Augindami vaikus, stengiamės visko duoti daug: meilės, maisto, daiktų ir pramogų. Šįkart pakalbėkime apie pramogas – ar būtina visus savaitgalius suplanuoti taip, kad vaikas gautų vis naujų įspūdžių? Ar geriau kinas, teatras, kelionė į turistinę vietą, lamų ūkį, atrakcionus ir t.t., ar nieko neveikimas namuose?
Psichologė Eglė Ramanauskaitė, knygos „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ autorė
Ar tikrai vaikams reikia tokio aktyvaus laisvalaikio?
Jau ilgą laiką dirbdama mokykloje ir bendraudama su pradinių klasių mokytojais, dažnai girdžiu jų skundus, kad po savaitgalio vaikai būna išsiderinę, nedėmesingi, elgiasi chaotiškai. Kaip tai atsitinka? Juk jie turėtų grįžti pailsėję, o ne dirglesni. Žinoma, tai negalioja visiems. O ir savaitgalio įtampos priežastys būna įvairios. Vieni daug laiko praleidžia prie ekranų. Kiti išsenka nuo barnių šeimoje, nesantaikos. Dar kitais atvejais jie išvargsta po savaitgalio kelionių ir įspūdžių su šeima. Aišku, kad normalu ir siektina su šeima kartkartėmis aktyviai praleisti laisvalaikį, bet taip, kad norėtųsi ilgesniam laikui atsiminti, vertinti šiuos prisiminimus bei laukti naujų įspūdžių. Tuo tarpu, kai įspūdžiai veja vienas kitą, užgožia ir supina prisiminimus, gali būti sunku vaiką sudominti kasdienėmis smulkmenomis. O neturėjimas ką veikti ir nuobodulys gali tapti toks nepakeliamas, kad net išsivysto emociniai sutrikimai. Kaip ir skurdi patirtis šeimoje, taip ir dažni įspūdžių fejerverkai gali pakenkti vaiko gebėjimui ištverti nuobodulį. Kasdienė ramuma tampa tokia pilka, nyki ir beprasmiška, kad neretai sukelia depresyvias nuotaikas. Kai kurie suaugusieji patys paniškai bijo neturėti ką veikti ir todėl nuo nuobodulio skuba gelbėti savo vaikus.
Kodėl reikalingas kartais „nieko neveikimas“?
Kartą laukiu prie gydytojo kabineto. Priešais mane sėdi mama su penkiamečiu sūnumi. Vaikas irzliai prašo telefono, bet mama jo neduoda. Šis papyksta. Po to kurį laiką akimis patyrinėja mane – priešais save sėdinčią akiniuotą tetą, bet vėliau jam nusibostu. Tuomet vyksta įdomiausia dalis, jeigu tik atkreipsime į tai dėmesį. „Nieko neveikdamas“ ir nuobodžiaudamas vaikas pradeda užsiimti savistaba. Kadangi aplinka nyki, tuščias koridorius be žaislų, vaikas ima žaisti pirštais, skaičiuoti juos iš vieno galo, iš kito galo. Netrukus atranda prie savo alkūnės apgamą, kurio anksčiau nebuvo aptikęs ir su džiugia nuostaba parodo mamai. Galiausiai jam ima kilti jo amžiui būdingų filosofinių klausimų, kurių jis paklausia mamos ir bando įvelti ją į diskusiją. „Nieko neveikimas“ – tai savistabos pauzė, kuri labai vertinga vaiko pažintinei, emocinei raidai šiuolaikiniame vartotojiškų pagundų gyvenime. Juk berniukas nebūtų savęs pastebėjęs, jeigu būtų praleidęs laiką ekrane. Tokios minutės sustiprina vaiko smegenyse savireguliacijos takus ir neretai pažadina kūrybiškumą. Būtinai leiskime vaikams panuobodžiauti!
Ar gera mintis su vaikais visą dieną pramogauti akropoliuose?
Dar nesu sutikusi suaugusiojo, kuris po visos dienos akropolyje grįžo pailsėjęs. Galbūt dažniau – maloniai pavargęs. Ištisa diena, kupina pramogų, išvargina bet kokį, ypač mažametį, vaiką, net jeigu jis turi hiperaktyvumo sutrikimą. Kas yra akropolis, vaiko atžvilgiu? Tai garsų, šviesų, spalvų, aplink judančių žmonių, kas 2–6 sekundes besikeičiančių triukšmingų kadrų kine, skonių, kvapų festivalis. Tokioje aplinkoje vaikas gauna pernelyg daug sensorinės stimuliacijos, t.y. jo jutimo organai yra nuolat atakuojami įvairių stiprių aplinkos dirgiklių. Vaikai labai įvairūs, jie toleruoja skirtingus ir įvairaus intensyvumo dirgiklius. Tačiau nuolatinė jų gausa bei didelis ir dažnas dopamino išsiskyrimas per dieną nuo patirtų pramogų dažniausiai vakare arba kitą dieną gali neigiamai atsiliepti vaiko fizinei ir psichikos sveikatai. Per dažnas ir intensyvus dopamino išsiskyrimas sutrikdo kitus cheminius procesus smegenyse. Vaikas gali tapti irzlus, nesusikaupiantis, mieguistas arba audringas, gali varginti netikėti fiziniai skausmai.
Ar vaikams apskritai tinka didžiuliai žmonių susibūrimai – koncertai arenose, mugės, stadionai?
Vienareikšmiškai sunku atsakyti, kadangi tai priklauso nuo vaiko amžiaus, raidos ypatumų. Autistiškų vaikų tėvai dažniausiai žino, kad jų vaikas sensoriškai neištveria didelio triukšmo ir net mokykloje užsikemša ausis, išgirdęs skambutį ar bet kokį šurmulį pertraukos metu. Mažiau sensoriškai jautrus vaikas, neretai hiperaktyvus vaikas gali pakelti ir siekti netgi daugiau jutiminių stimulų. Manau, kad tai priklauso nuo trukmės, nuo vaiko jautrumo vienam ar kitam dirgikliui. Nebūčiau kategoriška, jog negalima penkiamečio nusivesti į mugę. Tačiau galime pasiremti kitų specialistų rekomendacijomis dėl decibelų. Jei mažam vaikui rekomenduojama neviršyti tam tikro decibelų skaičiaus, o koncerte jis kelis kartus viršija šitą skaičių, tai galima tik įsivaizduoti, kaip reaguos vaikas. Nerimastingiems vaikams gali nepatikti žmonių minia, stiprinanti nerimą. Ar reikia prie to grūdinti? Kai grūdinamės prie šalto vandens, turbūt nedarome to intensyviai. Tad jautraus vaiko nederėtų „grūdinti“ vedantis į masinius renginius. Reikia tai daryti atsargiai, vienu žingsneliu. Dažniausiai vaikų savireguliacijai gero neprideda per didelis garsas, kurio jis psichiškai negali ištverti, per daug šviesos, per daug žmonių – visa tai kelia vidinį nerimą. Net ir sensorinės stimuliacijos kabinete viską sujungę, galime matyti, kaip kitus vaikus tai neatpalaiduoja, bet įaudrina, jie elgiasi chaotiškai, todėl jiems būtina riboti stimulus.
Ar yra vieta, kuri tinka poilsiui visada ir visiems?
Tokios vietos nėra, kuri tinkama visada ir visiems. Yra vaikų, kuriems nepatinka daug šviesos, saulės. Turėjau paauglę mergaitę, kuriai nustatytas Aspergerio sindromas, ją labai erzindavo paukščių čiulbėjimas. Tačiau gamtoje pailsi dauguma iš mūsų. Gamtos garsai tikriausiai turi tam tikrą užkoduotą ryšį su mūsų pasąmone, iš protėvių, natūraliai, o kiti garsai, bėgant metams, susikūrė. Juos sukūrė žmogus, tai fabrikų garsai, muzikos garsai, eismo garsas, technologijų garsas. Kitiems sunku susikaupti, kai tenka priimti sprendimus visiškoje tyloje. Jiems susikaupti padeda dar vienas šalutinis triukšmas.
Emocinis ir protinis nuovargis – ar tai tas pats?
Dažnas ar užsitęsęs nuovargis gali lemti vaiko „perdegimą“ ir su tuo atsirandantį pyktį, motyvacijos praradimą, išsiblaškymą, elgesio sunkumus, prastėjančius akademinius rezultatus, silpstantį imunitetą. Kai matome vaiką pavargusį, verta pasigilinti į tikrąsias nuovargio priežastis: ar jos emocinės, ar protinės, ar fizinės. Gali būti ir kelios priežastys vienu metu.
Emocinis pervargimas gali atsirasti dėl lėtinio streso, dėl ilgai besitęsiančių nemalonių jausmų. Tai gali būti per ilgai trunkantis jaudinimasis, nerimas dėl kažko (pvz.: tikintis nuobaudos, dėl dėmesio stokos, atstūmimo), kaltės ar gėdos išgyvenimas, nepateisinus tėvų ar mokytojų lūkesčių, pyktis už tai, kad neatliepia jo poreikių. Toks nuovargis kyla, kai pernelyg dažnai ir intensyviai jaučiamos neigiamos emocijos, o vaiko įgūdžiai susitvarkyti su jomis yra dar menki. Tokius įgūdžius galime vystyti, tinkamai reaguodami į vaiko emocijas, jas priimdami, kantriai išklausydami.
Protiškai vaikas pervargsta, kai veikla reikalauja daug susikaupimo, analizės, informacijos įsiminimo. Tikimasi daugiau sąmoningumo iš vaiko. Jam tenka ilgiau ir stipriau slopinti savo impulsus, situacija reikalauja daugiau savikontrolės, o tai galbūt viršija vaiko jėgas. Pavyzdžiui, hiperaktyviam vaikui tenka ilgiau išsėdėti vienoje vietoje, susikaupus atlikti užduotis, planuoti į priekį savo veiksmus, susilaikyti nuo netinkamo elgesio. O lėtesniam vaikui galbūt reikia visur skubėti, greitai perkelti dėmesį nuo vienos veiklos prie kitos, sparčiai mąstyti, reaguoti, skubiai atsakinėti į klausimus. Kai reikalavimai, susiję su protine veikla, neatitinka vaiko raidos ar temperamento, jie kelia psichinę įtampą. Prie protinio nuovargio galime priskirti ir pernelyg gausią sensorinę stimuliaciją (triukšmas, ekranai, masiniai susibūrimai ir pan.), nes vaiko smegenims tenka per didelis informacijos srautas, kurį jos turi apdoroti.
O jei vaikas pavargęs fiziškai – dėl neišsimiegojimo, netinkamo dienos režimo?
Fizinis nuovargis gali būti susijęs ne tik su per dideliu fiziniu krūviu, bet ir su fiziniu sąstingiu. Pasyvumas, kūno nejudrumas, pavyzdžiui, ilgai spoksant į ekranus, gali vėliau sukelti fizinį nuovargį, apatiją. Vaiko kūnui reikalinga kaita, aktyvumo ir poilsio suderinimas. Be jokios abejonės, fizinį nuovargį lemia ir nesveika mityba, miego stoka.
Kaip įvertinti emocinį ir fizinį krūvį, ar vaikui ne per daug?
Ne visada taip paprasta įvertinti, nuo ko vaikas labiausiai pavargsta. Nėra teisinga sakyti, jog du būreliai per dieną pradinukui ar paaugliui yra per daug. Tokia taisyklė negalioja visiems vaikams. Juk vaikas per dieną gali pavargti dėl daugybės kitų priežasčių. Tai gali būti ir akademinis krūvis ne pagal vaiko jėgas, ir aukšti tėvų lūkesčiai, pertraukų triukšmas, bendravimo sunkumai klasėje, nesveikas maistas, tėvų barniai namuose, irzlūs jaunesni broliai arba sesės ir konfliktai su jais, namie garsiai einantis televizorius, neturėjimas galimybės vienam pabūti šeimos aplinkoje, namų darbų krūvis, žalingi įpročiai (tarkime, pradinukų ir paauglių kavos vartojimas kai kuriose šeimose yra tapęs norma), ilgesnis žiūrėjimas į ekranus, ypač prieš miegą. Mokslininkų žinia, kuri neseniai ir plačiai pasklido po pasaulį yra ta, kad LED šviesa per regėjimo organus sutrikdo užmigimo hormoną melatoniną. Tokie šalutiniai veiksniai gali turėti įtakos tam, kiek vaikas bus pajėgus aprėpti būrelių ar kitų veiklų per dieną. Turime pažvelgti į viską kompleksiškai. Kokybiškas miegas, sveika mityba, santaika šeimoje, režimas lems didesnį vaiko produktyvumą, motyvaciją veikloje, mažesnį nuovargį. Jeigu sunku pašalinti kai kuriuos veiksnius, pavyzdžiui, atsisakyti nesveiko maisto, tuomet derėtų susitaikyti su mažesniu būrelių kiekiu, matant, kad vaikas nėra pajėgus ilgiau sportuoti ar susikaupti į protines užduotis.
Kaip geriausia pailsėti per savaitgalį darželinukui? Mokinukui?
Tai, kas vieną akimirką yra įtampa, kitą akimirką gali būti poilsis. Juk ir mes, suaugusieji, poilsiui rinksimės aktyvų vaikščiojimą, jeigu visą dieną dirbome protinį darbą prie kompiuterio. Kitas suaugęs žmogus rinksis žiūrėti filmą, užkėlęs koją ant kojos, jeigu visą dieną stovėjo už prekystalio arba nešiojo patiekalus klientams. Tad ir mažiems vaikams tiek aktyvi ir pasyvi fizinė, tiek aktyvi ir rami protinė veikla turėtų būti kaitaliojama. Nėra gerai raginti mažus vaikus nuolatos žaisti lavinamuosius žaidimus, jeigu jie reikalauja stipresnio dėmesio sutelkimo, intensyvesnių mąstymo procesų. Prie atpalaiduojančių veiklų darželinukams priskirčiau pasakų, ramios muzikos klausymąsi, nugaros glostymą, kasymą, kūno masažą, sūpynes, kitus kinestetinius užsiėmimus: maisto gamybą su tėvais, tešlos minkymą, antistresinius žaisliukus. Ramina ir meninė veikla: piešimas, muzikavimas, šokis. Mažus vaikus dažnai atpalaiduoja paprastos rūšiavimo užduotys (pvz.: išrinkti razinas tarp riešutų, atskirti skirtingų spalvų sagas, pagal kokį nors požymį rūšiuoti akmenukus ar pan.). Daugeliui mažų vaikų patinka turėti privatų kampelį – namelį, palapinę kambaryje su minkštomis pagalvėlėmis ir įvairiomis ramiomis švieselėmis, kurių šiandien labai didelis pasirinkimas.
Mokinukams patinka stalo žaidimai su šeima. Kai kuriems – aktyvūs žaidimai su draugais gryname ore. Juos gali atpalaiduoti vaidmeninės veiklos, turinčios tam tikrus scenarijus, misiją. Pavyzdžiui, šeima žaidžia sveiko maisto restoraną, dalyvauja viktorinoje, talentų spektakliuose, vieni su kitais bendrauja įsijausdami į žinomus herojus arba tiesiog apsimeta, kad sėdi kino teatre ir žiūri filmą, skirtą visai šeimai, o galbūt padeda vienas kitam atsipalaiduoti įsivaizduojamame „SPA centre“. Šiame amžiuje galime mokyti vaikus meditavimo, relaksacijos įgūdžių. Šeimos nariai įdomiai ir vertingai kartu praleis laiką, paeiliui tapdami guru ir vieni kitiems pravesdami relaksacinį užsiėmimą.
Mums, suaugusiesiems, kartais taip norisi pabūti tyloje ir vienumoje. Ar vaikai irgi jaučią tą poreikį?
Nuo mažens buvimas tyloje yra formuojamas kaip įprotis. Tai leidžia nervų sistemai ne tik pailsėti nuo aplinkos dirgiklių, bet ir daugiau pastebėti bei išgirsti save. Buvimas tyloje gali ugdyti vaiko gebėjimą tokiu būdu nusiraminti, stiprinti vidinę komunikaciją, savireguliaciją ir priimti geresnius sprendimus. Esu bendravusi su nemažai paauglių, kurie bėga nuo tylos. Joje jiems kyla nerimas, depresyvios mintys. Šiuolaikinis žmogus neretai ieško stimuliacijos, kad atsipalaiduotų. Dar anksti mokydami vaiką gerai jaustis tyloje ir priimti tylą kaip normą, laviname jo įgūdį atrasti ramybę be stimuliacijos, neieškant tiek pramogų, skanumynų ar net vyresniame amžiuje psichoaktyvių medžiagų. Ypač kai vaikas pyksta, pavargęs, kažko bijo, galima kartu su juo pabūti tyloje. Tačiau vaiko neturėtume palikti vienumoje, jeigu ji kelia baimę. Vis dėlto paaugliai neretai siekia vienumos. Vaikas dažniausiai pats praneša apie tai, kad jam norisi atsitraukti.
