai? Geriausi draugai?
Svarbiausia, kad tie žmonės turėtų tikėjimo patirties ir jiems būtų nesvetimas noras gilintis į dvasinius dalykus, eiti tikėjimo keliu. Dažnai krikšto saitais susijusios šeimos suartėja, nors iki tol ir nebuvo ypač artimos. Krikštatėviai turėtų būti pasiryžę melstis už krikšto vaikelį ir rūpintis juo. Perteikti vertybes ne pamokslavimu, bet dalyvavimu vaiko gyvenime, svarbiuose įvykiuose, šeimos šventėse. Gal ir dovanėlę kokią padovanoti, bet finansinė padėtis tikrai neturėtų būti esminis kriterijus, renkantis krikšto tėvus.
Kartais iškreipiamas supratimas, kad būti krikšto tėvu kainuoja daug pinigų. Iš tiesų krikštatėvio pareiga – vesti vaiką tikėjimo keliu. Galbūt krikšto tėvai pakvies sekmadienį kartu nueiti į bažnyčią, galbūt dalyvaus vaiko šventėse, Pirmojoje komunijoje, Sutvirtinimo sakramente. Galbūt pakvies į krikščioniškų šeimų stovyklėlę, į maldos savaitgalį, rekolekcijas. Tai jau priklauso nuo krikštatėvių iniciatyvos.
Krikštydamas vaikelį jo krikšto tėvų visada paklausiu: „Krikštatėviai, ar pasižadate visus metus lydėti malda savo krikšto vaiką?“ „Taip“, – atsako visada. Nežinau, ar daugelis ištesi tą pažadą. Dovanos yra ne tik materialios, bet ir dėmesio, rūpesčio ženklas. Kartais kuklus atvirukas pradžiugina širdį daugiau nei didžiuliai žaislai, brangūs daiktai. O kai gyvenime tikrai atsitinka sunki situacija, tada gal ir krikšto tėvai gali padėti. Krikštatėviams labai svarbu pirmiausia melstis, o paskui parodyti dėmesį, švelnumą, solidarumą. O kokiomis priemonėmis jie tai darys, tai jau išradingumo ir finansinių galimybių klausimas.
Anksčiau krikšto tėvai būdavo labai svarbus, garbingas statusas visam gyvenimui. Dėl to ir stengiamasi krikšto tėvu parinkti garbingą žmogų. Tai neturėtų būti palikęs šeimą, nuolat keičiantis darbus, nesąžiningas, nestabilus žmogus.
Jūratės Čiakienės nuotr.
Ar gali būti krikšto tėvais žmonės, kurie susituokę tik civiline santuoka, bet ne bažnyčioje? Arba išsiskyrę?
Krikšto tėvu gali būti nesukūręs šeimos žmogus (nevedęs, netekėjusi). Jeigu šeima nepriėmusi Santuokos sakramento, ar ji tikrai galės vesti vaiką tikėjimo keliu?
Lygiai tas pat pasakytina apie subyrėjusią šeimą (išsiskyrusius žmones). Toks žmogus vargu ar gali būti autoritetas vaikeliui, nes jis jau pats sulaužė priesaiką prieš Dievą gyventi šeimoje, kol mirtis išskirs.
Gyvenimo praktika rodo, kad pakartotinės santuokos irgi linkusios byrėti, jos nėra tvirtos. Būtų gerai, kad krikšto tėvai savo pavyzdžiu liudytų šeimą kaip vertybę.
Teko girdėti istoriją, kai krikšto tėvais tapo dvi moterys. Tik gimusį vaikelį teko skubiai operuoti, tad Kauno medicinos universiteto klinikų kunigas greitai pakrikštijo vaikutį, o krikšto tėvais tapo… vaikelio gydytoja ir palatos kaimynė.
Gyvenime būna ekstremalių situacijų, kada patys tėvai ir pakrikštija vaikelį, nes gyvybei kabant ant plauko, net kviesti kunigo nebėra laiko. Krikštas – vartai į bažnyčią, į Dangaus karalystę. Galima vaikeliui ant galvos užpilti vandens, tariant: „Krikštiju vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Kai vaikelis sustiprėja, dar kartą krikštą patvirtina kunigas. Krikšto tėvai ekstremaliomis sąlygomis gali būti ir vienos lyties, bet paprastai gyvenime krikšto tėvai yra biologinių tėvų atitikmuo, vyras ir moteris. Nebūtinai vyras ir žmona, bet būtinai vyras ir moteris.
Kada geriausias laikas krikštyti vaiką?
Geriausia ilgai nelaukti ir pakrikštyti pirmaisiais metais, kad vaikelis kuo anksčiau pradėtų eiti tikėjimo keliu. Juk krikštu vaikelis atiduodamas Dievo globai, jis tampa krikščioniškosios bendruomenės nariu.
Kartais manoma, kad kai vaikas jau pats galės apsispręsti, tada ir verta jį krikštyti. Bet paauglystėje vaikai apskritai maištauja prieš visas suaugusiųjų vertybes, visus autoritetus, taip pat ir Dievą. Ar ne per sunki užduotis nesubrendusiai asmenybei patikėti pačiai rinktis vertybes?
Dėl vaiko sąmoningo apsisprendimo – jis sąmoningai galės priimti Sutvirtinimo sakramentą, jei norės toliau eiti tikėjimo keliu.
Ar gerai krikštyti vaiką, jei pats nesi praktikuojantis katalikas?
Jei krikštynos suprantamos tik kaip šventė, bet nežadama eiti tikėjimo keliu, tada gal ir nereikėtų krikštyti. Kartais žmonės mano, kad pakanka prašyti sėkmės, sveikatos, bet neprisiimama jokių krikščioniškų pareigų – toks požiūris į krikštą labai paviršutiniškas. Juk vieną dieną Dievas vaikelio paklaus: „Tu krikščionis, o kodėl negyvenai krikščioniškai?“ Šiame pasaulyje dėl Krikšto sakramento mes gal ir neturėsime kam atsiskaityti, bet perėjus mirties slenkstį klausimas neišvengiamai iškils.
Kiek krikšto vaikų gali turėti vienas žmogus?
Bažnyčia nenurodo, kiek galima turėti krikšto vaikų, tai turėtų spręsti pats žmogus, kiek meilės, jėgų ir laiko jis galės skirti krikšto vaikams. Čia panašiai kaip ir tikroje šeimoje – vieni sugeba išauginti ir mylėti dešimt vaikų, kiti – tik vieną.
Ar būsimiesiems krikšto tėvams reikia lankyti kokius nors kursus?
Jei būsimieji krikšto tėvai yra praktikuojantys katalikai, gal ir nebūtina. Paprastai prieš krikštą patartina ateiti į parapiją, kai organizuojamas pokalbis apie Krikšto sakramentą, tai puiki proga prisiminti, ką reiškia apeigų ženklai, kokios krikšto tėvų pareigos. Krikšto tėvai gali ir savarankiškai pastudijuoti apeigas, tokios informacijos galima rasti maldyne arba internetiniuose bažnyčių puslapiuose.
Krikštynoms reikėtų pasiruošti ne tik materialine prasme, bet ir dvasiškai.
Kaip parinkti vaikeliui krikšto vardą?
Paprastai krikštijant duodamas šventas vardas. Labai senas paprotys duoti vaikui tą vardą, kurį jis gimdamas atsinešė. Šventųjų sąrašas labai platus, ir kiekvieną metų dieną rastume bent po kelis šventus vardus. Anksčiau buvo paprotys švęsti ne gimtadienį, o vardadienį, nes jis dažniausiai sutapdavo su gimimo diena. O prisiminti globojantį šventąjį būdavo labai prasminga. Paskui ta tradicija pamiršta ir pradėta švęsti gimtadienius.
Yra ir kita tradicija – krikštijant suteikti vaikui vardą, kuriuo vadinosi iškilus šeimos žmogus, giminaitis.
Dažnai tai būna senelių, prosenelių vardas, norint juos pagerbti. Nereikia bijoti, jei to žmogaus likimas susiklostė dramatiškai ar tragiškai. Tokiu atveju mes juk pagerbiame ne tik konkretų žmogų, bet ir šventąjį.
Trečias variantas – rinkti tokį vardą, kurio skambesys gražus ausiai, kuris atrodo prasmingas. Galbūt nereikėtų rinkti tokio, kuris labai neįprastas ausiai, kurį sunku ištarti.
Ar reikia tėvams gilintis, ką padarė vienas ar kitas šventasis, kuris iš jų „geresnis“?
Visi šventieji tokiais paskelbti neveltui, visi jie buvo geri, tyri, kilnūs žmonės. Žinoma, visų šventųjų šventaisiais reikėtų laikyti Jėzų ir Mergelę Mariją. Tik Lietuvoje Jėzaus vardo vaikams nesiryžtama duoti, nors Marijomis gana dažnai krikštijamos mergaitės.
Ar yra kokių nors reikalavimų vaiko krikšto drabužėliams? Šventei?
Studijos „G foto“ nuotr.
Įprasta, kad krikšto drabužėliai būtų balti, nes baltumas primena tyrumą. Juk krikštu vaikas tarsi apvalomas. Tačiau balta spalva yra tik simbolinė, tikrai nieko neatsitiks, jei vaikelis vilkės kitos spalvos drabužėliais. Gražu, kai kūdikis apsiaučiamas baltu apsiaustėliu, kuris primena apie Dievo globą.
Kalbant apie drabužėlius, krikšto metu svarbiausia, kad vaikelis jaustųsi patogiai.
Prabangos vaikytis tikrai neverta. Krikštynos – kamerinė šventė, todėl didelių iškilmių gal ir nereikia, svarbiausia, kad vaikelį gaubtų artimųjų dėmesys, meilė.
Galbūt vaikelį reikėtų apsaugoti nuo triukšmingo šventimo, didelių erdvių. Kartais šeimos mąsto taip: dabar turime nedaug pinigų, geriau vaikelį pakrikštysime kitais metais, kai būsime turtingesni. Tačiau juk krikštas neįpareigoja išlaidauti. Galima švęsti pagal šeimos galimybes, su pyragu ir arbata, svarbu, kad būtų gražus bendrumas, buvimas kartu.
Krikštas – tik pradžia, tik daigelio išdygimas, vaikelis turės augti, skleistis, ir į tą procesą reikės „investuoti“ vėliau. Ir vėl kalbu ne apie pinigus, o apie meilę, dėmesį. Vaiko gyvenime labai svarbūs ritualai – pavyzdžiui, sekmadienio šventimas, ėjimas su šeima į bažnyčią, paskui susėdimas prie bendro stalo. Gražu didžiųjų švenčių proga aplankyti krikšto tėvus. Pagal seną paprotį, krikšto vaikai aplankydavo savo krikštatėvius bent per Velykas ir per Žolinę.
Nedaug šiuolaikinių vaikų galėtų pasakyti, kad jų šeimoje šie ritualai gyvi. Nors gyvenime jie nepaprastai svarbūs.
„Mamos žurnalas“
