Šeimoje – du vaikai autistai

Autizmas

Šitie vaikai nėra tokie, kuriems mirtis žvelgia į akis. Tiesiog jie kitokie

„Mūsų vaikai visą gyvenimą jausis tarsi svetimšaliai, atvykę į kita kalba kalbančią šalį, kur eismas vyksta kita puse ir žmonės juokiasi iš visai kitų dalykų.  Kaip lietuviai, pirmą kartą patekę į Londoną. Mūsų sūnums daug kas šiame „normalių žmonių“ pasaulyje atrodo nauja, nežinoma. Juos visko reikia mokyti. Guodžia tai, kad galima išmokyti – kaip ir lietuviai išmoksta angliškai ar vairuoti kita eismo kryptimi“, – sako Gargžduose gyvenanti Jūratė. 

Jūratės ir Vidmanto šeima augina du sūnus, turinčius autistinio spektro sutrikimų.  Valdui nustatytas Aspergerio sindromas, trimis metais jaunesniam Jonui –  autizmas.

Pasakoja mama Jūratė.

Ženklai pasirodo labai anksti

Mūsų vaikų „kitoniškumo“ istorija prasideda ne nuo gimimo. Abu gimė sveiki, tvirti berniukai. Auginome ir nė neįtarėme, kad kažkas ne taip. Juk susilaukęs pirmo vaiko apskritai nežinai, kaip viskas turėtų būti.

Su Valdu patekome į Vaiko raidos centrą, kai jam buvo 7 mėnesiai. Poliklinikos neurologei sukėlė nerimą labai įtempti jo raumenukai. Skyrė masažų kursą, kurį per didelius vargus atlikome iki galo. Vaikui tie masažai buvo kančia, jam labai nepatiko, kad prie jo liečiasi svetimas žmogus, per visus masažus Valdas verkdavo, o aš bandydavau visaip kalbinti, žaisti..

Kai atsuku „atminties juostelę“ atgal, matau, kad daugybės Aspergerio sindromo ženklų aš tiesiog nepastebėjau. Pavyzdžiui, išrankumo maistui. Nuo 4 mėnesių pradėjau vaiką primaitinti, ir Valdas beveik viską spjaudavo, pripažindamas vien virtas bulves ar trintus makaronus. Norėdavo valgyti tą patį ir tą patį. Paprastai žmogui nuo vienodo maisto „atšimpa dantys“, jis nori įvairovės, o Valdas norėdavo visą laiką to paties. Ir dabar jo valgiaraštį sudaro tik keli patiekalai. Ko tik neprisigalvoja, kad tik nereikėtų valgyti ko nors naujo: tai smirda, tai neskanu, kartais suvaidina net vėmimą.

Valdas augo kaip ir visi vaikai, 11 mėnesių pradėjo vaikščioti. Kai ką darė anksčiau, negu rašoma knygose, kai ko nedarė visai. Labai mažai kalbėjo. Pusantrų metų pradėjo daužyti galvą į sieną. Knygose rašoma, kad vaikai išgyvena trečiųjų metų krizę, o užsienio literatūroje minima ir antrųjų metų krizė. Valdą buvo apėmusi „pusantrų metų krizė“. Laimei, ji praėjo, kai sulaukęs dvejų vaikas pradėjo tarti žodžius. Išmokęs pasakyti, ko nori, jis nustojo žaloti save.

Dvejų metukų Valdas liko namie su močiute, aš pradėjau dirbti. Tai buvo nelengvas laikas, nes berniukas buvo labai prie manęs prisirišęs. Ne visiems autistams patinka prisilietimai ir fizinis kontaktas, bet Valdas buvo iš tų vaikų, kurie mėgsta glaustytis ir liestis. Intuityviai jaučiau, kad reikia vaikui dažnai žiūrėti į akis, megzti akių kontaktą. Žaisdavome žaidimą, kad aš nusisuku ir labai staigiai atsisuku, Valdą tai labai juokindavo. Dabar, kai išmanau daugiau apie Aspergerio sindromą, žinau, kad labai svarbu išmokyti vaiką žiūrėti į akis.

Kadangi su vyru planavome antrą vaikutį, darbe ilgai neužsibuvau. Netrukus pradėjau lauktis. Kai Valdui buvo 2 metai ir 10 mėnesių, gimė antrasis sūnelis Jonukas.

Krizė gimus broliukui?

Kai kuris Valdo elgesys kėlė nerimą, bet viską „nurašėme“ krizei, kurią išgyvena vyresnysis vaikas gimus jaunesniajam. Nuo dvejų metų nebesegėme sauskelnių, bet Valdas beveik metus „darė“ į kelnes. Jis visiškai ignoravo puoduką (pamatęs jį, pradėdavo isteriškai klykti) ir nesiprašė į tualetą.

Dėl tuštinimosi buvo dar kebliau. Jis tuštinosi tik į sauskelnes, ir kai buvo 3 metų ir 3 mėnesių, aš vėl kreipiausi į Vaiko raidos centrą pasikonsultuoti, ką daryti. Tuštinimosi įpročiai buvo tapę rimta problema. Norėdamas pasituštinti, jis prašydavo manęs užsegti sauskelnes, o jei tuo metu negalėdavau (pavyzdžiui, būdavome ne namie), tai sūnelis kentėdavo nesituštindavo kelias paras. Prasidėjo antrinis išmatų nelaikymas – kelnaitės nuolat būdavo suteptos, nors žinodavau, kad berniukas yra kelias paras nesituštinęs. Raidos tarnyboje skyrė psichologo konsultaciją, o psichologė atliko DISK tyrimą. Tada pirmą kartą išgirdau įtarimus apie Aspergerio sindromą.

Tuo metu būdavo keistų epizodų: įprastoje vietoje einame per gatvę, Valdas  užsisvajojęs, neduoda rankos. Paimu jį už apykaklės ir pervedu. O kitoje gatvės pusėje berniuką ištinka isterija, kad perėjome ne taip kaip visada, susikibę už rankų. Atsimenu, kartą teko grįžti atgal ir pereiti „teisingai“.

Trečią Valdo gimtadienį sutikome itin tragiškai. Jis visą gimtadienį klykė, ir tik dabar suprantu, kodėl. Autistiški vaikai viską suprantą tiesiogiai – jei sakai, duok žaislą, vadinasi, jis pradings, jo nebeatiduosi. Pirmą žmogų, kuris atėjo su dovana, jis labai gražiai sutiko. Paėmė dovaną, ėmė žaisti, o kai atėjo kitas svečias, man paprašius padėti pirmąją dovaną ir priimti kitą, pradėjo klykti. Visi kiti svečiai išvydo nevaldomą situaciją – šventės kaltininkas draskosi, rėkia, o tėvai stovi bejėgiai. Tąkart prisiklausėme giminaičių priekaištų, kad nemokame auklėti, esame perlepinę vaiką, jam reikėtų tiesiog beržinės košės.

Tas trečiasis gimtadienis ir buvo riba, kai ėmiau nerimauti, ar Valdui viskas gerai. Specialistai iš karto pasakė savo spėjimus, kad tai tipiškas Aspergerio sindromą turinčio žmogaus elgesys. Man atrodė mistika, kaip galima taip iš karto nustatyti diagnozę, norėjosi tikėti, kad ji nepasitvirtins. Deja…

Kuo daugiau žinoti apie problemą

Specialistai man pasiūlė paskaityti literatūros, atsakyti į klausimyną. Jame surašyti esminiai klausimai, ir jeigu 80 procentų į juos atsakai „taip“, tai leidžia įtarti esant Aspergerio sindromą. Pamenu, iš 20 klausimų į 17 atsakiau „taip“. Aišku, kaip ir kiekviena mama, sureagavau labai stipriai, pasijutau kaip gavusi maišu per galvą. Specialistai tęsė Valdo tyrimus. Kai kurių užduočių berniukas visai neatliko, ypač susijusių su smulkiąja motorika, tad raidos specialistams teko kliautis mano pasakojimais, nors jie gal ir nebuvo visai objektyvūs, nes mamos nori viską parodyti gražiau, negu yra iš tikrtųjų.

Vyrui sūnaus diagnozę pranešiau skaipu. Jis buvo išvykęs dirbti į Norvegiją, bet kiekvieną dieną bendraudavome kompiuteriu. Žinoma, į naujieną jis sureagavo skaudžiai, bet sunku buvo abiems: jam – kad yra toli ir negali padėti, man – kad esu viena su dviem mažais vaikais (Jonukui tuo metu buvo tik 8 mėnesiai). Palaikėme vienas kitą, ieškojome informacijos internete, ką daryti, ko tikėtis. Kuo daugiau žinojome apie „ligą“ (iš tiesų to negalima vadinti liga), tuo lengviau darėsi širdyse.  Iki šiol visoms mamoms sakau, kad žinojimas ir informacija teikia palengvėjimą.

Man depresija susirgti nebuvo nė šansų – turėjau kūdikį, daug veiklos. Ir nors vyro šalia nebuvo, jis visą laiką buvo mintyse su manimi, tarsi ramstis, mano antroji obuolio puselė. Jis puikus tėtis ir vyras, vaikų auklėjimo klausimais visada palaiko mano nuomonę (mano profesija – pedagogė). Užgriuvus tam juodam laikotarpiui, mes buvome kaip du kelio bortai, visada einantys lygiagrečiai. Nors vyras išvažiavo ir man tekdavo didesnis buities krūvis, bet kas 6 savaites 2 savaitėms grįždavo namo.

Pirmąkart susitikę mudu verkėme. Juk per 13 kartu pragyventų metų pažįstame ir jaučiame vienas kitą. Žinau, kad kartais šeimos skiriasi, kai gimsta neįgalus vaikas. Tikuosi, mūsų šeimai niekada taip nenutiks. Juk tai mūsų vaikai, ir niekas geriau jų neišaugins, negu mes. Žinoma, diagnozė  būna skaudi, tuo momentu atrodo neteisinga, kad taip nutiko mūsų vaikui. Neieškojome kaltų, tik reikėjo trupučio laiko susivokti, kaip gyvensime toliau.

Labai padėjo interneto puslapiai apie šį sindromą. Gerte gėriau supermamų,  kurios augina tokius vaikus, patirtį, jos man atsakydavo į daug kylančių klausimų. Gavau atsakymų dėl tuštinimosi problemų, dėl kasdienių ritualų svarbos. Maždaug po poros mėnesių širdyse nugiedrėjo – su vyru nusprendėme, kad auginsime kaip ir auginę, su tokia pačia meile ir dėmesiu, kaip iki šiol. Tai kas, kad jo medicininėje kortelėje atsirado įrašas „Aspergeris“.

Gyvenimas vėl teikė džiaugsmo, ypač linksmino mažiukas, kuris buvo visiškai kitoks, negu Valdas. Jonukas augo nekeldamas bėdų – ramus, mažai verkdavo, gerai valgydavo ir miegodavo, mokėdavo užsiimti pats. Dvejų metų Valdui močiutė ištisai turėdavo skaityti knygas, supti, dainuoti, o Jonukas žaisdavo kur nuošalyje, nereikalaudamas jokio dėmesio.

Išbandymai darželyje

Ketverių metukų Valdą išleidome į normalų darželį, jau žinodami diagnozę. Pakalbėjome su auklėtoja, bet ji patarė nekelti problemų. Tuo metu pati nelabai žinojau, kaip elgtis, daug ką dariau intuityviai.

Kai Valdui suėjo 5 metai, pasijutau įsprausta į kampą. Jis pradėjo muštis darželyje, atsikalbinėti namie, nepaklusti, konfliktuoti. Auklėtojos darželyje keitėsi, mano vaikui prasidėjo nerviniai tikai, krenkštė, mirkčiojo kaip lemputė. Tampydavo  drabužius, tad pradėjau duoti lengvų raminamųjų homeopatinių preparatų, magnio. Gal nervinę reakciją išprovokavo žmonių kaita? Mat Valdui iš anksto turėdavau pasakyti, ką veiksime. Autistams vaikams be galo svarbu, kad gyvenime nebūtų staigmenų, jiems permainos kelia šoką. Juk lengviau bent prieš 15 min. perspėti apie pasikeitusius planus nei vėl sulaukti isterijos.

Aspergerio sindromą turintys vaikai nori draugauti, bet nemoka to daryti. Su bendraamžiais Valdui sekėsi sunkiau, užtat kai grupėje atsirado 4 jaunesni vaikučiai, jie tapo geriausiais draugais. Literatūroje rašoma, kad tokiems vaikams lengviau bendrauti su vyresniais, nes paprastai vaikai turi aukštą intelektą ir originaliai suvokia pasaulį, arba su jaunesniais, kai gali pasijusti protingesniais. Valdui labai patinka sugrįžti į tuos metus, koks dabar yra Jonas, ir be tikslo lakstyti po kambarius.

ABA terapija

Ieškodama atsakymų į daugybę klausimų, atradau ABA metodiką. Iš pradžių perskaičiau viską, ką radau puslapyje „Kitoks vaikas“, vėliau susisiekiau su asociacijos pirmininke Lietuvoje, daug kalbėjau su ja apie terapiją. Kadangi vyresniems nei 4 metų vaikams, turintiems Aspergerio sindromą, mūsų valstybė padėti negali (raidos centruose pagalba teikiama tik iki 4 metų), nutarėme įteisinti Valdo neįgalumą, kad tuos pinigus galėtume pridėti prie privačios pagalbos. Žinoma, nė vienam tėvui nėra smagu tvarkyti vaiko neįgalumo dokumentus, visada kyla abejonių, ar gyvenime vaikui nepakenks tai, kad jo biografijoje bus parašyta „invalidas“. Bet ABA terapija kainuoja, tad ryžomės šiam žingsniui.

ABA terapija nėra pigi todėl, kad ji privalo būti intensyvi, trunka mažiausiai 10 valandų per savaitę. Jei metodus taikysi prišokamai, nebus rezultato. Specialistė atvažiuoja į namus ir stebi vaiką bei skiria jam užduotis. Patyręs žmogus geriau mato, kuriose srityse vaikas atsilieka, kur reikia kreipti ypatingą dėmesį.

Pamenu, kai pirmą kartą ABA vadybininkė atvyko į namus, mažasis Jonukas praėjo pro ją kaip pro tuščią vietą, nors jam buvo 2,5 metų… Tokio amžiaus vaikai jau turi reaguoti į svetimą žmogų. Ji pasakė: „Šiuo metu pagalbos labiau reikia Jonui, o ne Valdui.“ ABA specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad mažasis broliukas nereaguoja į vardą. Kai apie tai pradėjau mąstyti, tarsi kaip kas būtų man mygtuką paspaudęs. Prisiminiau, kad jis nuo gimimo nereaguodavo į vardą. Žinoma, anksčiau aš nė nepagalvodavau, kad mažajam gali kas nors būti blogai, jis augo kitoks negu Valdas, vadinasi, jam viskas gerai. Kai Jonui buvo 8 mėnesiai, atėjusi pusseserė pajuokavo: „Klausyk, Jūrate, tu vaikui gal ne tą vardą davei, gal jis Tadas norėjo būti?“. Tuo metu nė nesureagavau, bet dabar supratau, kad nuo gimimo jis nereagavo į vardą.

Mažiukas nemėgo ir fizinio kontakto. Vis stengdavosi išsisukti iš mano glėbio, o jei prisiliesdavo svetimas žmogus, jis tiesiog paklaikdavo, trypdavo ir krisdavo ant žemės arba išslysdavo kaip gyvačiukas iš glėbio.

Kai sužinojome Jono diagnozę, nebepatyrėme šoko, tik iš karto ėmiau domėtis, ar galiu rasti jam pagalbos. Valdo atveju 2 metus bandžiau susitaikyti, kad jis kitoks. Kol bandžiau sau pripažinti, kad mano vaikas kitoks, praradau brangų laiką. Suprantu, kad visos mamos reaguoja skirtingai, bet visoms galiu pasakyti: kol nepripažinsit bėdos, negalėsite vakui padėti. Gedėjimo etapas kiekvienam žmogui trunka skirtingai. Bet kol nesusitaikai, tu tik sėdi, tiki, kad viskas bus gerai, gal kažkas suklydo, gal išaugs. Nustačius diagnozę, stebuklų nebūna, ir turėti tuščių vilčių net žalinga.

Stebuklas yra tai, kad vaikus galima išmokyti daugybės dalykų, reikalingų gyvenime. Jie nėra neįgalūs. Šitie vaikai nėra tokie, kuriems mirtis žvelgia į akis.  Tiesiog jie kitokie.

Valdui nustatytas Aspergerio sindromas, o Jonui – autizmas. Abu vaikai turi neįgalumo grupę. Jono sutrikimas yra sunkesnis, nes jo diagnozė dažnai lemia žemesnį intelektą. Valdo intelektas net aukštesnis negu kitų bendraamžių, 4,5 metų jis jau skaitė, kartą sėdėjau namuose, jis priėjo ir pradėjo laisvai skaityti. Liaudiškai tariant, man net „stalčius atsidarė“. Buvau apstulbusi. Jis dabar lanko parengiamąją klasę, ir mokymosi procese neturėtų būti kliūčių, nebent tai, kad jam gali būti nuobodu, nes tai, ką mokysis pirmokai, jis jau dabar žino. Sudėtingiausia dalis yra kalba, pasakojimas, nes sudėlioti mintis Valdui be galo sunku. Jam bus sunku mokytis komandinio darbo su vaikais. Bet jei Aspergerio sindromą turintį vaiką uždarysi tarp tokių pat kaip jis ar į specialiąją mokyklą, jis niekada neišmoks bendrauti ir pritapti visuomenėje.

O Jonas gyvena po savo skafandru, jis ramiai sėdi, vienas kažką veikia, gali pusvalandį dėlioti kaladėles – jis turi savo pasaulį, į kurį kartais išeina, ir reikia jį prievarta sugrąžinti į realybę. Dėl ABA terapijos Jonas pradėjo kalbėti. Matau, kad pažanga didžiulė, jis atsiliepia į vardą, vykdo trumpas nesudėtingas instrukcijas. Tik truputį užstrigę savarankiškumo įgūdžiai, dar reikia padirbėti šioje srityje. Augindami  Valdą, mes praradome daug laiko, o Joną pagal ABA pradėjome lavinti labai tinkamu metu. ABA terapija iš šalies gali pasirodyti kaip dresūra – vaikui nurodomos instrukcijos, kurias jis turi pildyti, o už atliktus veiksmus skatinamas saldainiu ar kokiu mažmožiu. Beje, taikant terapiją ilgesnį laiką, instrukcijas reikia pateikti paveikslėlių sistema. Vizualiniai dalykai – patys svarbiausi mano vaikams. Jonas keletą valandų per savaitę lanko darželį, nors eina ten labai nenoriai. Jam, priešingai negu Valdui, nereikia vaikų. Jis nenori, kad kas prie jo liestųsi, kad imtų jo daiktus.

Kai nebežinai, ką daryti

Galbūt pasakodama apie savo vaikus pasirodysiu daug patyrusi, bet patikėkite, iki šiol pasitaiko milijonai situacijų, kai tiesiog nežinai, ką daryti. Ir net ne kartą per dieną…  Daugelis vaikų autistų turi nervinį jautrumą, kai pradeda klykti, tai būna pačios baisiausios minutės tėvams. Svarbu likti ramiam, nepasiduoti provokacijai.  Mums sunkiausia, kai vaikai serga ir negali išeiti į lauką. Tada susikaupia daug neišnaudotos energijos, prasideda tarpusavio peštynės. Gerai, kad gyvename savame name, abu berniukus uždarau atskiruose kambariuose, kad nurimtų. Maža smulkmena – tokie vaikai nemoka patys kuo nors užsiimti, turi nurodyti, kad dabar pieštų, o vėliau konstruotų… Laikomės griežtos dienotvarkės, kuri vaikams leidžia jaustis saugiau.

Buvo laikas, kai bijojau visokių jubiliejų, vestuvių ir kitų švenčių – ką žmonės pagalvos, jei vaikai pradės klykti? Anksčiau Jonas negalėdavo pakęsti dainavimo, jis užsikimšdavo ausis ir pradėdavo klykti. O pritaikius terapiją, jau kartais ir pats paniūniuoja. Tiesa, į daugelį didelių žmonių susibūrimų iki šiol neiname. Štai buvo vyro brolio jubiliejus, atsiprašėme, kad negalėsime dalyvauti, nes neturime kur palikti vaikų. O su jais eiti būtų per didelis išbandymas. Bet šiek tiek vaikus socializuoti reikia. Tarkim, išmokyti  nueiti pas dantistą. Tai reikia daryti ne tada, kai skauda, o gerokai iš anksto, ir gal visą savaitę po valandėlę užeiti, kol vaikas prisijaukins svetimą aplinką.  Ar kirpykla – gali keletą dienų, gal net mėnesių eiti tik pasižiūrėti, kol vieną kartą teks sėsti ant kėdės ir leistis kerpamam. ABA terapija padėjo suprasti, kad tokiems vaikams taisyklės būtinos, be jų jis nieko nepasieks. Tik suaugęs žmogus turi būti nuoseklus, jei pasakė, kad padarys, turi padaryti.

Valdas pagal ABA terapiją lavinamas jau metus, Jonas – nuo 8 mėnesių iki dabar, be jokių atostogų ir pertraukų. Abiems vaikams samdyti specialistus mums per brangu, su Valdu dirbu aš pati, vis pasikonsultuodama su ABA vadybininke.  Terapija išmoko vaiką paklusnumo. Jei bendrojo lavinimo mokykla dirba pagal humanizmo principus, ši terapija vadinasi biheviorizmas (paklusnumas-apdovanojimas). Praktika ir moksliniai tyrimai rodo, kad tas metodas efektyvus. Sveikų vaikų mamos dažnai pabrėžia blogą elgesį: tu išpylei, numetei. Ir retai giria vien už tai, kad vaikas gražiai valgo, uždarė duris, nunešė lėkštę. Stengiuosi nuolat girti vaikus už kiekvieną laimėjimą. Pagal ABA metodą, iš pradžių vaikai apdovanojami už kiekvieną net mažiausią pažangą. Jie pradeda suprasti, kad geras darbas bus pastebėtas, o blogas nebus, ir stengiasi. Tai verčia keisti jų elgesį. Mūsų terapijoje yra labai daug žaidimo elementų. Nežinau, ką reiškia auginti sveiką vaiką, nes auginu kitokius vaikus. Bet kiekvienam vaikui labai svarbu žaisti su tėvais, kvailai pasijuokti, paišdykauti. Ši terapija moko keisti mano pačios požiūrį, moko elgtis kitaip, nei esu įpratusi. Tiesa, ABA nėra vienintelė elgesio koregavimo terapija, užsienio šalys taiko ir Son-Rise, Floor time, delfinų terapijas, hipoterapijas ir t.t.

Mes su vyru neatlikome genetinių tyrimų, iš kur vaikai paveldėjo šiuos sutrikimus. Gal ir buvo kurioje giminės kartoje panašių bėdų, o gal mes pirmieji? Kas nuo to pasikeis? Mums svarbu, ką galime padaryti dabar, kad mūsų vaikai gyventų normalų gyvenimą, kad sukurtų šeimas. Ir jie tikrai sukurs – autistai gali surasti  artimą sielą, padovanoti mums anūkų. Vaikai – mūsų mylimiausi, mes juos rengiame gyvenimui. Visų situacijų neišmokysi, bet daug ką galima išmokti, svarbiausia – lankstumo, kad jiems gyvenimas teiktų džiaugsmo ir kuo mažiau nerimo.

Ginta Liaugminienė

Ankstyvieji autizmo požymiai

VšĮ „Ankstyvosios intervencijos centras“ specialioji pedagogė Kristina Mockevičienė

Autizmas – vienas iš sunkiausių raidos sutrikimų, sutrikdantis socialinį bendravimą, kalbos ir komunikacijos vystymąsi, vaizduotės ir laiko suvokimą bei sąlygojantis netipišką, keistą elgesį.

Nors daugelis tėvų pirmuosius nerimą keliančius požymius pastebi dar vaikui neperkopus vienerių metų ribos, tačiau visada sunku patikėti, kad pats nuostabiausias jų mažylis, taip mylimas ir globojamas, turi problemų.

Neretai ir patys gydytojai vaiko raidą vertina labai prieštaringai, taip nuramindami tėvus. Tai nekelia nuostabos, nes vienoje srityje vaikas gali atsilikti, o kitoje gali būti akivaizdžiai pažengęs į priekį ar net savo laimėjimais lenkti bendraamžius.

Autizmas jau nuo pat pradžių sąlygoja kitokį mažylio elgesį. Specialistai pateikia pirmuosius signalus, perspėjančius apie galimą sutrikimą ankstyvame amžiuje:

2-3 mėnesių mažylis neužmezga akių kontakto su mama ar kitais šeimos nariais;

3 mėnesių sulaukęs kūdikis kalbinamas nesišypso;

6 mėnesių nesijuokia, nereiškia jokių kitų šiltų, džiugių emocijų;

9 mėnesių taip ir nepradeda čiauškėti, vapėti;

12 mėnesių niekada neatkartoja rodomo judesio, pvz., nemojuoja atsisveikindamas „ate“, neploja „katučių“;

12 mėnesių niekuomet neatsisuka kviečiamas vardu;

nuo 12 iki 14 mėnesių mažylis nepasako jokio žodelio;

iki 16 mėnesių netaria jokių žodžių;

iki 18 mėnesių nerodo pirštu į norimą daiktą, kad gautų jį.

24 mėnesių nepasako prasmingos 2 žodžių frazės;

Staiga nustoja kalbėti ar praranda jau turėtus socialinius įgūdžius bet kuriuo amžiaus laikotarpiu.

Kuomet kalbama apie autizmą – laikas turi didelės reikšmės tolesnei vaiko raidai. Kuo vaikas mažesnis – tuo efektyvesnė pagalba. Nors šis sutrikimas ir nėra išgydomas, anksti jį nustačius galima sušvelninti daugelį simptomų, taip pagerinti vaiko socializaciją, mažinti raidos atsilikimą. Todėl labai svarbu, pastebėjus bent kelis nerimą keliančius požymius, pasikonsultuoti su specialistais, kurie nuspręs, ar jūsų vaikui reikia išsamaus raidos vertinimo. Nereikėtų pamiršti, kad kiekvieno vaiko raida individuali, todėl net ir pastebėjus vieną ar du iš pateiktų signalų, nereikia pulti į paniką. Tai nebūtinai reiškia, kad Jūsų vaikas yra autistas.

Visai nesvarbu, kokio amžiaus mažyliui buvo nustatytas šis sutrikimas – svarbu neprarasti vilties ir nenuleisti rankų. Tikslinga veikla gali padėti vaikui mokytis, augti ir tobulėti.

Daugiau apie autizmą skaitykite www.ankstyvoji-intervencija.lt, o jei turite klausimų į juos mielai atsakys VšĮ „Ankstyvosios intervencijos centras“ specialistai, su kuriais galite susisiekti el.paštu [email protected]

 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − = 6

Kitos temos: