
www.psichologeramune.lt
Neabejoju, kad visos mamos ir tėčiai, kurių mažyliai ar ūgtelėję vaikai patenka į ligoninę, linki jam kuo greičiau pasveikti. Mamos ar kiti vaiką globojantys žmonės – ne medikai, bet jie labai gali padėti vaikui greičiau pasveikti. Ar bent jau geriau jaustis.
Psichologė Ramunė Murauskienė, www.psichologeramune.lt
Jei vaikas patenka į ligoninę
Visų pirma, svarbu suprasti, kad, vaikeliui patekus į ligoninę, jis ne savo noru pakeičia namų aplinką į visai jam nepažįstamą. Kuo vaikas mažesnis, tuo nesaugiau jis jaučiasi, tuo intensyvesnio kontakto su artimu žmogumi (dažniausiai tai yra mama) jam reikia. Ne paslaptis, kad išgyvenamas stresas neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. O imuninės sistemos stiprumas prisideda prie greitesnio pasveikimo. Net neabejokite, kad vaikui patekimas į ligoninę yra stresas. Net jei jis guli, nekalba ir neverkia. Visos medicininės intervencijos, nepažįstamos tetos ir dėdės, jų prisilietimai, svetima aplinka – tai didelę įtampą vaikui keliantys veiksniai. Pagaliau ir mes, dideli žmonės, nesam labai ramūs, kai gulime ne savo lovoje su kokia nors diagnoze. Suaugęs žmogus turi daugiau savikontrolės, jis savarankiškesnis, todėl lengviau gali įveikti išgyvenamą stresą. Vaikams reikia artimųjų pagalbos.

Taisyklė Nr. 1: būkite šalia savo vaiko
Būkite ligoninėje su mažyliu nuolatos, nepalikite jo vieno.
Geriausia, kad vaikelis miegotų su Jumis, o ne atskiroje lovoje. Ypač tuomet, jei namuose Jūs miegate kartu.
Lydėkite savo vaiką į visas medicinines procedūras. Jei jis bus paliekamas be artimo žmogaus su svetimais, labai tikėtina, kad išgyvens didelį išsiskyrimo nerimą. Kūdikiai net namuose nematydami mamos verkia. Nesunku įsivaizduoti, kodėl jie taip verkia ligoninėse. Su savo mažyliu patekau į ligoninę, kai jam buvo vos pusantro mėnesio. Laimei, tai buvo „saugi“ priežastis: tik truputį didesnis bilurubino kiekis kraujyje. Intuityviai jaučiau, kad turiu būti šalia savo vaiko. Lengva nebuvo nuo pat pirmos minutės. Kas nors vis kėsinosi tai paliesti vaiką, tai jį prižiūrėti, tai išsinešti kažkur.
Man kalbant telefonu į palatą atėjusi seselė ketino išsinešti be manęs mano kūdikį kraujo tyrimams. Kai nutraukiau pokalbį, ji pasakė, kad galėjau ir toliau kalbėti, nes jai manęs nereikia. Kartais sunku suprasti kitas moteris. Nebent jos nėra mamos. Buvau atkakli ir pasakiau: „Žinoma suprantu, kad Jums manęs nereikia. Bet lydėsiu savo vaiką į kraujo tyrimą dėl jo“. Per dvi dienas, kurias praleidom ligoninėje, teko visiems medikams aiškinti, kodėl aš lydžiu savo vaiką į visas procedūras. Viena darbuotoja net paklausė:
Jūs medikė? Ne. Bet tai geriausia, ką galėjau kaip mama padaryti savo sūnui. Visiems darbuotojams kaip sugedusi plokštelė kartojau: AŠ SUPRANTU, KAD JUMS MANĘS NEREIKIA, BET MANĘS REIKIA MANO VAIKUI. TODĖL AŠ
BŪSIU ŠALIA. Net neketinau būti patogi gydytojams. Jie rūpinosi mano vaiko sveikata, o aš rūpinausi jo ramybe ir saugumu.
Gaila, kad ne visuomet toks bendradarbiavimas pripažįstamas kaip geriausias vaiko labui.
Net jei Jūsų vaikas jau toks „savarankiškas“, kad gali pabūti vienas, nepalikite jo vieno ligoninėje.
Nebent jam daugiau nei 10 metų ir jis pats to prašo. Jau geriau vaikui negerti skanesnių sulčių, bet turėti artimą žmogų šalia.
Taisyklė Nr. 2: būkite sąmoningais tėvais
Jei žindote, nesiliaukite to daryti. Gali būti, kad vaikelis, jausdamasis mažiau saugus, gali norėti žįsti dažniau, nei buvo įprasta. Prisitaikykite prie pasikeitusių vaiko poreikių. Grįžę į namus po kurio laiko vėl gyvensite „normalų“ gyvenimą. Yra labai labai maža tikimybė, kad įprastas Jūsų elgesys gali pakenkti vaikelio sveikatai. Kartais gali tekti užsikimšti ausis, kai medikai bando reguliuoti mažylių valgymo ar žindymo įpročius. Palatą prižiūrinti seselė siūlė sūnui duoti ir gliukozės pagerti, ir dar kažko. Šypsojausi jai ir dėkojau už rūpestį, bet dariau taip, kaip geriausia vaikui. Žindžiau ir toliau pagal poreikį.
Sudėtingoje situacijoje nebijokite konsultuotis su kitais medikais. Nepamirškite, kad net patekę į ligoninę, Jūs atsakote už savo vaiką. Todėl klauskite medikų visko, kas Jums neaišku. Būkite sąmoningais tėvais. Laimei, mūsų šeimos gydytoja iš karto įspėjo, kad neleistume kraujo tyrimo metu badyti vaiko rankų, mat dažniausiai medikai sulaukia nesėkmės.
Sužinojau, kad kūdikiams kraujas imamas iš ant galvytės aiškiai matomų venų. Gerai, kad lydėjau savo vaiką ir į šią nemalonią procedūrą. Iš anksto pasakiau savo poziciją dėl venų ir paprašiau kraują imti iš matomos galvoje venos. (Ar įsivaizduojate, ką apie mane pagalvojo seselės? Galima tik numanyti, bet tikrai nieko gero.) Vaikui pradėjus verkti viena seselė, kuri atliko stebėtojos funkcijas, paprašė manęs čiulptuko. Pasakiau, kad jo neturiu. Atsakymas mane šokiravo: „Ir blogai. Nes soskė – tai paprasčiausias būdas užkimšti vaiką, kai jis staugia“. Ir tai buvo mediko, kuris dirba vaikų skyriuje komentaras. Įdomu, kas tą suaugusią moterį ir kaip užkemša, kai ji verkia iš skausmo? O gal su vaikais reikia elgtis kaip su marsiečiais? Ypač tuomet, kai jie dar negali kalbėti, yra visiški bejėgiai kūdikiai ir apie savo išgyvenimus pasauliui gali pranešti tik ašaromis ir riksmu.
Nedrįskite raminti savo vyresnio vaiko, kai jis verkia. Būkite šalia ir bent jau Jūs deklaruokite jo teisę į skausmą ir ašaras. Ir jokių „Neverk, tu gi vyras!“.
Taisyklė Nr.3: pasikliaukite sveiku protu
Sunkiausia man buvo suprasti, kodėl mano vaiką, kuriam dėl didesnio bilurubino kiekio nebuvo skirtas joks gydymas, norėjo išlaikyti ligoninėje 5 dienas ir atlikti visokiausius tyrimus. Jau nekalbu apie temperatūros matavimus 3 kartus per dieną.
Buvau atkakli ir pasirašiau visus popierius dėl išėjimo iš ligoninės anksčiau, nei tai numatė mano sūnų prižiūrinti medikė.
Draugės mane irgi atkalbinėjo nuo tokio sprendimo, nes, anot jų, turėjau džiaugtis, kad mano vaikui atliks visus tyrimus ir dar nemokamai. Tačiau 2 mėnesių dar neturinčiam mažyliui įvairios medicininės intervencijos, kurios nėra ir šiaip malonios, gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Todėl jei esate viena iš tų nerimastingų mamų, sukontroliuokite save: kai vaikas paaugs ir jausis šiame gyvenime saugiau, galėsite atlikti visus tyrimus profilaktiškai. Ir be didelės žalos vaikučio ramybei.
Man pasisekė, kad galėjau telefonu konsultuotis su keliais specialistais. Todėl nusprendžiau atsisakyti nereikalingų procedūrų, kurios niekaip nebuvo susijusios su padidėjusiu bilurubino kiekiu mano sūnaus kraujyje. Buvo atliktas širdelės tyrimas ir padaryta vidinių organų „nuotrauka“. Sulaukusi rezultatų, laimingai išvykau į namus. Ir, patikėkite, su sūnum miegojome nuo penkių valandų vakaro iki kitos dienos ryto. Vyras sakė, kad dar keitė sūnui sauskelnes naktį, bet mes tikrai abu to nepastebėjome.
Atminkite, kad gydytojai – ne Dievai. Jei matote, kad vaikas ligoninėje labai kankinasi ar išgyvena didelį nerimą, pasistenkite kuo greičiau patekti į namus.
Taisyklė Nr.4: gyvenkite įprastą gyvenimą
Labai svarbu išlaikyti kaip galima panašesnį gyvenimo ritmą ir ligoninėje. Vaikui ir taip užtenka pasikeitimų. Pasiimkite iš namų kokių nors žaislų, kurie būtų vaikui artimi. Būtinai turėkite knygelių, kurias galite vartyti. Jei vaikas vyresnis, pasiimkite ir žaidimų. Pabandykite priderinti savo gyvenimą prie ligoninės sąlygų. Valgykite įprastą namų maistą. Prašykite artimųjų pagalbos. Ligoninėse ne visuomet yra sąlygos pasišildyti namų maistą. Jau nekalbu apie jo ruošimą. Labai gerai prisimenu, kad net mano prašymas pašildyti mikrobangų krosnelėje vaikui vyšnių kauliukų pagalvėlę 25 sekundes, nebuvo patenkintas. Priežastis labai paprasta: prietaisas naudojamas personalo privatiems poreikiams.
Gal todėl iš tokios valstybinės ligoninės norėjosi pabėgti kuo greičiau. Klausiausi savo mamiškos intuicijos. Naktį net atsisakiau pamatuoti sūnaus temperatūrą, nes jis pagaliau ramiai miegojo. Ar ne keista? Vaikui šiek tiek padidėjęs bilurubino kiekis kraujyje, pateko į ligoninę be temperatūros, bet po dienos joje jau privalu temperatūrą matuoti. Galėjo susirgti kita liga nei kūdikių gelta?
Nesiruošiau pakeisti ligoninės tvarkos ir galiojančių taisyklių, todėl pasiūliau naktinei gydytojai įrašyti bet ką. Žiauru, bet aš išsaugojau ramų vaiko miegelį, kurio jam taip trūko jau visas 12 valandų. Ir nieko niekam nenutiko. Gaila, kad nepavyko su vaiku išeiti pasivaikščioti į lauką šviečiant rudeninei saulei.
Kažkodėl tai man buvo griežtai uždrausta. Kariauti neturėjau jėgų… Bet protas taip priešinosi nereikalingoms taisyklėms…
Taisyklė Nr.5: pasitelkite į pagalbą humoro jausmą
Kiek galima labiau išlaikykite savo vidinę ramybę. Nes tik šalia ramios mamos mažylis patirs mažiau streso. Vadinasi, su didesne tikimybe, greičiau pasveiks. Paprašykite, kad artimieji dažniau lankytų.
Pasiskambinkite savo mylimiems žmonėms, kai tik pasidaro graudu ar neramu. Nelikite viena su savo nerimu. Pasikalbėkite su draugėmis. Man vidinę ramybę išsaugoti padėjo intensyvus kontaktas su mano kūdikiu, jo žindymas. Kai pažiūrėdavau į jį miegantį, visas nerimas užsimiršdavo.
Vaikai tikri stebukladariai. Ir labai pagelbėjo humoras. Po pirmos dienos ligoninėje, kai su ta geležine grotuota lovele ant ratų kokius 4 kartus buvau „išvažiavusi“ įvairioms procedūroms, naktį protas atsipalaidavo. Įsivaizduokit: apie 10 valandą vakaro į palatą užeina „dar viena“ gydytoja, pasirodo – dirbanti naktį. Jai taip pat labai reikėjo viską sužinoti, viską išmatuoti, viską užrašyti. Pirmi du klausimai, kuriuos ji man pateikė, buvo paskutiniai. Ir ačiū Dievui.
Pirmas profesionalaus mediko klausimas: „Ponia Želioniene, ar Jūs DAR (vaikui nebuvo nė 2 mėnesių) žindote?“
Mano atsakymas: „Taip.“
Antras profesionalaus mediko klausimas: „Kiek pieno Jūsų vaikas suvalgo vieno žindymo metu?“
Mano atsakymas: „Pusė papo“ + šypsena.
Miegojom ramiai, niekam daugiau nereikėjo sužinoti mano sūnaus temperatūros ar dar ko nors. Buvau kompetentingesnė žindymo srityje už mediką-specialistą ir labai dėkoju už tai Daivai Šniukaitei.
Taisyklė Nr.6: nepykite ant gydytojų, jie tik dirba savo darbą
Jei Jums pavyks laikytis anksčiau aprašytų 5 taisyklių, tai šitos, šeštosios, nė neprireiks. Nesigilinkite į priežastis, verčiančias medikus priimti vienus ar kitus sprendimus, atlikti vienas ar kitas procedūras.
Kalti ne konkretūs gydytojai, o sistema. Kurią labai labai seniai sukūrė žmonės. Dabar ta sistema po truputį keičiasi. Esu tikra, kad nuo mūsų, mamų ir tėčių, sąmoningumo, sistema pasikeis greičiau. Nes jei mes drąsiai nesakysime medikams, kas toje sistemoje yra negerai mūsų vaikams, jie ir toliau dirbs savo darbą. Dirbs ramiai. Bet nebūtinai tai bus geriausia, ką jie gali padaryti dėl mūsų vaikų, besirūpindami jų sveikata. Tokios mamos kaip aš yra „rakštys minkštoje vietoje“ kiekvienam medikui, kuris vykdo aklai savo darbą, be jokios kūrybos, be jokių išimčių, kuris kiekvieną ne mediko pateiktą klausimą priima kaip bevertį ir net neatsako į jį, ir – kas liūdniausia – dirba atsiribojęs nuo meilės vaikui. O nemylėti mažų žmogučių, net jei jie ne mūsų, yra neįmanoma.
Nebent kažkas baisaus įvyko šio žmogaus gyvenime ir jis nebemoka klausytis savo širdies.
Man dvi dienos ligoninėje prailgo labai. Jei dar kartą tektų pakartoti šią istoriją, būčiau drąsesnė ir atkaklesnė. Žinau, kad pasirūpinti vaiko poreikiais geriausiai gali jį besąlygiškai mylinti mama, mylintys tėvai ar globėjai. Kviečiu ir Jus drąsiau paisyti savo vaikų, kai jiems ir taip sunku, nes jie pateko į ligoninę.
Net jei tai medikams nepatogu.
„Mamos žurnalas“