Po straipsnio apie neišnešiotukus ne viena mama panoro papasakoti savojo coliuko ar coliukės istoriją. Skaitykite, kokios narsios „kruopytės“ gimė jonaviečiams Ramunei ir Andriui bei Renatai ir Ruslanui.
ELIZABETA
Gimė 31 savaitę, svėrė 1660 g
Laukimas
Mano vardas Ramunė. Noriu Jums papasakoti apie savo dukrytės Elizabetos sunkų, bet laimingai pasibaigusį kelią į gyvenimą.
Elizabeta – lauktas, svajotas ir labai pilvelyje saugotas vaikas. Nors gydytojai draudė pastoti pusę metų, bet po pirmojo persileidimo praėjus 3 mėnesiam aš jau žinojau, kad kažkas manyje gyvena. Iki 26 nėštumo savaitės nešiojau be jokių komplikacijų, nepykino, nebuvo silpna, netrikdė jokie kvapai. Bet… 27 nėštumo savaitę vieną rytą atsikėlusi pamačiau kraujo balą. Isterija, ašaros, skubiai į ligoninę. Vaiko širdelės tonai buvo geri, tyrimai – geri, nors ir toliau kraujavau. Iš ligoninės išleido skyrę gulimąjį rėžimą. Kraujavimas apstojo ir iki 30 savaitės buvo ramiau. Gulinėjau ir prašiau pilvelio gyventojo, kad dar truputį ten pabūtų, kad jam ten geriau, šilčiau. Ir jis ten išbuvo iki 31 savaitės. Ryte atsikėliau kraujuodama. Vėl ligoninė. Šį kartą važiavau į KMUK. Pažiūrėjo, vaikas gerai jaučiasi, paguldė stebėjimui, po dviejų dienų išleido namo, nes kraujavimas aprimo. Bet pasakė, kad išnešioti iki galo man bus sudėtinga. Liepė pasirūpinti vaiko kraiteliu, ir jei tik pasijusiu blogai, iškart važiuoti pas juos be jokių siuntimų.
Gimimas prieš laiką
Buvo 31 savaitės pabaiga, šeštadienis, visą dieną susitraukinėjo pilvas, bet jau ir laikas buvo kartkartėmis gimdai sutraukti. Nors stengiausi nekreipti dėmesio, bet jaučiau, kad kažkas negerai. Pagalvojau, kad ryt nueisiu į ligoninę. Bet mano dvejones pastebėjo vyras, liepė keltis ir važiuoti į gimdymo skyrių. Nuvažiavome, duris atidarė apsimiegojusi akušerė, kuri pabambėjo, ko aš čia važinėju. Pakvietė gydytoją, apžiūrėjo, atsidarymas 2,5 cm. Sėdėjau, o galvoje buvo viena mintis: „Tau, anksti, tik dabar bręsta plaučiai“. Gydytoja vyrui liepė važiuoti namo surinkti daiktus, ir skubiai.
Juk turėsime važiuoti į Kauna, nes Jonavoje tokie mažiukai nepriimami. Prieš išvažiuojant man suleido vaistus plaučiukam brandinti. Į Kauną važiavome tylomis – kas bus?
KMUK priimamajame dokumentus tvarkė valandą, siuntė į Patologijų skyrių. Vėl pamačiau nelaimingus seselių veidus, juk ką tik išleido mane, ir aš vėl čia, nors praėjo tik kelios dienos. Apžiūra, tyrimas ultragarsu, girdžiu – „berniukas“, sako lauki sūnaus. Atsakiau – kad tik gyventų ir sveikas būtų, laukiu bet ko. Reguliariai kas 15 minučių duodavo po tabletę gimdymo eigai stabdyti. Liepė kaip nori išbūti 24 valandas, kad spėtų subręsti vaikiuko plaučiukai.
Gulėjau, laukiau jau 16 valandų, šnekinau, glosčiau pilvelį, prašiau, kad jis dar truputį, dar truputį pabūtų, kad jam pačiam bus geriau, bus lengviau įkvėpti. Vaikutis pilve išbuvo 32 valandas, daugiau nei reikia. Jau po 24 valandų aprimau, atsipalaidavau, prisnūdau. Vyras šalia per sąrėmius nugarą patrindavo, stebėjo prijungtus aparatus. Mačiau jo įtampą, mačiau, kad nervinasi, jaudinasi.
Rugsėjo pirmosios rytą keitėsi pamaina, atėjo gydytojas, apžiūrėjo – gimdos kaklelis atsidaręs visiškai!Palatoje kilo sumaištis, sesutė liepė vežti operacijai, gydytojas prieštaravo, kad turiu pati gimdyti, sesutė pakėlė toną ir pasakė jam, kad man virkštelės pirmeiga ir jei pati gimdysiu, vaikas mirs. Per 15 minučių buvau operacinėje, ir viskas buvo paruošta. Kai pabudau, išgirdau: „Kaip gerai, kad darėme cezarį, nes virkštelė buvo apsisukusi 6 vietose – apie kakliuką, abi kojytes ir rankytę“. Dar pasakė, kad vaikiukas gimė 8.33 val., bet nepasakė kas – berniukas ar mergaitė.
Paklausiau, ar sveikas, sulaukiu atsakymo, kad „taip“, ir toliau panirau į nebūtį. Atsibudau tik reanimacijos palatoje. Pažadino vyras, pabučiavo ir pasakė, kad gimė dukrytė. Reanimacijoje prabuvau 4 valandas. Sesutės juokėsi, kad tądien gimė 12 mergaičių.
Atėjo dukrelę priėmęs gydytojas ir pasakė, kad mergaitei reikia stipraus vardo, ji gimė su marškinėliais, stipri ir labai garsiai rėkė. Tad pavadinome Elizabeta – šis vardas gimė vyro galvoje. Vardo reikšmė – prisiekiu Dievu. Vardas šventas, skamba stipriai, labai tiko tokioje situacijoje.
Po gimdymo ligoninėje
Po dukrelės gimimo jau pirmą vakarą man leido nusileisti į reanimaciją pažiūrėti, kaip mano kruopytė atrodo. Gulėjo mažiukė, mėlynėmis nusėta (kai gydytojai skubėjo imdami lauk, keliose vietose stipriau paspaudė), dar nenuvalytu vaškiniu sluoksniu. Šalia gulėjo dar mažesni vaikučiai, man pasirodė, kad mano dukrelė gana didelė –1660 g. Leido pabūti tik kelias minutes.
Kitą dieną dukrytę perkėlė į naujagimių skyrių. Kas 3 valandas turėdavau ateiti pamaitinti. Pirmą dieną suvalgydavo po 4 mililitrus, kas dvi dienas dozę didindavo 2-3 mililitrais. Man atrodė mažokai, bet duodavau, kiek reikia – sulašindavau su švirkštu per zondą. Po to sesutės liepė ateiti anksčiau, nes dukrelė vos praalkusi keldavo ant kojų visą naujagimių skyrių. Svoris augo labai pamažu, po 10-20 g per dieną. Bet dukrelė buvo guvi ir stipri ne pagal amžių.
Po 7 dienų nuo gimdymo mane paguldė su mažiuke į vieną palatą. Nors dukra dar buvo inkubatoriuje, man buvo labai ramu ir gera, kad esu šalia. Stovėdavau, žiūrėdavau ir negalėdavau atsidžiaugti, kad turiu savo angeliuką, savo princesę. Jau 10 dieną vienos sesutės pamokyta paprašiau, kad duotų mums šildomą lovelę.
Dukrelė labai gerai reguliavo savo kūno temperatūrą. Daug valandų laikiau ant savęs kaip kengūra kengūriuką. Nuo tos dienos, kai išėmiau ją iš inkubatoriaus, duodavau ir krūtį. Nors pradžioje ji ją ėmė gražiai ir valgydavo, bet, matyt, nebuvo tiek jėgų ištraukti, kiek jai reikia, todėl pienuko dar nusitraukdavau ir duodavau iš buteliuko. Kas kelias dienas darydavo kraujo tyrimus. Nors dukrelė gėrė geležies preparatus, hemoglobinas krito. Bet kitaip ir negalėjo būti – geležį teko gerti pusę metų. Darė ir smegenų tyrimą, nieko bloga nepastebėjo. Dukrelę apžiūrėjo chirurgas, neurologas, okulistas, ausų gydytojas, ortopedas, niekas prie nieko neprisikabino, ji buvo mažutė, bet stipri mergaičiukė. Užrašė mus į vaikų sekimo kabinetą, kiek mes ten važiuojam, nuolat partvirtina, kad dukrai trūksta tik svorio. Bet tai aš ir pati matau…
Ligoninėje praleidome 20 dienų, bet tik todėl, kad aš labai prašiau. Gydytoja nors ir nenorom išleido. Tuo metu dukrelė svėrė 1810 g.
Šeimos emocijos
Neišnešiojimo priežastis liko neaiški. Pasakė viena – ji norėjo ateiti anksčiau, nusprendė kad jai mažai vietos mamos pilvelyje.
Po coliukės gimimo buvau labai rami, vyras irgi tikėjo, kad viskas bus gerai. Visi be galo džiaugėsi, kad mažoji stipri ir kabinasi į gyvenimą. Aš niekada nepasakiau, kad mano vaikas kitoks, visiems sakiau, kad ji tiesiog mažutė, smulkutė, mano coliukė.
Laikas namuose
Dabar mūsų gyvenimas tikrai nenuobodus – turime guvią, linksmą, nuolat besišypsančią mergaičiukę. Mankšteles Elizabeta lankė 3 mėnesius (dėl per didelio kojų raumenų tonuso), o šiuo metu ji vaikšto įsikibusi į baldus, visiškai nenustygsta vienoje vietoje, visur jos pilna, žiūrėk – čia katiną gaudo, čia jau stalčių krausto, čia vonioje šampūnus mėto. Gydytojai sako, kad Elizabeta pasivijo savo tikrąjį amžių. Neauginu jos steriliai, duodu viską, ką galima tokio amžiaus vaikams, ir labiau pasikliauju savo nuojauta nei gydytojų nurodymais. Širdis pasako – ką galima duoti, ko – ne.
Dukrytei dabar metukai, ji judri padauža, labai išlepinta, nors žodį „negalima“ puikiaisupranta, bet vis bando jo neklausyti – o gal nusileis mama ar tėtis? Ji moka žaisti „ratu ratu“, duoti bučkį, padaryti „myliu myliu“, pasako mama, baba, mamam, labai gražiai žaidžia kamuoliuku, išmoko ir „viru viru košę“.
Patarimai kitoms mamoms
Mamos, jei jums gimė coliukai – nebijokite. Rūpestėlio bus daugiau, bet… neauginkit kitaip, nei augintumėte laiku gimusį vaikiuką, nelaikykite jo steriliai, grūdinkite. Neliekite ašarų, kad jis mažesnis, silpnesnis, nekaltinkite savęs, kad kruopiukas gimė anksčiau. Gimusiems prieš laiką reikia tvirtų mamų, paverkti jie ir patys moka. Ieškokite teigiamų dalykų – pavyzdžiui, coliuką lengviau nešioti, myluoti. Tikėkite savimi, vaiku ir Dievu. Jei ir vėluoja ką nors daryti, nesinervinkite – vėliau padarys, ne bėda. Neišnešiotukai auga kitaip, neauginkite jų pagal knygas, mūsų vaikai individualūs, visko jie pasieks savu laiku.
Sėkmės auginant naujas asmenybes!
GODA
Gimė 30 savaičių, svėrė 1700 g
Nėštumas ligoninėje
Esu Renata iš Utenos. Vaikutis buvo labai lauktas ir planuotas. Kad laukiamės, sužinojome, kai vaisiui buvo 5 savaitės. Ir jau po dar vienos savaitės teko gultis į ligoninę, kad išsaugotume savo vaikiuką. Kaip sakė gydytoja, vaisiui buvo sunku įsitvirtinti prie gimdos sienelės, todėl pradėjau šiek tiek kraujuoti. Gulėjimas ir lašelinė padėjo sustabdyti kraujavimą, ligoninėje teko pagulėti ne ilgai, apie savaitę. Tačiau jaudulio ir nerimo buvo – labai bijojome vaikučio netekti.
Sulaukus ketvirtojo nėštumo mėnesio jau negalvojau, kad gali kažkas būti blogai, tačiau per penktojo mėnesio patikrą gydytoja liepė kuo skubiau važiuoti į Vilniaus Antakalnio ligoninės Patologijos skyrių. Ten man buvo diagnozuota prolabuojanti vaisiaus vandenų pūslė, jai plyšus bet kuriuo metu galėjo prasidėti gimdymas. Ką reiškia „prolabuojanti vaisiaus vandenų pūslė“, domėjausi internete, bet neradau šio termino paaiškinimo, tačiau visada girdėdavau, jog taip sako gydytojai apie mano situaciją. Man buvo paaiškinta taip: mano gimdos kaklelis prasivėręs iki 2 cm ir matyti vaisiaus vandenų pūslė. Jei gimdos kaklelis pradės labiau plėstis, ta pūslė gali bet kuriuo metu plyšti ir prasidėti gimdymas. Todėl man buvo skirtas gulimasis režimas – du ilgus mėnesius teko gulėti ligoninėje. Per šiuos mėnesius galima buvo minimaliai vaikščioti į tualetą, kuo mažiau į dušą ir po palatą – tik jei ko reikia paimti iš šaldytuvo, o apie išėjimą į lauką negalėjo būti nė kalbos. Sėdėti irgi nebuvo galima (sėdėjimas spaudžia vandenų pūslę, todėl sėdėti bandžiau tik ant vieno ar kito šono).
Man buvo pasakyta, kad iki 40 savaitės tikrai neišnešiosiu. Kiekviena prabėgusi diena buvo didelis džiaugsmas, kad vaikiukas dar mano pilvelyje, kad dar neprasideda gimdymas. Kas 10-14 dienų atlikdavo tyrimą ultragarsu, stebėdavo, kaip vaikiukas auga.
Ligoninėje skaičiau daug žurnalų apie vaikiukus, jų auginimą, dažnai jungdavausi prie interneto, domėjausi apie neišnešiotukus, kelių savaičių gimę išgyvena. Vyras vežė man kuo daugiau vaisių ir uogų, kad užtektų vitaminų, nes mano hemoglobinas buvo žemas. Vyras atvežė televizorių, kad greičiau prabėgtų ilgos dienos. Kadangi vienai palatoje neteko gulėti, labai daug bendravome su kitomis palatoje gulinčiomis mamytėmis.
Gulimuoju rėžimu teko gulėti, kol vaisiui suėjo 30 savaičių. Kai jau buvo beveik 7 nėštumo mėnesiai, gydytojai nusprendė mane išleisti namo, nes situacija nesikeitė, o gimdos kaklelis toliau nesiplėtė.
Netikėtas gimdymas
Grįžus namo, trečios dienos vakare prasidėjo sąrėmiai, todėl teko vėl skubiai važiuoti į ligoninę. Kadangi tuo metu buvau pas tėvus, gimdymas vyko rajoninėje ligoninėje (Švenčionių), nes buvo nuspręsta neleisti manęs vežti į Vilnių. Gimdos kaklelis prasivėrė 5 cm, todėl bijojome, kad vaikiukui gimus Greitosios pagalbos automobilyje, jis galėjo sušalti. Buvo iškviesti Vilniaus gydytojai su inkubatoriumi. Sąrėmiai buvo skausmingi, bet trumpi, todėl niekaip negalėjau išstumti vaikiuko, o kai pasigirdo jo verksmas, labai apsidžiaugiau. Tačiau mano laimę pakeitė nerimas, nes vaikiuką ėmė gaivinti. Nors gulint Antakalnio ligoninėje 25 savaitę buvo leidžiami vaistai vaikiuko plaučiams brandinti, vaikelio plaučiukai buvo visai nesubrendę. Atgaivinę man pranešė, kad turime 1700 g mergytę, tačiau ji kritinės būklės ir yra išvežama į Vilniaus Santariškių NITS (Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių). Savo mergytės net neteko pamatyti, ji buvo paguldyta į inkubatorių ir skubiai išvežta. Ją pamačiau tik praėjus trims dienoms po gimdymo.
Neišnešiojimo priežastys
Neišnešiojimo priežastis – uždegimas (infekcija) mano kraujyje, tiksliau, padidėjęs CRB kraujyje. Dar gulint ligoninėje man dažnai atlikinėdavo kraujo tyrimus dėl to padidėjusio CRB (tai specialus baltymas, kuris parodo uždegimą). Kai klausdavau, nuo ko tas CRB padidėjęs, man atsakydavo, jog tai gali būti net nuo danties, gerklės. Tačiau jaučiausi gerai, man nieko neskaudėjo, niekas nesuprato, kur slepiasi ta infekcija, bet ji vis laikėsi. Man buvo skirti trys antibiotikų kursai – du leidžiamųjų ir vienas geriamųjų. Bet jie nepadėjo.
Mėnesiai po gimdymo
Pirmasis dukrytę pamatė vyras, jis išaušus rytui kuo skubiau nuvažiavo į Vilnių sužinoti, kaip mūsų Godutė. Jam buvo be galo sunku matyti, kaip tas mažutis žmogeliukas guli bejėgis, o mes jam niekuo negalime padėti… Taip vyras važinėjo pas mūsų mažytę tol, kol mane išleido iš ligoninės. Tada jau galėjome kartu būti su savo dukryte. Aš atsiguliau į ligoninę pas dukrytę, o vyras apsistojo pas draugus vilniečius, kad galėtų mus kasdien lankyti, dalyvauti vakariniame pasisvėrime, maitinime ir kitose procedūrose (vyras buvo pasiėmęs mėnesį priklausiančių tėvystės atostogų). Vyras neleido man palūžti, jis nenuleido rankų ir tikėjo, kad mūsų dukrytei bus viskas gerai.
Mergytė Intensyvios terapijos skyriuje praleido savaitę, o po to buvo perkelta į Neišnešiotų naujagimių skyrių kartu su manimi. Dukrytė pradėjo greitai kvėpuoti pati, kadangi buvo suleisti vaistukai plaučiukam, tačiau kraujyje buvo rasta bakterija. Vaikiukui buvo leisti antibiotikai, o gulint skyriuje kraujukas vis dar buvo negeras. Kaskart buvo daroma galvytės echoskopija, ir gydytoja pastebėjo, jog plečiasi dukrytės smegenų skilveliai, todėl buvo nuspręsta imti punkciją iš stuburo. Sužinojus punkcijos rezultatus, mums buvo pasakyta, kad mūsų mergytei yra pūlinis meningitas, todėl tris savaites dukrytei buvo skirti antibiotikai, nuo kurių sunkiai, bet pasveiko.
Praleidus mėnesį skyriuje ir priaugus svorio mes jau ruošėmės važiuoti namo, tik dar sykį tereikėjo pasitikrinti akytes. Ir vėl smūgis… Dukrytei nustatė I-II laipsnio retinopatiją. Vėl mano akys prisipildė ašarų, o širdis nerimo, nes bijojome, jog mūsų mergytei teks daryti akyčių operaciją. Buvo nuspręsta akytes patikrinti dar po savaitės, bet vis dėlto namo mus išleido. Akytes dar tikrinomės du kartus ir pagaliau mums pasakė, jog akyčių kraujagyslės išaugo taip, kaip joms reikia, ir nereikės jokių operacijų. Svoris augo neblogai, kadangi po gimdymo mergytė numetė 100 g, taigi į skyrių mes atsigulėme, kai mergytė svėrė 1600 g. Vieną savaitę mergytė kasdien priaugdavo po 12, 8, 4 ar 21 gramus, o vėliau svoris didėjo nuo 35 iki 60 g kasdien. Taigi išleidžiant namo svoris jau buvo 2 689g. Namo grįžome po mėnesio ir savaitės, praleistų ligoninėje.
Mamos, laikykitės
Mūsų mergytė auga labai gerai, moka sėdėti, ropoti, pati jau atsistoja ir pavaikšto aplink lovytę ir neaukštus baldus. Tapo labai judri ir nepasėdinti vietoje. Dabar sveria apie 9 kg, nors yra mažutė, bet labai judri.
Esu labai laiminga turėdama tokį mažą stebukliuką. Žinoma pirmos dienos, mėnesiai varė į neviltį, buvo baisu eiti pas vis kitą gydytoją ir iš jo išeiti su ašaromis, buvo baisu matyti savo angelėlį apraizgytą laideliais, skaudu ir pikta, kai tavo vaikiuką dursto adatom ir kateterius stato į galvytę, tačiau kantrybė ir stiprybė nugalėjo, nes visa tai buvo daroma dėl to mažo žmogučio gyvybės. Šiandien esu laiminga ir be galo dėkinga tiems gydytojams, kurie padėjo išgelbėti mūsų dukrytės gyvenimą, jų dėka ji dabar yra stipri ir sveika.
Kitoms mamytėms, kurioms tenka gulėti ligoninėse kartu su savo vaikiukais neišnešiotų naujagimių skyriuje, linkiu kuo daugiau stiprybės ir tikėjimo, jog vieną dieną viskas pasibaigs, ir mažasis angelėlis galės grįžti namo ir miegoti savo lovytėje.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
