Klaipėdoje gyvenanti Laura Kazlauskaitė sako, kad beveik septynerius metus jų šeimai teko klaidžioti nežinios labirintais ieškant išeities. Kuria kryptimi bepasukdavo, prieidavo sieną. Jos pirmagimio Pauliaus elgesys kėlė nerimą, bet niekas nerado priežasties, kodėl jis taip elgiasi. Ir tik paauglystėje nustatyta diagnozė – Aspergerio sindromas – viską sustatė į savo vietas.
Aspergerio sindromas – autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, pasireiškiantis emocinio ryšio deficitu bei sunkumais bendraujant su žmonėmis.
Savo patirtimi sutiko pasidalinti mama Laura.
Nerimas nuo pat gimimo
Paulius – mano pirmasis vaikas. Augdama jaunesnių brolių ar seserų neturėjau, tad nežinojau, kaip paprastai elgiasi kūdikiai. Su Pauliumi buvo sunku nuo pat pradžių. Jis buvo neramus kūdikis, o kai 10 mėnesių pradėjo vaikščioti, visai nebenorėdavo sėdėti vežimėlyje. Išeidavome į lauką, jis neduodavo man rankos, o bėgdavo, kur akys mato. Jei norėdavau atkreipti jo dėmesį į ką nors įdomaus, nereaguodavo, eidavo tik ten, kur įdomu jam pačiam. Po kiekvieno tokio pasivaikščiojimo grįždavau tarsi po sunkaus darbo, reikėdavo geros valandos, kol atgaudavau pusiausvyrą. Bet tada dar įtarimų, kad kažkas sūnui ne taip, nekilo.
Pirmą kartą sunerimau, kai jam buvo penkeri metai. Paulius turi jaunesnę sesutę Evą. Kartą vaikus pasiėmiau iš darželio ir prie namų dar sustojau pakalbėti su pažįstama moterimi.
Galbūt sūnui atsibodo laukti, kol aš kalbuosi, jis tiesiog ėmė ir nustūmė sesę nuo laiptinės pakylos. Man tai buvo pirmasis „raudonas signalas“, kad įprastai vaikas taip neturėtų elgtis. Aš iš karto sūnų užregistravau pas vaikų ir paauglių psichiatrę. Nuo to laiko gyvenau keletą metų baimėje, kad jis gali bet kurį vaiką netikėtai nustumti nuo laiptų (ypač dėl to, kad sūnaus darželio grupė buvo antrame aukšte).
Mes tada dar gyvenome Mažeikiuose. Psichiatrė su juo pasikalbėjo, skyrė psichologo konsultacijas, niekas nieko nerado, ir tuo viskas pasibaigė. Pauliaus intelektas yra aukštas, jis gana anksti pradėjo kalbėti, turi gerą atmintį. Tada penkiametis specialistams padarė gerą įspūdį, bet man nepalengvėjo. Visą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip.
Aspergerio sindromą turintys žmonės gali būti vidutinio arba net aukštesnio už vidutinį intelekto, tad nustatyti sutrikimą nėra lengva. Kadangi vaikui „viskas gerai“, skrieja kaltinimai jo tėvams, kad nemoka jo auklėti. Jausdavausi bloga mama, tuo labiau kad sulaukdavau kaltinimų ir iš Pauliaus tėčio, kad neva dėl mano kaltės vaikas taip elgiasi.
Sunkus darželio periodas
Pradėjęs lankyti darželį, Paulius kartais nesusidorodavo su savo emocijomis, kurios prasiverždavo pykčio protrūkiais. Jei kas nesisekdavo, galėdavo suplėšyti savo darbelius. Kartais pyktį išliedavo ant manęs, kai ateidavau pasiimti jo vakare, – puldavo mane mušti.
Auklėtoja, turinti didelę pedagoginio darbo patirtį, sakė perskaičiusi daugybę knygų, kaip spręsti Pauliaus problemą, bet jokie patarimai neveikė.
Veiksmingą priemonę atrado ji pati – prasidėjus pykčiui, išvesdavo Paulių į atskirą mažą kambariuką, kur jis nurimdavo. Aspergerio sindromą turinčius vaikus gali išprovokuoti triukšmas, išorės dirgikliai, todėl jiems kartais reikia pabūti vienatvėje. Pastebėjau, kad kai kuriems dirgikliams sūnus labai jautus, bet kartais nustebina, kad nebijo maudytis lediniame jūros vandenyje ar apsipilti iš šulinio pasemto vandens kibiru.
Mokyklos išbandymai
Darželio etapas buvo sunkus, bet mokykloje buvo dar sunkiau. Tuo metu, prieš dešimt metų, kai jis pradėjo lankyti mokyklą, apie Aspergerio sindromą mažai kas kalbėjo. Mes išėjome į mokyklą be jokių diagnozių. Paulius pateko į didelę klasę, kurioje buvo 30 vaikų. Pirmą mėnesį jis dar šiaip taip išbuvo, o paskui prasidėjo problemos dėl netinkamo jo elgesio. Beveik kiekvieną dieną sulaukdavome mokytojos skambučio, kad turime jį pasiimti vidury pamokų.
Jautėme didelę įtampą. Vyras manė, kad čia ožiai, jis taikė baudimo principą – negausi lego, negalėsi kažkur eiti ir pan. Kartais vaikas labai nuoširdžiai sakydavo: „Aš nežinau, ar galėsiu išbūti visas pamokas.“
Prasidėjo ir tyčinis chaoso kėlimas: įsisuko ydingas ratas, kad jeigu kažką padarysiu netinkamo, mokytoja paskambins tėvams ir mane parsives namo. Skambučiai vis dažnėjo. Gerai, kad aš turėjau savo verslą, kurį galėjau derinti su vaiko priežiūra, – dirbau informacinių technologijų srityje. Po kelių mėnesių iš mokyklos sulaukėme žinutės, kad gal geriau Pauliaus nebevesti į mokyklą, o mokyti namuose.
Labai gerai atsimenu tą dieną, kai pasiėmiau vaiką iš mokyklos ir tiesiai nuvažiavau pas vaikų ir paauglių psichiatrę. Paklausiau: ,,Ką mums daryti?“ Sūnus psichiatrės kabinete irgi pradėjo kelti chaosą, tad gydytoja tik pasiūlė skirti raminamųjų vaistų. Išėjome iš kabineto, aš stoviu, verkiu, o kur toliau kreiptis, nežinau… Ir tada paskambinau draugei psichologei. Po pokalbio nutarėme pakeisti mokyklą, kuri yra mažesnė, klasėse mažiau vaikų. Be to, gavome siuntimą į Vilnių, į Vaiko raidos centrą. Ten didelės eilės, nelengva patekti, bet pagaliau Paulių ten priėmė ir visą mėnesį specialistai stebėjo.
Tąkart jo diagnozė buvo: „Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje‘. Dar tada autizmo diagnozės nebuvo. Grįžusi į Mažeikius, kreipiausi į Pedagoginę psichologinę tarnybą, Paulius reguliariai pradėjo lankytis pas psichologę. Bet jo elgesys mokykloje vis tiek buvo sudėtingas. Trečioje klasėje aš net pati sėdėdavau pamokose, nes mokykla padėjėjo skirti tuo metu negalėjo.
Manau, kad problemos dėl Pauliaus elgesio buvo svarbiausia šeimos griūties priežastis. Mes su vyru išsiskyrėme, nes požiūris į mūsų šeimą ištikusius sunkumus labai skyrėsi – jis norėjo spręsti griežtumu, bausmėmis, o aš nuolat ieškojau specialistų pagalbos.
Kad ir kaip būtų keista, po skyrybų Paulius tarsi kiek aprimo. Ketvirta klasė jau buvo kur kas lengvesnė. O paskui prasidėjo kovidas, ir pamokos nusikėlė į nuotolį.
Abu vaikai mokėsi iš namų, aš irgi dirbau namuose. Lyg ir viskas buvo normalu, kol… vieną dieną į klasės dienyną Paulius parašė, kad anglų kalbos mokytojai jis linki mirties. Tada vėl pagalvojau, kad normalios raidos vaikas taip elgtis negali. Koks likimas – tą pačią dieną vaikščiodama parke sutikau anglų kalbos mokytoją ir atsiprašiau, papasakojau, kad Pauliui nustatytas emocijų sutrikimas, kad kartais jis rašo tai, ko net negalvoja. Džiaugiuosi, kad mokytoja buvo supratinga, ir mes labai nuoširdžiai pasikalbėjome.
Tironų mums nereikia
Ieškojau išeities toliau. Kreipiausi net į keletą privačių psichologų. Viena, net nepamačiusi vaiko, man patarė nusipirkti knygą, kuri vadinasi „Tironų mums nereikia“. Nusipirkau ir perskaičiau ne vieną populiariosios psichologijos knygą, bet niekas nepadėjo. Po to incidento su anglų kalbos mokytoja kreipiausi į privačią psichiatrę Vilniuje. Pauliui tada buvo 11 metų, ir jį dar kartą nukreipė į Vaiko raidos centrą ištyrimui. Po poros savaičių, praleistų tame centre, buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas. Man buvo svarbu, kad diagnozę išgirstų buvęs vyras ne iš manęs, o iš specialistų, tad surengėme nuotolinį susitikimą.
Po jo aš apsiverkiau – bet ne iš skausmo, o iš palengvėjimo, kad pagaliau, klaidžioję 7 metus nežinioje, mes turime diagnozę ir galime ieškoti būdų, kaip padėti Pauliui.
Aspergerio sindromas yra ne iki galo apčiuopiamas, suprantamas, jį labai sunku diagnozuoti, todėl nesistebiu, kad Mažeikių specialistai jo nenustatė. Su autizmu yra susiję daug mitų, vienas iš jų, kad šie vaikai nemėgsta gyvūnų. Tačiau tai netiesa. Mano sūnus myli gyvūnus, turime net 3 šuniukus.
Diagnozė buvo išlaisvinimas ir pačiam vaikui, kuris paauglystėje jau suvokė, kad mąsto, elgiasi kitaip, negu kiti vaikai. Jis sužinojo apie savo būklę, nes tokio amžiaus vaikas jau pakankamai didelis suvokti. Ta diagnozė leido gauti tikslesnį PPT vertinimą, ir mokykloje buvo atkreiptas didesnis dėmesys į jo savijautą.
Naujas etapas naujame mieste
Norėdama geriau suvokti Paulių, nusprendžiau studijuoti psichologiją Klaipėdos universitete. Studijos lėmė, kad netrukus išsikraustėme į Klaipėdą gyventi su vaikais. Tikėjausi, kad dideliame mieste gausime daugiau pagalbos, kuri mums reikalinga. Pavyzdžiui, net keletą metų Paulius lankė šunų terapiją (kaniterapiją), Klaipėdoje atradome ir VšĮ „Elgesio sprendimai“ socialinių įgūdžių grupę, kurią sūnus lanko jau ketverius metus. Ši organizacija dirba su autistiškais vaikais, Pauliaus grupėje yra ir daugiau Aspergerio sindromą turinčių vaikų, tad Paulius jaučiasi suprastas, jis čia turi daug draugų.
Pauliui tuoj sueis septyniolika, jis lanko bendrojo lavinimo mokyklą ir mokslai sekasi visai gerai, pažymių vidurkis siekia 8,5 balo. Dažniausiai autizmo diagnozė nebūna viena, dažnai dar pasitaiko ir kitų sutrikimų. Paulius turi smulkiosios motorikos sunkumų, jo raštas nedailus, jam sudėtinga atlikti kai kuriuos darbus.
Nenuostabu, kad lietuvių kalba yra viena tų pamokų, kurios sekasi sunkiau. Bet jis žino, kad jeigu norės studijuoti aviacijos inžineriją, jam reikės išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, todėl labai stengiasi. Per pastaruosius mokslo metus nebuvo nė vieno incidento, kad aš būčiau kviečiama į mokyklą.
Žinoma, būna tam tikrų niuansų, bet tai išsisprendžiame.
Didelė pažanga tai, kad Paulius su visa klase važiuoja į ekskursijas. Štai, baigus progimnaziją, klasė važiavo į Švediją, ir Paulius tris dienas elgėsi puikiai.
Mane tai labai džiugina, mūsų istorija tarsi pasaka su laiminga pabaiga. Juk vaikystėje visi gąsdino, kad jis augs agresyvus, kad net mane pačią sumuš. Bet aš matau, kaip jis svajoja sieti savo gyvenimą su lėktuvais, kaip noriai su instruktoriumi sklando sklandytuvu, ir tikiu, kad jam pasiseks savo svajonę išpildyti.
Psichologijos studijos
Augindama Paulių, aš visą tą laiką ieškojau pagalbos. O dabar nusprendžiau pati baigti dar vienerias studijas, kad galėčiau padėti ir kitiems. Šiemet baigiau VDU Sveikatos psichologijos magistro pirmąjį kursą. Aktyviai dalyvauju Klaipėdos autizmo asociacijos veikloje, organizuoju savitarpio pagalbos grupes, konsultuoju šeimas.
Pati praėjusi tą kelią, suprantu, kaip svarbu nežiūrėti į netinkamą vaiko elgesį tik kaip į kaprizus, tėvų auklėjimo klaidas. Dažniausiai toks elgesys slepia gilesnes priežastis. Iki šiol labai daug atvejų Aspergerio sindromas nediagnozuojamas. Tarp mūsų gyvena nemažai suaugusių žmonių, kurie visuomenės laikomi „keistais“, nors iš tiesų jie turi šį sutrikimą, kuris niekada nebuvo diagnozuotas.
Kai žinai diagnozę, gyventi kur kas lengviau, nes visada gali rasti pagalbos. Be to, tai išlaisvina pačius Aspergerio sindromą turinčius žmones nuo būtinybės atitikti standartus, būti „kaip visi“. Jie gali būti visuomenės priimti tokie, kokie yra.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Projektą „Priimti kitokį“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.08.12.
Susiję straipsniai
