Maždaug 6-7 vaikučiai iš 100 gimsta neišnešioti (nuo 22 iki 37 savaitės). Jūsų prašymu, grįžtame prie aktualios temos. Pirmiausia skaitykite dvi skirtingas skaitytojų istorijas. Mykolas ir Lukas gimė 32 nėštumo savaitę – dviem mėnesiais anksčiau laiko.
Mykolo istorija
Mykolas gimė 32 savaitę, 1920 g svorio ir 48 cm ūgio.
Pasakoja mama Gitana
Mykolas – antrasis mano vaikutis. Dar auginu 7 metų Gretą. Pirmojo nėštumo metu nuolat jausdavau gręsiančio priešlaikinio gimdymo simptomus, tačiau išnešiojau ir sėkmingai pagimdžiau sveiką mergytę.
Antrojo nėštumo metu irgi jaučiausi gana blogai, tačiau atrodė, kad tiesiog tokie jau mano nėštumai, ir nieko ypatingo neturėtų įvykti. Juo labiau kad pati esu gydytoja ginekologė. Dėl gręsiančio priešlaikinio gimdymo keletą dienų teko pagulėti ir ligoninėje. Vaikelio būklė visuomet buvo gera.
Suėjus 32 nėštumo savaitėms paryčiais ramiai bemiegant nutekėjo vaisiaus vandenys. Iškart lėkiau į ligoninę, juk nebuvo aišku, ar neiškrito virkštelė, ar neatsivėręs gimdos kaklelis, kokia mažylio būklė.
Tuo metu jau dvi savaites buvau nėštumo atostogose ir, atrodė, tereikia mėgautis ramybe ramiai laukiant gimdymo. Deja…
Panikos, baimės ir netikėtumo buvo daug. Juk priešlaikinį gimdymą dar būtų įmanoma sustabdyti. Deja, nutekėjus vandenims, situacija nepataisoma, o sūnelis dar labai mažas. Savaitę dar pragulėjau KMUK perinatalinio centro akušerijos skyriuje. Ligoninėje teko nuolat gulėti, kad kuo mažiau vandenų ištekėtų, skaičiuoti judesius. Tačiau jie buvo silpni (juk mažylis neturėjo daug vietos judėti), todėl ir tai kėlė nerimą. Du kartus per dieną buvo vertinama vaikelio būklė, kas antrą dieną man atlikdavo kraujo tyrimus dėl galimos infekcijos. Juk didžiausios apsaugos nuo išorės pavojų – vaisiaus vandenų pūslės – nebebuvo. Dienos slinko be galo liūdnai ir sunkiai. Naktimis sunkiai užmigdavau. Po savaitės prasidėjo infekcija, pablogėjo mažylio būklė, ir gimdymą teko sužadinti.
Pagimdžiau pati. Bijojau, ar viskas bus gerai mažyliui. Apie sūnelio laukiančias problemas šiek tiek žinojau iš savo medicinos studijų, daug klausinėjau gydytojų, skaičiau internete. Tad buvau informuota su kokiomis problemomis jie, tokie mažučiai, susiduria. Ir vis dėlto, kai pradėjau ji auginti, supratau, kad tikrai žinau ne viską, ir kad auginti tokį mažyli labai sunku.
Mykolas gimė 1920 g svorio ir 48 cm ūgio. Pagal nėštumo laiką, svoris buvo normalus, tačiau atrodė jis kaip mažas senukas – liesutis, odelė susiraukšlėjusi, plona. Gimęs mažylis puikiai prisitaikė prie aplinkos – pats kvėpavo, pats valgė, gerai augo svoris. Iš rimtesnių problemų buvo tik gelta, kurią gydyti reikėjo fototerapija, ir sutrikusi termoreguliacija, dėl to berniukui reikėjo savaitę praleisti inkubatoriuje.
Kai šių problemų nebeliko, gana greitai išvykome į namus. Tačiau čia ir prasidėjo tikrosios iki pat dabar nesibaigiančios problemos. Namais pasidžiaugėme tik savaitę, o po to dviems savaitėms vėl teko sugrįžti į naujagimių ligų skyrių dėl inkstų infekcijos. Leido antibiotikus, po to 3 mėnesius buvo skirtas gydymas geriamais vaistais, kurie labai mažina apetitą. Dėl neišnešiotų naujagimių mažakraujystės skyrė geležį, kuri irgi slopina apetitą. Taigi mažylis atsisakė valgyti, neaugo svoris.
Mykolas dažnai sirgo ir tebeserga kvėpavimo takų infekcijomis dėl blogo imuniteto ir atsparumo ligoms.
Kai sūnelis buvo 4 mėnesių, gydytojai diagnozavo smegenų vandenę, kurios priežastis – gimdymo metu traumuoti smegenų kraujagyslių rezginiai, todėl negali pakankamai sugerti smegenų skysčio. Pradėjo didėti galvytė, išryškėjo venų tinklas, sutriko akių obuolių judesiai, buvo labai didelis kūnelio, ypač galūnių, raumenų tonusas. Mažylis nuolat gulėdavo stipriai suspaudęs kumštelius, surietęs rankytes ir kojytes, nežaidė, nesidomėjo aplinka, springo valgydamas. Gydytoja skyrė dar vieną vaistą (padedantį išskirti šlapimą), kad sumažintų galvospūdi. Šis dar vienas vaistas irgi prisidėjo prie apetito mažėjimo.
Deja, išeities nebuvo, gydytis reikėjo.
Iš gydytojų optimistinių prognozių išgirsti neteko. Kalbėjo, kad vaikas nejudės, nevaikščios, nekalbės.
Dėl atsiliekančios raidos buvo nustatytas lengvo laipsnio neįgalumas. Nevilties buvo daug, tačiau rankų nenuleidau, nes supratau, kad vienintelė viltis yra kruopštus, atsakingas darbas su mažyliu.
Padedant specialistams (kineziterapeutei, logopedei, neurologei), pradėjau nuo kasdienio kojyčių ir rankyčių lankstymo, plukdymo baseinėlyje. Po to ėjo vis sudėtingesni žaidimai, ir rezultatas dabar visai neblogas. Net ir tie gydytojau, kurie sakydavo „bandykit, mankštinkit, blogiau nebus, bet…“, dabar stebisi mūsų su sūneliu pasiektais rezultatais. Žinoma, iki to, ką moka Mykolo bendraamžiai, jam dar toloka, bet nuolatiniai užsiėmimai, žaidimai, pamokėlės ir su manimi, ir su specialistais, manau, leis juos pasivyti.
Dar viena išgyventa problema – dvi operacijos dėl abipusių kirkšnies išvaržų. Tai irgi dėl neišnešiotumo (silpnas jungiamasis audinys). Operacijas teko ištverti, kai Mykolas sulaukė vienerių metukų.
Dėl toliaregystės (ji dažna neišnešiotukų problema) Mykolas nešioja akinukus. Gydytojai prognozuoja, kad jų reikės, kol pradės eiti į mokyklą, gal ir dar ilgiau.
Dabar Mykolui 1 metai ir 6 mėnesiai. Jis pats vaikšto, bando lakstyti. Dar kiek sutrikusi koordinacija, todėl pargriūti tenka dažnokai. Kojčių tonusas išlieka kiek padidėjęs, todėl lipti laiptais, peržengti kliūtis dar nepavyksta. Labiausiai šiuo metu sutrikusi kalbos raida. Labai laukiu, kada išgirsiu žodelį „mama“ ir tikiu, kad sulauksiu. Lyginant su bendraamžiais ir net jaunesniais vaikučiais, mano sūnelis coliukas – mažutis, liesutis, miniatiūrinis, tačiau gali pasigirti, kad moka plaukti. Tikras vandenis (gimė vasario 3 dieną).
Dabar – nuo faktų prie emocijų. Mano išgyvenimai buvo labai stiprūs. Ypač tada, kai sūnelis sirgdavo, kai jam skaudėdavo, vis atrodė, kad aš kalta, jog pagimdžiau jį per anksti. Nors realiai, kokia mano kaltė, įvardinti negalėjau. Gal per daug dirbau (dirbau tris darbus, dirbau ir naktimis, operuodavau, darbas buvo įtemptas ir fiziškai, ir psichologiškai), gal per mažai pagulėdavau. Pagal statistiką, anksčiau gimdo žemesnio socialinio sluoksnio moterys, aš prie jų nesiskaičiau, tačiau taip įvyko, ir viskas. Dažniausia neišnešiojimo ir prieš laiką nutekėjusių vaisiaus vandenų priežastis yra infekcija. Tačiau tikrosios priežastys paprastai lieka neaiškios. Moterys, kurios vieną kartą pagimdo prieš laiką, turi didesnę tikimybę prieš laiką pagimdyti ir kitus kartus. Tačiau juk kada tai atsitiks pirmą kartą, nenumatysi.
Nemanau, kad kažkokiu būdu tai galima įtakoti, ypač kai priešlaikinis gimdymas įvyksta dėl prieš laiką nutekėjusių vaisiaus vandenų.
Vėliau išsiaiškinau, kad daugelis mamų patiria panašius jausmus, tačiau apie tai niekas nekalba.
Žinoma, mes, mamos, su savo psichologinėmis problemomis susitvarkome geriau nei mūsų neišnešioti mažyliai prisitaiko prie aplinkos, todėl apie juos dažniau ir kalbama. Bet mamų pojūčiai man irgi pasirodė verti dėmesio. Nuolatinė draugė buvo ir baimė, kad vėl kažkas negero vaikučiui atsitiks, nes kaskart nuvedusi pas gydytojus išgirsdavau gąsdinimus (kai kurie ir pasitvirtino), kad viena ar kita yra negerai.
Galbūt mano psichologinė problema buvo ta, kad tam nebuvau pasiruošusi. Be to, ir hormonai darė savo. Daug buvau mačiusi tokių gimdymų, tačiau niekada neatrodė, kad taip gali atsitikti su manimi. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad nejaučiu pilvelyje mažylio judesiukų. Juk 32 savaitės – kaip tik tas laikas, kai juos galėjau pradėti jausti intensyviausiai, skaičiuoti, mėgautis, spėlioti, kur rankytė, kur kojytė. Eidama pro veidrodį nuolat krūptelėdavau, kad nematau savo pilvo, o jis vis dar turėtų būti.
Nedžiugino tai, kad vaikščioti, judėti pasidarė lengviau, nemaudė pilvo, o lopšelyje ramiai miegojo mažylis. Didžiausia savigrauža, kaip ir minėjau, buvo tada, kai matydavau, kaip kankinasi mažylis dėl ligų, operacijų, apžiūrų, nuolat kartojamų kraujo ir kitokių tyrimų. Juk gydytojams jį rodyti reikėjo ne rečiau kaip kartą per mėnesį. O ir gydytojų buvo daug: neonatologas, šeimos gydytojas, neurochirurgas, oftalmologas, neurologas, chirurgas. Be to, dar eidavome į vaiko raidos centrą „Lopšelis“ pas logopedę, kineziterapeutę, į baseiną. Taigi beveik kiekviena diena nuo ryto iki vakaro buvo užimta sūnaus sveikatinimu. Jau antrus savo motinystės atostogų metus skiriu tam, kad mano sūnelis pasivytų bendraamžius, normaliai vystytųsi. Turbūt daugelis mamų patiria ne tik meilės savo coliukui ar coliukei, bet ir labai sunkaus ir pasiaukojančio auginimo ir nerimo jausmą. Tokie tie mūsų per anksti į pasaulį atskubėję mažyliai.
Ką darysiu, kai Mykolui bus 2 metukai, neįsivaizduoju… Tai man skaudžiausias klausimas. Teks grįžti į darbą. Apie darželį net minčių neturiu, Mykolas tam nebus pasiruošęs. Manau, kad teks samdyti auklę, ir, be abejones, jau nedirbti tiek, kiek dirbau iki gimdymo. Kiekvieną laisvą minutėlę skubėsiu pas vaikučius.
Kitoms mamoms galėčiau pasakyti – jei jau taip atsitiko, kad pagimdėte prieš laiką, nieko nepakeisite.
Tik besilaukdamos mažylio padarykite viską, kad jaustumėte, jog tikrai padarėte viską, ir neliktu jokių GALBŪT tą ar kitą dalyką dariau ne taip, per daug dirbau, per mažai miegojau ir pan. Jei dar kartą ryžčiaus nešioti mažyli, tikrai nuo pat pirmų dienų galvočiau tik apie jį.
O dabar guodžiuos taip: „Nesijaudink dėl to, ką kažkada padarei ne taip, nes jau nebesugrįši ir nepataisysi, jaudinkis dėl to, ką dar gali padaryti, bet nepadarysi“. Mielos mamos, negailėkite savo vaikučiams dėmesio, pastangų juos ko nors išmokyti, dėl jų padarykite viską. Nebijokite alinančio vargo (nepabijosiu to žodžio), nes už tai jūsų vaikai jums atsilygins, kad ir kokie mažučiai jie būtų gimę. Ir dar galiu pasakyti, kad tokiems mažyliams mamos meilės reikia daug labiau nei gimusiems laiku – jie būna labai jautrūs, meilūs, prieraišūs. Juk gimsta dar nepasiruošę prisitaikyti prie naujos aplinkos ir gyventi šiame sudėtingame pasaulyje. Visas jų gyvenimas priklauso nuo mamos. Tai LABAI ypatingi mažyliai…
Luko istorija
Lukas gimė 32 savaitę, 2200 g svorio, 43 cm ūgio.
Pasakoja mama Jurgita
Lukas – mūsų pirmagimis. Dabar jam 10 mėnesių nuo gimimo ir 8 mėnesiai pagal koreguotiną amžių (jei būtų gimęs lapkričio mėnesį, kaip buvo nustatyta gydytojų). Nors persileidimas negrėsė, ligoninėje negulėjau, o gydytojai mano nėštumą vertino gerai, gimdymas prasidėjo 32 savaitę
Ryte prabudusi pajutau, kad šiek tiek peršti gerklę ir nosį, lyg sloga turėtų prasidėti. Dieną pasitvarkiau namus, vakarop pasijaučiau labai pavargus ir priguliau pasnausti. Užmigti nepavyko. Nuėjau į tualetą, o išėjusi iš jo pajutau, kad per kojas kažkas teka. Iš pradžių nesupratau, kas nutiko. Tik kai pliūptelėjo smarkiau, suvokiau, kad nubėgo vandenys. Iškart paskambinau savo gydytojui. Šis liepė ruoštis ir važiuot į Antakalnio klinikas, nes Vilniaus gimdymo namai gali priimti gimdymus tik po 34 nėštumo savaitės.
Tuo metu vyro nebuvo namie, tad puoliau skambinti jam ir liepiau skubiai važiuoti namo. Šis labai išsigando ir sutriko. Sugebėjo tik leptelti, kad jau važiuoja. O man prasidėjo stresas. Juk gimdyti dar nesiruošiau, maniau, kad turiu dar daug laiko, tad nei vaiko kraitelio, nei sau daiktų į ligoninę nebuvau susiruošusi. Bėgiojau po namus su rankšluosčiu tarp kojų ir bandžiau susivokti, ko gali prireikti ligoninėje. Buvau labai sunerimusi, vos neverkiau. Tad nutariau išgerti tabletę valerijono, kad nurimčiau. Greitai susirinkau daiktus, išvariau automobilį iš kiemo ir tuo metu kaip tik grįžo vyras. Jis iškart puolė į mūsų automobilį ir nurūkome į Antakalnio ligoninę.
Vandenys nubėgo 19.40 val. Ligoninėje buvome apie 20.30 val. Vandenys nuolat bėgo. Jausmas buvo bjaurus, nes drabužiai permirko kiaurai, jaučiausi kaip apsišlapinusi. Apžiūrėjusi gydytoja konstatavo, kad kaklelis atsivėręs 2 cm, vaisiaus vandenų kiekis kol kas pakankamas. Gydytoja paaiškino, kad guldys mane į patologinį skyrių, turėsiu gerti vaistus, kurie stabdo gimdymą, suleis vaistų, kurie padės subrandinti kūdikio plaučiukus. Paaiškino, kad bandys sustabdyti gimdymą ir teks gulėti ligoninėje, kur stebės, kad nebūtų jokių infekcijų ir seks vandenų kiekį. Gydytoja sakė, kad būtų šaunu, jei pavyktų sustabdyti gimdymą ir kūdikį išnešiočiau dar bent 2 savaites. Nes tada jau būtų mažesnė rizika. Na o jei nepavyktų, tai reikia stengtis, kad nepagimdyčiau bent jau dar 24 val., nes tik per tiek laiko specialūs vaistai subrandina kūdikio palučiukus.
Taigi nuvedė mane į patologinį skyrių, paėmė kraujo tyrimą, liepė kas pusvalandį gerti vaistus ir paliko.
Pasakė, kad jei pajusčiau sąrėmius dažniau nei kas 5 min. ateičiau pasakyti. Kadangi tuo metu jokių skausmų nejaučiau, pasiteiravau gydytojos, kaip suprasti, kada tie sąrėmiai bus. Ji „nuramino“, kad kai prasidės – pati suprasiu. Išsiunčiau vyrą namo su sąrašu daiktų, ko man reikia ligoninėje, nes per skubėjimą ir nerimą daug ko neįsidėjau. Sutarėme, kad atvažiuos pas mane ryte. Dėl sąrėmių gydytoja buvo teisi. Nuo maždaug 22.30 val. prasidėjo reguliarūs sąrėmiai, kas 10 minučių. 10 minučių pertrauka, minutę sąrėmis…. ir taip iki beveik 2 val. nakties.
Tada jau neapsikentusi nuėjau pas gydytoją. Ji tuo metu kaip tik ruošė dokumentus trynukų mamytei, kuri jau ruošėsi važiuoti į gimdymo palatą. Patikrino gimdos kaklelį – šis jau buvo atsivėręs per 4 cm.
Tad liepė krautis daiktus ir ruoštis į gimdyklą, nes, pasak jos, priešlaikinis gimdymas vyksta greičiau nei įprastas, ir neverta rizikuoti. Paskambinau vyrui, kad ruoštųsi važiuoti pas mane, ir išėjau į gimdymo palatą. Ten prijungė aparatus, fiksuojančius sąrėmių dažnumą ir stiprumą bei vaiko širdelės tonusus. Atsiguliau ir laukiau… maždaug 4 val. ryto sąrėmiai ėmė kartotis kas 5 min., stiprėjo. Paprašiau vaistų nuo skausmo.
Gydytoja paaiškino, kad epidurinės nejautros man taikyti negalima ir suleido kažkokių vaistų nuo skausmo į veną. Vaistai veikė tik kokį pusvalandį. Kai paprašiau dar, nes skausmas jau darėsi sunkiai ištveriamas, gydytoja paaiškino, kad vaistai gali pakenkti kūdikiui, jo plaučiukai ir taip silpni, o vaistai tik dar pablogintų padėtį, nes jis pridustų. Taigi teko toliau kęsti skausmus. 5 val. ryto kaklelis jau buvo atsivėręs apie 7 cm. Sąrėmiai darėsi vis sunkesni. Ir štai šiek tiek po 7 val. ryto pajutau… jau… vaikutis jau eina. Skubiai liepiau vyrui kviesti gydytoją (visa laimė, kad vyras buvo šalia, nes nežinau kaip pati būčiau ją pakvietusi, nes jėgų šaukti jau nebuvo). Gydytoja iš karto liepė gultis ant nugaros ir … gimdymas prasidėjo. Jėgų stumti jau beveik nebuvo, prašiau leisti atsikvėpti. Tačiau esu dėkinga akušerei Rasai, kad mane sutramdė, griežtai liepė nutilti ir klausyti, ką sako ji, nes „mano kalbų laikas jau baigėsi, ir ji čia dabar vadovauja“. Taip po maždaug 10 min. stūmimo (buvo 7.34 val. ryto) pajaučiau neapsakomą palengvėjimą – gimė mūsų sūnelis. Išgirdau tylų verksmą ir nurimau… Vaikelis gimė 2200 g svorio, 43 cm ūgio. Pagal APGAR skalę buvo įvertintas 9-10 balų. Konkrečios priežasties, kodėl aš pagimdžiau 2 mėnesiais anksčiau, gydytojai neįvardijo. Kaip vieną iš galimų priežasčių nurodė mano peršalimą. Aš irgi esu linkusi kaltinti peršalimą.
Kai nubėgo vandenys, labai sunerimau, bet vėliau nuteikiau save, kad viskas bus gerai, kad nieko čia blogo. Ligoninėje nerimavau ne dėl priešlaikinio gimdymo, nes kažkur pasąmonėje, matyt, žinojau, kad viskas gerai baigsis, bet dėl to, kad gali tekti ilgai gulėti ligoninėje, nes ligoninėse jaučiu stresą. Na o po gimdymo nuotaikų buvo visokių. Buvo nerimas, kad su vaikučiu viskas būtų gerai. Buvo liūdna, kai mane paguldė į palatą su kitomis dviem gimdyvėmis, kurių gimdymai buvo laiku ir jos turėjo savo vaikučius šalia savęs. O tavo vaikutis kažkur kitame skyriuje inkubatoriuje vienas. Tada net ašaras braukti teko. Ypač kai matai, kaip kitos mamos savo vaikučius sūpuoja, ramina verkiančius, o tu žinai, kad savo vaiko negali paimti ant rankų. Buvo streso dėl to, kad keletą dienų nesigamino pienas. O gydytojai taip pat darė spaudimą: „Stenkitės, reikia kad vaikutis gautų bent kelis lašiukus mamos pieno“.
Buvo baimės – o kas bus toliau? Tačiau esu optimistė, stipraus charakterio, visada sakau, kad reikia turėti viltį, tikėti, ir bus taip kaip nori. Tad ir šį kartą stengiausi nenusiminti ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Net teko raminti artimuosius, kurie, manau, jaudinosi net daugiau nei mes su vyru. Manau, kad tokiais atvejais turi išlikti rami, stipri, nes tavo stiprybės reikia vaikučiui. Juk jis jaučia visas tavo nuotaikas ir negalima jo užkrauti blogomis emocijomis.
Sūnelį pagimdžiau antradienio rytą, jį iškart išnešė į Antakalnio ligoninės neišnešiotų naujagimių skyrių.
Antakalnio ligoninėje nėra galimybės būti kartu su kūdikiu, gali tik trumpam užsukti jį aplankyti, pabūti su juo. Penktadienio dieną jį jau pervežė į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių. Kaip jau minėjau, tą dieną, kai nubėgo vandenys ir prasidėjo gimdymas iš ryto jaučiau pirmuosius peršalimo požymius.
Kitą dieną po gimdymo prasidėjo gana stipri sloga, o dar po kelių dienų ir kosulys. Tad man gultis kartu su vaikučiu gydytojai neleido. Pirmąsias dienas mūsų mažyliui teko būti vienam. Aš tik kartą per dieną atvažiuodavau su vyru į ligoninę ir trumpai pabūdavau prie jo inkubatoriaus, net negalėjau paimti jo ant rankų, nes galėjau užkrėsti savo ligomis.
Iš pradžių niekaip neatsirado pieno, tačiau po kelių dienų pagaliau ėmė bėgti priešpienis. Tad iš karto ėmiau nutraukinėti pienuką, vyras kelis kartus per dieną važiuodavo į ligoninę ir palikdavo mano nutrauktą pienuką, kad jį sugirdytų mūsų Lukučiui. Kadangi Lukas gimęs nemokėjo žįsti, maitindavo jį per zondą, įvestą per nosytę į skranduką. Tik vėliau ėmėme mokyti jį žįsti iš buteliuko. Tad net ir išmokęs suvalgyti visą jam skirtą pienuko normą iš buteliuko, krūties jis neėmė. Todėl pienuką visą maitinimo laiką teko nutraukinėti. Galbūt todėl pienukas gana anksti baigėsi, pavyko išmaitinti tik šiek tiek daugiau nei 3 mėnesius. Dėl to, kad neteko maitinti pačiai, nenusiminiau, nes esu įsitikinusi, kad vaikučiui svarbiausia gauti mamos pienuko ir nesvarbu, ar iš krūties, ar iš buteliuko. Na, o tas ypatingasis ryšys su vaiku ir taip atsiranda jį nešiojant, sūpuojant, su juo bendraujant. Tad norėčiau nuraminti visas mamas, kurioms nesiseka žindyti pačioms, nenusiminkite, pienuką galima nutraukti ir duoti iš buteliuko. Manau, kad nuo to vaikutis tikrai nenukentės ir neužaugs kitoks nei tie vaikai, kurie valgo pienuką iš mamytės krūties.
Kai mus pervežė į Santariškių ligoninę, gydytojai paaiškino, kad nors mūsų vaiko svoris ir pakankamai normalus, bet jis turės išbūti ligoninėje tol, kol išmoks vienu metu suderinti 3 dalykus: čiulpti, ryti ir kvėpuoti. Mūsų mažius yra tinginukas, tad iš pradžių ne itin pavykdavo sumaitinti visą jam priklausančią normą iš buteliuko ir tekdavo likusį maistelį supilti per zondą. Todėl ligoninėje praleidome beveik 3 savaites.
Sūnelio plaučiukai nebuvo iki galo išsivystę, ir kelias pirmąsias dienas jis buvo prijungtas prie deguonies aparatų. Be to, jam buvo diagnozuota bilirubinemija (naujagimių gelta). Tad pirmąją savaitę jis buvo švitinamas po specialia žydra fotolempa. Dauguma neišnešiotų naujagimių turi problemų su akytėmis, tačiau patikrinus mūsų kūdikio akytes paaiškėjo, kad jos sveikos ir jokio gydymo nereikia.
Neišnešiotiems vaikams dažnai aptinkamos ir kraujosruvos smegenyse. Mūsų sūnelis irgi turėjo nedidelę kraujosruvą, tačiau ji buvo nepavojinga ir greitai išnyko. Kita problemėlė, kurią turime, yra neužsivėrusi širdies skilvelių angelė. Tačiau ji ir gimus nebuvo labai didelė, o sūnui augant dar labiau užsitraukinėja.
Po paskutinio apsilankymo pas kardiologą mums prognozuojama, kad iki metukų (pagal koreguotiną amžių) ji turėtų visiškai užsitraukti. Šiuo metu ši angelė jokių problemų nesukelia, nes yra nedidelė. Jei būtų didelė, tai grėstų širdies nepakankamumas, nes per tą angelę į širdį patenka daugiau kraujo, ji negali tinkamai dirbti, gali padidėti.
Esu dėkinga Antakalnio ligoninės gydytojams už nuoširdų rūpestį mūsų kūdikėliu. Šios gydytojos tikrai nebaugino, ramino sakydamos, kad viskas bus gerai. Tačiau ir neslėpė, kad čia dar ne pabaiga vargų, kad dar bus problemų. Skyriaus vedėja šiek tiek išgąsdino pasakydama, kad mato nedidelę kraujosruvą smegenyse. Tačiau nuramino, kad dažniausiai jos praeina be jokių pasekmių.
Informacijos apie neišnešiotus vaikučius labai trūksta. Knygose ir žurnaluose tokios informacijos beveik nėra. Šiek tiek teko pasiskaitinėti internete, ypač supermamų forumuose.
Kitoms mamoms, susidūrusioms su tokia situacija, norėčiau palinkėti stiprybės, išlikti ramioms, nenusiminti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Aš manau, kad neišnešiotumas nelabai priklauso nuo mūsų, tikiu, kad jei jau taip lemta, taip ir atsitiks. Visada tikiu, kad jei net ir kažkas negero gyvenime atsitinka, tai ne šiaip sau. O gal jei nebūtų atsitikę taip, būtų buvę dar blogiau. Svarbiausia būti optimiste ir tikėti šviesia ateitimi. Aš nelaikau savo vaikučio kažkokiu išskirtiniu, priimu jį kaip normalų vaiką ir dažnai net pamirštu, kad jis gimė neišnešiotas. Tikiu, kad augs didelis, stiprus, protingas. Noriu ir kitoms mamoms palinkėti to paties. Manau, kad jūsų tikėjimas ir meilė labai padės vaikui tinkamai vystytis ir užaugti sveikam, stipriam žmogučiui.
Neišnešiotukai – ypatingi vaikai
Iki 1991 metų gimdymas, kuris įvykdavo iki 28 savaitės, buvo laikomas persileidimu. Jei vaikelis sverdavo mažiau kaip 1 kg, jo nereanimuodavo. Jei išgyvendavo mažiau nei savaitę, jo nepažymėdavo dokumentuose. Buvo nurodyta, kad gimus tokiam naujagimiui reikia laukti 168 valandas. Jei gyvens – bus registruotas kaip žmogus, o jei mirs, tai lyg ir nebūtų gimęs. Šiandien gimdymu laikomas nuo 22 savaitės nutrūkęs nėštumas, o naujagimiais vadinami ir 500 g sveriantys neišnešiotukai.
Kodėl taip nutinka
Kodėl nėštumas nutrūksta prieš laiką? Priežasčių be galo daug:
Motinos infekcinės ligos (lytinių organų infekcija, šlapimo takų infekcija, gripas, raudonukė, citomegalija, toksoplazmozė, kt.).
Patologiniai pokyčiai nėštumo metu – preeklampsija.
Daugiavaisis nėštumas.
Trauminis gimdos pažeidimas (abortai, operacijos, dviguba gimda).
Motinos ir vaisiaus kraujo antigeninis nesutapimas (Rezus konfliktas).
Lėtinės mamos ligos (cukrinis diabetas, širdies-kraujagyslių sistemos ligos, padidėjęs kraujospūdis).
Vaisiaus chromosomų anomalijos.
Neigiamos emocijos ir stresai, pervargimas, per didelis mamos aktyvumas (sportas, kelionės, jei perlenkiama lazda).
Gimdymas gali prasidėti suklupus ant laiptų, išsigandus palaido šuns ar ilgiau pabuvus karštyje saulėtą dieną. Galbūt tos detalės, sukėlusios gimdymą, tėra tik paskutinis lašas, kuris perpildo kokią nors mums nežinomą taurę.
Kaip atrodo neišnešiotas naujagimis
Neišnešiotukai savo išvaizda labai skiriasi nuo laiku gimusių putnių naujagimių. Visų pirma, jie labai liesi. Dėl prastai išsivysčiusio poodinio riebalinio sluoksnio oda atrodo raukšlėta, kojytės ir rankytės – plonytės. Neišnešiotų naujagimių veidukai – kaip senų žmonių, su aštriai išreikštais bruožais. Odelė plona, todėl per ją persišviečia kraujagyslių tinklas. Kūnas neproporcingas – santykinai didelė galva, ilgas liemuo, trumpas kaklas. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, berniukų sėklidės nenusileidusios į kapšelį.
Nagučiai maži, nesiekiantys pirštukų galų. Neišnešioto naujagimio kūnas, net veidas padengtas tankiais plaukeliais, kurie pamažu nuslenka. Ausų kaušeliai minkšti ir lengvai užlenkiami, nes kremzlės nestandžios. Raumenų tonusas žemas, todėl naujagimis atrodo dar gležnesnis. Visi vaikučio judesiai atrodo tarsi sulėtinti.
Po gimimo – apkaišyti laideliais
Neišnešioti naujagimiai vos gimę patenka į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių (NITS). Jei neišnešiotas naujagimis gimsta rajoninėje ligoninėje, jis specialiu automobiliu, kuriame yra visa būtiniausia įranga, perkeliamas į artimiausią perinatalinį centrą (jų yra du – Kaune ir Vilniuje). Jei įmanoma, moteris, kuriai gresia priešlaikinis gimdymas, pervežama į prenatalinį centrą dar prieš gimdymą.
Ką su neišnešiotu naujagimiu daro intensyvios terapijos skyriuje – priklauso nuo mažylio būklės, poreikių. Mažyliai guli inkubatoriuose (specialiose lovytėse, kuriose palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė), nes prieš laiką gimęs naujagimis turi mažai riebalinio audinio ir nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros. Jei naujagimis ypač mažas (500–700 g), virš inkubatoriaus dar įjungiama papildoma šildymo lempa. Tikriausiai pastebėjote, kad inkubatoriuose mažyliai guli nuogi, tik su sauskelnėmis.
Taip yra todėl kad gydytojai galėtų stebėti neišnešiotuko odos spalvą, kvėpavimą, judesius. Tai, kaip jaučiasi naujagimis, parodo ir monitorius, kuris nuolat fiksuoja gyvybines funkcijas: širdies darbą, kvėpavimą, kraujospūdį, temperatūrą, kraujo įsotinimą deguonimi. Aparatas plonais laideliais sujungiamas su davikliais, kurie klijuojami prie naujagimio krūtinėlės, rankytės ar kojytės. Jei kokia nors funkcija sutrinka, monitorius garsiniu signalu įspėja personalą, jog reikia prieiti. Giliau neišnešioti mažyliai negali normaliai kvėpuoti dėl nesubrendusių plaučių. Jiems taikomos deguonies kaukės ar net dirbtinė plaučių ventiliacija.
Kol naujagimis per silpnas, kad galėtų čiulpti krūtį, jis maitinamas per zondą. Plonas zondas įkišamas per nosį ar burną tiesiai į skrandį ir per jį supilamas reikiamas nusitraukto mamos pieno kiekis. Ilgainiui pati mama išmoksta, kaip sumaitinti pienuką pro zondą.
Kai neišnešiotukas sustiprėja, jis perkeliamas iš inkubatoriaus į šildomą lovytę arba ant šildomo vandens čiužinėlio. Tačiau ir toliau reikia atidaus stebėjimo, nuolatinių tyrimų. Pavyzdžiui, kraujo tyrimas gali būti atliekamas net kelis kartus per dieną, nes suteikia labai daug informacijos apie vaikelio būklę.
Pavyzdžiui, iš kraujo tyrimo galima pasakyti, ar vaikeliui pakanka deguonies. Neišnešiotukams reikia sukurti aplinką, kuri būtų panaši į mamos įsčias – tyli, šilta, tamsi, jauki, be dirgiklių. Todėl palatose stengiamasi laikytis tylos, vengiama tiesioginio apšvietimo, iš vystyklų susukamas „lizdelis“.
Kai neišnešiotuko būklė stabilizuojasi, jis perkeliamas į naujagimių skyrių. Šiame skyriuje naujagimis jau gali būti su mama visą parą, mokytis žįsti iš krūties, auginti svorį ir ruoštis namo.
Kas yra koreguotas amžius
Gimusių nuo 500 g iki vieno kilogramo naujagimių išgyvena apie 50-60 proc., o nuo 1 iki 1,5 kg – per 90 proc. Kad ir kaip būtų keista, svoris nėra lemiamas veiksnys – svarbiau yra, kiek savaičių vaikutis išnešiotas. Jei vaikutis gimsta 22-24 savaitę, net ir sverdamas 1,5 kg jis turi nedaug šansų išgyventi – (mirtingumas apie 70-80 proc.), tačiau gimęs 27-28 savaičių, nors ir būdamas tų pačių 1,5 kg svorio, jis turi beveik visas galimybes išgyventi (mirtingumas apie 10-20 proc.).
Neišnešioti naujagimiai pirmaisiais metais savo vystymusi atsilieka, nuo išnešiotų bendraamžių. Visi neišnešiotukai, išleisti namo, stebimi daug atidžiau, nei gimę laiku – jiems dažniau tikrinamas regėjimas, klausa, psichomotorinis vystymasis.
Neišnešiotas kūdikis turi vystytis ne pagal savo tikrąjį amžių nuo gimimo, o pagal vadinamąjį „koreguotą amžių“. „Koreguotas amžius“ – tai skirtumas tarp laiko, kada naujagimis turėjo gimti, ir tikrosios jo gimimo datos. Pavyzdžiui, jei naujagimis gimė 7 savaitėmis anksčiau nei turėjo gimti, o šiuo metu jam yra 8 savaitės, tai jo koreguotas amžius bus 1 savaitė (8 savaitės minus 7 savaitės).Neišnešiotų naujagimių raida vertinama pagal koreguotą amžių visais pirmaisiais gyvenimo metais.
Rekomenduojama atsižvelgti į neišnešiojimą net iki trejų metų.
Gerai augantis ir besivystantis neišnešiotas kūdikis per pirmuosius 2 metus pasiveja išnešiotus vaikus. Tik sukakus 2 metams jau galima aiškiai pasakyti – ar vaikas pasivijo, ar liko kokių nors neišnešiojimo pasekmių.
Garsūs neišnešiotukai
Izaokas Niutonas– anglų fizikas ir matematikas.
Mari Fransua Volteras – vienas žymiausių Prancūzijos rašytojų.
Napoleonas – Prancūzijos imperatorius, vienas žymiausių žmonijos istorijos karvedžių.
Viktoras Hugo – žinomas prancūzų rašytojas, „Paryžiaus katedros“ ir „Vargdienių“ autorius.
Čarlzas Darvinas – žymus anglų gamtininkas, evoliucijos teorijos kūrėjas.
Markas Tvenas – amerikiečių rašytojas, „Tomo Sojerio nuotykių“ autorius.
Džonas Rokfeleris – Amerikos milijonierius.
Pjeras Ogiustas Renuaras – prancūzų dailininkas impresionistas.
Tomas Edisonas – JAV elektrotechnikas, išradėjas.
Vinstonas Čerčilis – garsiausias Anglijos premjeras.
Albertas Einšteinas – vienas žymiausių visų laikų mokslininkų.
Neišnešiotukai ir kengūros metodas
Kengūros metodas („oda prie odos“) plačiai taikomas pasaulio klinikose. Nuogas neišnešiotas naujagimis guldomas vienam iš tėvų ant krūtinės po drabužiais. Jis laikomas kniūbsčias vertikalioje padėtyje, todėl atrodo, tarsi naujagimis gulėtų kengūros sterblėje. Kengūros metodas tinka visiems naujagimiams, bet ypač patariamas neišnešiotiems, nes suteikia jiems taip reikalingą saugumo, artumo jausmą. Šis metodas pirmą kartą panaudotas 1970 metais Kolumbijoje. Tuo metu šioje besivystančioje šalyje daug neišnešiotų naujagimių mirdavo dėl infekcijos, kuri būdavo perduodama per skalbinius ir įrengimus. Gydytojai surado išeitį – jie patarė motinoms laikyti savo naujagimius nuogus prie savo krūtinės, tarytumei fiziologiniame inkubatoriuje. Tad Bogotos ligoninėje neišnešiotukų mamos juos augino prie krūtinės tol, kol jų būklė stabilizuodavosi ir jie galėdavo vykti į namus. Taikant šį metodą labai sumažėjo naujagimių mirtingumas nuo infekcijos, be to, naujagimiai rečiau „pamiršdavo“ kvėpuoti, mamoms geriau gaminosi pienas. Pamažu kengūros metodas buvo įdiegtas daugelyje Europos ligoninių ir diegiamas JAV. Net nepaprastai maži naujagimiai, kurie gimė iki 1000 g svorio (ir kuriems nereikia nuolatinės aparatų pagalbos), gali būti guldomi motinai tarp krūtų keturioms valandoms.
Pagrindinės sveikatos bėdos
Neišnešiotukų organizmo sistemos yra nebrandžios.
Nebrandūs plaučiai. Didžiausia neišnešiotukų problema – kvėpavimo nepakankamumas. Vaikelis negali normaliai kvėpuoti, nes tik 32-36 savaitę plaučiuose susiformuoja biologiškai aktyvi medžiaga surfaktantas (jis neleidžia sulipti alveolėms). Jei surfaktanto nepakanka, naujagimiui prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos.
Centrinė nervų sistema. Dėl nebrandžios centrinės nervų sistemos naujagimis nemoka čiulpti ir ryti, jo raumenų tonusas žemas, nebrandi termoreguliacija (labai greitai atšąla ar sukaista). Galvos smegenyse gali susidaryti kraujosruvos. Smegenų skystis dažnai nenuteka ir prasideda hidrocefalija (smegenų vandenė). Nevisiškai subrendusi smegenų žievė nereguliuoja judesių, todėl naujagimis krūpčioja, jo judesiai nesuderinti.
Nesureguliuotas kvėpavimas – jis vis sustoja. Tik 34 savaitę čiulpimo refleksas susiderina su rijimu ir kvėpavimu.
Širdies-kraujagyslių sistema. Dėl nebrandžios širdies-kraujagyslių sistemos neišnešiotukų kraujospūdis būna žemas, organizmui trūksta skysčių. Tuoj po gimimo laiku gimusio naujagimio širdyje užsidaro angos, kurios funkcionavo nėštumo metu. Neišnešiotukams šis procesas gali užtrukti. Tarp aortos ir plautinio kamieno esantis latakas (arterinis latakas), kuris normaliu atveju užsidaro po gimimo, daug ilgiau išlieka atviras. Dėl to sutrinka kraujotaka, maišosi arterinis ir veninis kraujas, į plaučius priteka per daug kraujo. Atvirą arterinį lataką bandoma uždaryti vaistais, bet kartais prireikia ir operacijos.
Virškinimo sistema. Neišnešiotukams trūksta fermentų, o jų kraujotaka žarnyne – nepakankama. Be to, per mažai seilių, skrandžio sulčių. Menkiausi mitybos pažeidimai gali sukelti sunkias žarnų ligas.
Maistą neišnešiotukai dažniau atpila, jis gali patekti į plaučius.
Kraujodaros sistema. Dėl kraujodaros, ypač kaulų čiulpų, sistemos nebrandumo būna neišnešiotų naujagimių mažakraujystė. Vaikeliai tiesiog būna nesuspėję pasiimti reikiamų geležies atsargų iš mamos.
Dėl to neišnešiotiems naujagimiams papildomai skiriama geležies preparatų, nes jos nepakanka organizme. Neišnešiotukai „nepasigamina“ ir reikiamo kalcio kiekio, todėl jiems labiau gresia rachitas.
Imuninė sistema. Neišnešiotų naujagimių imuninė sistema nebrandi, todėl jie neatsparūs infekcijoms.
Akys. Viena iš pažeidžiamiausių vietų neišnešiotiems naujagimiams – akutės. Dėl tinklainės nesubrendimo gali vystytis neišnešiotų naujagimių retinopatija. Laiku nepastebėjus šios patologijos, naujagimiui gali atšokti tinklainė ir jis gali apakti. Jei tinklainė atšoka iš dalies, atliekama operacija, kurios metu tinklainė lazeriu pritvirtinama prie akių dugno.
Faktai apie neišnešiotukus
Neišnešiotas naujagimis – tai naujagimis, gimęs 22-37 nėštumo savaitę, ir sveriantis ne mažiau kaip 500 g.
Apie 6-7 proc. kasmet Lietuvoje gimstančių naujagimių – neišnešioti.
Pati mažiausia Lietuvoje išauginta mergytė Rasa Marija gimusi svėrė vos 450 gramų, jai buvo 28 savaitės.
Teoriškai galima išauginti kūdikį, gimusį net 22 savaitę. Japonai didžiuojasi, kad jiems pavyksta išgelbėti 50 procentų tokių naujagimių, tačiau likusiame pasaulyje jų išgyvenimo procentas labai mažas.
Naujagimiai skirstomi į normalios kūno masės (daugiau nei 2500 g), mažos kūno masės (1500-2500 g), labai mažos kūno masės (1000-1500 g) ir ypač mažos kūno masės (mažiau nei 1000 g).
Pagal krūtelių formą, odos permatomumą, plaukelių tankumą, ausies kaušelį, nagus, pėdas nustatomas naujagimio subrendimas balais (subrendimo indeksas).
Pažymėti meilės ženklu
Gamta taip sutvarkė mamos hormonus, kad daugiausia meilės ji skirtų silpniausiam vaikui. Neišnešioti naujagimiai meilės, dėmesio, rūpesčio gauna kelis kartus daugiau nei gimę laiku. Štai kodėl sakoma, kad neišnešiotukai spinduliuoja meile ir gerumu. Daugybė mamų patvirtins – įdėtos pastangos vėliau grįžta su kaupu, buvęs silpnutis neišnešiotukas padovanoja neįkainojamą meilės lobį.
Mano sesuo pagimdė ankstuką ir labai sunku buvo rasti drabužėlių. Neišnešiotukams reikia šiltų drabužėlių, todėl rinkomės merino vilnos drabužėlius neišnešiotukams iš Drabužiai vaikams internetu. http://www.drabuziai-vaikams-internetu.lt/neisnesiotukas Vis dar negaliu patikėti, kad jų kokybė tokia gera, o kaina nedidelė, bet svarbiausia tinka drabužiai kūdikiams nuo 1.5 kilogramo.