Galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą. Ir vis dėlto pradėsiu nuo pat pradžių, kai būdama 17 metų sutikau žavų 16 metų vyruką Tadą. Nors buvome dar visai jauni, bet tiesiog „prilipome“ vienas prie kito.
Greiti gandrai
Po trejų metų pradėjome svajoti apie vestuves, bet puikiai žinojome, jog neturime tam nei lėšų, nei sąlygų kartu gyventi. Abu buvome studentai. Tąkart susitaikėme, kad dar mažiausiai 3-4 metus teks palaukti, bet po pusmečio pasijutau nėščia. Tada su tėvelių pagalba iškėlėme taip svajotas vestuves, susilaukėme dukrytės Adrijanos ir, regis, laimingai, ramiai pilnatvėje gyvenome. Aš pasiėmiau akademines atostogas, nes mergytė buvo nerami, bet po dvejų metų grįžau toliau mokytis.Visada kalbėdavome, kad norėtume dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarėme, kada laikas antrajam. Vis dažniau pagaudavau save begalvojančią apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendžiau vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko.
Mano didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko man nesakė, nes žinojo, kad ketinau pirmiausia baigti mokslus. Tą vakarą nusprendėme, jog būtų patogiau gimdyti vasarą, kai išsilaikysiu egzaminus. Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Jie atskrido po kelių savaičių.
Sunkus nėštumas
Nėštumas nebuvo lengvas, kaip ir pirmasis, beje, nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau – dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau 6 kartus. Net namo išleisdavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistai, o jų gėriau tikrai daug. Pamažu pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai, ir skaičiuoju kokias 3 valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas 2-3 minutes – skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat kokius 2-3 mėnesius. Per pirmą nėštumą viskas buvo panašiai, nors patologijų jokių nebuvo, neišnešiojau savo vaikelio iki 40 nėštumo savaičių.
Gydytojai tiek pirmą, tiek antrą nėštumą neprognozavo pernelyg ankstyvų gimdymų.
Diena, pilna sąrėmių
Ėjo 33 nėštumo savaitė. Gydytojai stebėjo mano sąrėmius nuolat ir sakė, kad tikrai išnešiosiu iki 36 savaičių. Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau – kas 12 min., tad nekreipiau dėmesio, tai tapo įprastu, nors ir skausmingu reiškiniu. Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į oro uostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš – pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių. Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs – kas 10-12 minučių, man tai buvo įprasta. Kai jau grįžome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes.
17 val. vakare buvome su dukryte išsimaudžiusios ir išsipuošusios (beje, dukrytei 2,5 metukų). Atsisveikinome su tėveliu, nes jis už pusvalandžio turėjo išeiti į darbą ir nuvažiavome pas mano mamą švęsti. Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes sąrėmių skausmai kankino kas 7 minutes.
Mamos gimtadienis
Gimtadienyje linksmai bendravau su svečiais ir niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu. Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos. Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeitė kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai.
21.30 val. atsisveikinau su svečiais, tėvais ir neva nuvažiavau namo ilsėtis. Grįžau namo, vyras jau buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio ir eilinį kartą
Supermamos forume pasiguodžiau liepinukėms, kad „gimdau“. Aišku jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratusios prie mano „sąrėmiavimų“. Dukrytė, kaip tyčia, pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti.
Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas 4-5 minutes, bet dukrytė tiek įsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti. Kai atsistojau pajutau, kad jau viskas – gaktos srityje viską beprotiškai veržia.
Atsisveikinau su forumietėmis, o pati pradėjau ruoštis į ligoninę. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksi ir važiuotų iš darbo tiesiai į Kauno klinikas, nes gimdau ir pagimdysiu tikrai greitai.
Į klinikas!
Buvo 22.30 val. vakaro. Susidėjau gimdymo kraitelį ir pradėjau rengti dukrą. Ji, kaip tyčia, užsiožiavo, kad jai netinka bateliai prie suknytės. Net neįsivaizduojate, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, sąrėmiams kartojantis kas 3 minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką automobilio link, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu, ir aš greičiau pati nuvairuosiu į klinikas nei kad mane nuveš greitoji.
Dar pabandžiau įkelti dukrytę į autokėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau, tad padėjau ją tiesiog ant galinės sėdynės. Kad žinotumėte, kiek dukros moralų išklausiau važiuodama! Kai ji anksčiau nenorėdavo sėdėti autokėdelėje, mes su vyru jai primindavome tą reklamą apie mergytę, kuri nesėdi autokėdėje ir atsitinka avarija. Dukrytė visą kelią iki mano mamos namų man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau, ir kad jai bus „popa“ kaip tai mergytei reklamoje… Sąrėmiai užeidavo kas 2 minutes, todėl jiems užėjus sustodavau, įsijungdavau avarinius žibintus ir prakentėdavau. Būčiau važiavusi, bet kažkodėl per sąrėmį „atimdavo“ kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų.
Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistų liftu ir paimtų dukrytę, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę tėvams palikau 23.10 val. ir pajudėjau klinikų link.
Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė 24 val., kada galės sudainuoti „Ilgiausių metų“. Kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija?
Kažin ar patikėtų gimdymo versija? Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas 1-2 minutes.
Trileris prie ligoninės
Privažiuoju prie Klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis.
Prakenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri ir laukia, kol ateisiu ir pasakysiu, ko atvykau – tik tada jis man atidarys vartus. Na, ką gi… Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu. Jau 23.30 val. Šiaip ne taip prišliaužiu iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: „Gimdyti“. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia. Atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai iškenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių.
Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę, nueinu prie durų. Ateina budėtoja ir klausia, ko aš noriu.
Pasakau, kad gimdau. Bet ji, pasirodo, nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Man jau taip skauda ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės – ten priimamasis. Kai pamatau tą privažiavimą, suima baisus pyktis. Aiškiai suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budėtoja. Aš jai pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatyti automobilio tolėliau ir grįžtu gimdyti.
Be dokumentų negimdysite
Sąrėmiai jau kartojosi kas minutę. Kai užėjau į priimamąjį, budėtoja bandė pildyti dokumentus, nors aš jai aiškinau, kad jau gimdau. Kai užeidavo sąrėmis, įsiremdavau į sieną.
Budėtoja paprašė mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų… Aš jai dar bandžiau paaiškinti, kad tuoj stumsiu, bet pamačiau, kad aiškinimas ilgai užtruks, tai greitai išlėkiau iš priimamojo, nuėjau iki automobilio per sąrėmius prasėdėjau ant žolės ir grįžau.
Laimei į priimamąjį atvažiavo vyras. Atėjo akušerė ir, matydama mane, nebeleido baigti pildyti dokumentų, skubiai padavė drabužius persirengti, nuvedė į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuodama nugarą. Gimdykloje patikrino atsidarymą – 10 cm! Tuo metu buvo apie 23.50 val.
Vos spėjo gydytoja užsimauti pirštines, kaip aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Po kelių minučių užgimė mūsų sūnelis Danas.
O toliau seka jau kita istorija – apie sunkų neišnešiotuko kabinimąsi į gyvenimą. Beje, aš pati gimiau neišnešiota – 32 savaičių, dukrelę Adrijaną išnešiojau beveik iki 35 savaičių, gimusi ji svėrė 2652 g ir buvo 49 cm ūgio, pati kvėpavo, plaučiai buvo subrendę, turėjo žindimo refleksą. Bet su sūnumi viskas buvo daug blogiau.
Vienas kelias baigėsi, prasidėjo kitas
Dieve, kaip aš džiaugiausi, kad pagaliau viskas. Baigėsi mano sąrėmių naktys ir pagaliau jau su mažiuku važiuosiu namo. Deja, deja… Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas – mažiukas smarkiai neišnešiotas. Nespėjau po gimdymo deramai pamatyti vaikelio, jį greitai išvežė į reanimaciją. Kodėl niekas nieko nepaaiškino, kodėl visi dingo, kur mano vaikelis? Ta valanda tikriausiai buvo ilgiausia mano gyvenime.
Laukėme su vyru gimdykloje, regis, visą amžinybę. Tada jis neapsikentęs nuėjo į reanimaciją. Sutiko gydytoją, paklausė, kaip vaikelis. Jam atsakė, kad faktas, jog vaikiukui negerai, ne veltui juk jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžo pas mane.
Nemoku papasakoti, kokios mintys lindo į galvą ir kiek kartų save raminau bei tikinau, kad viskas turi būti gerai. Atėjo akušerė, pasakė, kad vaikutis mažuliukas, tik 1 880 g ir 44 cm (net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavau), paskui ji kaltinamai man pasakė, jog labai blogai, kad nevažiavau anksčiau į ligoninę, kad bent jau prieš mėnesį ar prieš kelias savaites aš turėjau būti ligoninėje ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus. Aš jai paaiškinu, kad ligoninėje gulėjau nuo pat pastojimo iki dabar apie 7 kartus, kad prieš nepilną savaitę mane paleido namo iš ligoninės. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo (gulėjau ir Kauno II klinikinėje ligoninėje, ir Mažylio gimdymo namuose).
Pasijaučiau kalta dėl to, dėl ko neturėčiau. Akušerė suprato, kad nuo manęs mažai priklausė, ir pasakė, kad KMUK būtų iš karto brandinę plaučiukus esant mano būklei. Paprašau akušerės atvirai pasakyti, kokios prognozės. Ji liūdnai atsakė, kad labai negerai, jog vaiko plaučiai nesubrendę, todėl turime tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių.
Susitikimas su sūnumi
Bandžiau save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakiau, kad privalau mąstyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mane nuvežė į palatą. Apie savo mažiuką dar nežinojau nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje prijungtas prie daugybės aparatukų. Žūt būt norėjau pamatyti savo vaiką.
Mano palata buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija – pirmame. Su vyru susiruošėme pirmam pasimatymui.
Nuėjome iki lifto, bet pasirodė, kad man negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui. Na ką gi. Pagimdžiau vos prieš kelias valandas, bet laiptukais nulipau, buvo šiek tiek silpna, bet adrenalinas darė savo, jėgų užteko. Atidariau reanimacijos duris, pamačiau sesutę, pasakiau, kad atėjau pas mažiuką. Ji atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko. Na taip, buvo 2.30 val., bet aš juk ką tik pagimdžiau ir dar net nemačiau savo vaiko! Seselė atlyžo. Apsivilkau baltą chalatą, tada parodė palatėlę ir inkubatorių. Iš lėto nužingsniavau. Ten gulėjo mažas mažas, liesutis liesutis žmogeliukas, kaip lėlytė. Buvo taip gaila kūdikio, visas apraizgytas laidukais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė tokio dydžio, kaip visa jo galvytė. Tiesiog guzas stovėjo gerklėje. Žiūrėjau neatitraukdama akių.
Ilgos dienos reanimacijoje
Slinko dienos reanimacijoje. Kiekvieną kartą buvo sunku stovėti prie inkubatoriaus. Baisu žiūrėti į tą mažą žmogeliuką, kuris bet kada gali užgesti. Juk neišnešiotukams būdingos apnėjos, kai vaikelis pradeda dusti. Kokia vidinė panika kyla, kai matai, kad tavo vaikas kvėpuoja, kvėpuoja ir staiga krūtinė nustoja kilnotis. Tos sekundės slenka lyg valandos. Karštis muša visą kūną, norisi rėkti ar griebti tą mažą žmogeliuką, bet kol aparatų rodikliai nepasidaro kritiniai, tol laukiama. Ir kokia palaima užplūsta, kai matai, kad vaikas vėl įkvepia. Visos mažuliuko rankytės ir kojytės pamėlusios, nes leidžiama lašinė.
Neišnešiotiems vaikeliukams labai trūkinėja kraujagyslės, baisu žiūrėti į tas mažas subadytas rankytes ir kojytes. Tas nuolat trūkčiojantis ir laidukais apraizgytas kūnelis atrodė toks traputis… Kol Danas buvo reanimacijoje, jis buvo pats mažiausias.
Kiekvieną pagerėjimą vėl sekdavo pablogėjimas, bet neišnešiotukams tai normalu, reikia viską pralaukti ir iškentėti. Kas tris valandas nešdavau kelis lašus savo pienuko. Kartą kaip visada nešiau pieną į reanimaciją. Įėjau į patalpą, kur stovėjo visi inkubatoriai ir pamačiau, kad nėra mano vaikiuko. Pasidarė silpna, nes paprastai vaikus išima iš inkubatoriaus mirties atveju. Galva apsvaigo ir regis krisiu. Tik staiga iš kito koridoriaus galo girdžiu sesutė rėkia, kad mano vaikiuką išvežė į intensyvios terapijos skyrių, nes jo būklė stabili. Na ką gi, prasidėjo kitas etapas.
Emocijų jūra
Dabar jau eidavau ne į reanimaciją, o bent jau į tame pačiame aukšte esantį naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Tai teikė vilties, vadinasi, vaikeliui gerėja, o ir būti pas jį galėjau tiek, kiek norėjau. Kaip jau minėjau, reanimacijoje mažiukas buvo smulkiausias, o čia ji buvo visas dičkis, nes beveik visi vaikeliai buvo neišnešioti, kurių gestacinis laikas nuo 23 iki 33 savaičių. Ten mamytės labai draugiškos, viena kitai pataria, paguodžia, pasikalba, pasidalina patirtimi.
Sužinojau, kiek kuri guli ir, deja, prognozės buvo ne kokios. Išaiškėjo, kad kai kurios čia jau 2-3 mėnesius. Kai kurioms mamytėms vaikeliai gimė 600 g. Ir net po ilgo gulėjimo jiems dar toli gražu buvo iki mano sūnelio gimimo svorio. Sužinojau, kad neišnešiotukų silpniausios vietos – inkstai, smegenys, akys. Kiekvieną savaitę vizituodavo tam tikros srities specialistas. Tada sesutės paimdavo iš visų mamų vaikelius, nes kai kurios jau gulėjo su jais savo palatose, ir nunešdavo juos į vieną kabinetą. Iš ten po vieną vaikiuką išnešdavo, o mamos kaip prie duonos laukdavome eilėje. Ten viskas taip paprasta ir be emocijų, kartais pagalvodavau, jog dirba ne žmonės, o robotai. Tarkime, tokia situacija: tikrina okulistas. Išneša sesutė vaiką, pasako pavardę.
Prieina mamytė, jai paprastai pasakoma: „Jūsų vaikas nemato dešine akyte visiškai, kaire – šiek tiek“.
Mamų reakcijų prisižiūrėjau įvairiausių. Mano pačios emocijos kunkuliavo, juk ir mano vaikelis būdavo tarp tikrinamųjų. Kai ištardavo pavardę, net nutirpdavau. Pats smagiausias prisiminimas, kai vienam vaikeliui buvo diagnozuotas labai labai prastas regėjimas ir reikėjo papildomų tyrimų. Juos atlikus paaiškėjo, kad yra tik labai menkų sutrikimų ir vaikiukas matys. Ta mamytė iš laimės gydytojai bučiavo rankas.
Kasdienybė tarp neišnešiotukų
Pagaliau nuo Danuko atjungė visus aparatus. Buvo taip gera matyti vaikutį be tų visų laidų, tik su zondu.
Taip gera ir keista buvo liesti savo vaikiuką, tokį traputį, mielą, mažuliuką, jo kūnelis buvo kaip ką tik gimusios pelytės, su mažu pūkučiu. Mat visi neišnešioti vaikeliai būna tokie su plaukeliais ant viso kūnelio dėl šilumos palaikymo. Sesutė pamokė, kaip pamaitinti per zondą – kaip pritraukti reikiamus tuo metu 4 gramus į švirkštą, kaip prijungti prie zondo, kokiame aukštyje laikyti švirkštą, kad pienukas bėgtų ne per greitai ir ne per lėtai. Tokia buvo mano kasdienybė – kas tris valandas keisdavau sauskelnes, zonduodavau ir žiūrėdavau bei grožėdavausi vaikelio smulkumu.
Paklausus, kada galėsime važiuoti namo, niekas nieko neatsakydavo, tik nulemendavo, kad viskas pagal situaciją, galima ligoninėje išbūti ir mėnesį, galima ir kelis ar daugiau. Kiekvieną dieną mažiukus vakare sverdavo. Pirmas 5 paras mūsų vaikelio svoris tik krito. Ketvirtą sūnelio gyvenimo dieną inkubatorių atvežė į mano palatą – gulėjome kartu. Jau leido išsiimti mažiuką iš inkubatoriaus, susivynioti į apklotą ir glausti prie krūties, tiesa retai, nes vaikiukas nereguliavo temperatūros ir reikėjo kiek įmanoma ilgiau šildyti inkubatoriuje. Dar vienas darbelis, kurį turėjau daryti – tikrinti vaiko temperatūrą. Jeigu ji nukrisdavo, pakeldavau laipsniu inkubatoriaus temperatūrą, kartais ją reikėdavo pažeminti. Tikslas buvo toks, kad prie kiek įmanoma žemesnės temperatūros vaikiukas išlaikytų 36,6°C kūno temperatūrą.
Kartais atsitikdavo, kad net ir tiems vaikučiams, kurie nedusdavo ir neturėdavo apnėjų, staiga nukrisdavo kūno temperatūra, tekdavo reanimuoti.
Visa diena praeidavo įtemptai, nes nuolat stebėdavau, ar vaikelis kvėpuoja, dažnai matydavau, kad jis neįkvepia kokias 10 sekundžių, tuo metu pati apmirdavau. Panikavau ir dėl to, kad vaikiukas nemokėjo žįsti. Įdėdavau krūtį į burnytę, o jis nieko nedarydavo, tiesiog apžiodavo ir viskas. Naktimis irgi beveik nemiegodavau – vis žiūrėjau, ar mažiukas kvėpuoja, negalėjau atsitraukti. Vieną naktį išgirdome su palatos kaimyne kažkokios mamytės riksmą, pervertą skausmo. Tada nuo gydytojų kabineto girdėjosi daug bėgančių žingsnių tos mamos palatos link, ant ratukų vežamos aparatūros dardėjimas. Mes tyliai sėdėjome savo palatoje, širdyse buvo labai baisu, nes žinojome, kad kažkas atsitiko. Ryte paaiškėjo, kad vienas mažiukas mirė. Buvo kartu su mama palatoje, regis jau kvėpavo puikiai, aparatai buvo atjungti, bet staiga ėmė ir nustojo kvėpuoti. Kai mama pamatė, jau nieko nebebuvo galima pamatyti. Nuo tos nakties mano naktys pasidarė dar neramesnės. Šokinėdavau ir tikrindavau, ar sūnus kvėpuoja.
Dienos ėjo monotoniškai, be galo troškau namo. Žinojau, kad tai beprasmiška, jeigu vaikiukas nemokės valgyti pats. Taigi reikėjo kažkaip jį to išmokyti. Dėdavau krūtį į burnytę ir spausdavau pienuką.
Mažiukas ryti dar nemokėdavo, todėl nuolat springdavo, mėlynuodavo, tekdavo švelniai spustelti už šonkauliukų, kad įkvėptų oro. Kai atsigaudavo, vėl iš naujo duodavau krūtį. Baisu buvo matyti dūstantį vaikiuką, bet kito kelio nebuvo.
Pagaliau leido vaikutį išimti iš inkubatoriaus. Koks neapsakomas jausmas mažiuką glausti šalia savęs ir su juo miegoti. Kai gali glostyti galvytę nors ir visą dieną. Kiekvieną parą mažiuką sverdavau po 12 kartų, t.y. šešis maitinimus. Pirmiausia pasverdavau prieš žindydama, tada duodavau krūtį, spausdavau pienuką jam. Vėl sverdavau ir žiūrėjau, kiek suvalgė. Smagu buvo matyti net ir du, keturis, o vėliau ir dešimt gramų. Tada, priklausomai nuo vieno maitinimo normos, atimdavau tai, ką suvalgė iš krūties ir likutį zonduodavau. Pradžioje mažiukas nesuvalgydavo net pusę normos, o sunkiausia būdavo jį pažadinti.
Ko tik aš nedarydavau prieš kiekvieną maitinimą tiek dieną, tiek naktį – kutendavau, prausdavau po vandeniu pėdutes, švelniai masažuodavau, pūsdavau į veiduką. Kartais tai užtrukdavo iki pusvalandžio ar net valandos. Bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko, nors man likdavo pamiegoti tik po valandą kas tris valandas naktimis. Pirmą parą be zondo sūnelis priaugo tik 3 gramus, kai minimaliai turėjo priauginėti po 20 gramų, antrą parą – 4 gramus, bet aš vis atkakliai laikiausi ir glaudžiau prie krūties mažiuką kas valandą. Trečią parą mažiukas numetė 10 gramų. Pagaliau ketvirtą parą be zondo mažiukas jau priaugo 50 gramų, kitą parą priaugo dar 30.
Paskutinis kirtis – mastitas
Taigi po dviejų savaičių mes jau galėjome važiuoti namo, bet… prabudau vieną naktį su temperatūra ir pajutau, kad krūtys akmeninės, o viena ypač skaudanti ir deganti.
Temperatūra pakilo iki 41°C. Duodavo paracetamolio, bet jis numušdavo temperatūrą tik kelioms valandoms. Gulėjau leisgyvė, matydavau kažkokius paukščiukus palatoje, praktiškai kliedėjau. Bet vis tiek visa išsekusi nuolat glaudžiau vaikelį, jis, aišku, nenorėjo ligotos krūties. Po dviejų parų su 41°C ėmiau visiškai išsekti. Krūtis pasidarė mėlyna nuo uždegimo. Tėvai privežė kopūsto, kiaulės taukų, ledo, spirito kompresų – niekas nepadėjo. Padarę kraujo tyrimus sužinojo, kad mano kraujyje baltymas siekia 400, o tai reiškia nežmoniškai didelį uždegimą. Tada turėjau malonumą pajusti, ką reiškia mastito išmasažavimas. Tą skausmą prisiminsiu visą gyvenimą. Kūnas dega, jautrus nežmoniškai, prie krūties negaliu net švelniai prisiliesti, nes skausmas toks, lyg liestum pūlinį. O masažistė iš visos jėgos spaudė krūtį. Ašaros tekėjo pačios. Pagaliau po penkių minučių intensyvaus masažo ir mano ašarų pradėjo bėgti iš užsikimšusių latakų ne pienas, bet pūliai. Savaitę išbuvau su aukštesne nei 40°C temperatūra.
Kentėjau masažus, kol pagaliau padėtis pradėjo gerėti. Nukrito temperatūra ir krūtis suminkštėjo.
Pagaliau 23 vaikiuko gyvenimo parą mus išleido namo. Tuo metu mažiukas svėrė 1,93 kg.
Mama Brigita
„Mamos žurnalas“
