Ne viskas, kas peržengia ribas ir todėl „nenormalu“, būtinai yra „prasčiau“. (Hansas Aspergeris)
Mamos Živilės istorija ir išskirtinė, ir labai tipiška. Moteriai likimas skyrė ypatingą, kitokį vaiką. Išgirdusi paslaptingą diagnozę – autizmo spektro sutrikimas, Aspergerio sindromas – Živilė pradėjo ieškoti informacijos. Moterį užvaldė noras sužinoti kuo daugiau, o žinių durys, kaip tyčia, vėrėsi ir vėrėsi.
Ištrauka ir Živilės išverstos „Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas“
„Suskambėjo durų skambutis, pranešantis, kad į Alicijos gimtadienio vakarėlį atvyko dar vienas svečias. Mama atidarė duris ir išvydo Džeką, paskutinį šventės dalyvį. Į devintąjį savo gimtadienį duktė pasikvietė 10 mergaičių ir vieną berniuką. Alicijos mama stebėjosi tuo, manydama, jog tokio amžiaus mergaitėms berniukai paprastai atrodo neverti kvietimo į panelės gimimo dieną. Tačiau Alicija tvirtino, jog Džekas kitoks. Jo šeima neseniai atsikėlė į Birmingemą, ir Džekas vos prieš keletą savaičių pradėjo mokytis toje pačioje klasėje. Jis mėgino susidraugauti su kitais vaikais, bet nesėkmingai. Kiti berniukai iš jo šaipėsi ir neleido kartu žaisti. Praėjusią savaitę per pietus jis atsisėdo šalia Alicijos ir ši, klausydamasi jo kalbos, pamanė, jog jis geras ir vienišas berniukas, kurį, regis, glumino žaidimų aikštelėje tvyrantis triukšmas bei chaosas. Jis atrodė mielas, panašus į Harį Poterį ir tiek daug žinojo (…).
Taigi jis jau čia, vieniša figūrėlė, rankoje spaudžianti šventinį atviruką ir dovaną, kuriuos tuoj pat atidavė Alicijos mamai. Ji pastebėjo, kad ant voko užrašytas Alicijos vardas, bet jo, aštuonmečio, rašysena buvo keista ir neįskaitoma. „Tu turbūt Džekas“, − ištarė ji, o jis be jokios išraiškos tiesiog atsakė „Taip“. Ji nusišypsojo ir jau ketino pasiūlyti jam eiti į sodą pas Aliciją bei jos drauges, bet tuo tarpu jis prakalbo: „Alicijos gimtadienio dovana yra viena iš tų ypatingų lėlių, kurias, kaip sako mano mama, labai mėgsta visos mergaitės, ji ir išrinko dovaną, bet aš labiau norėjau jai padovanoti keletą baterijų. Ar jums patinka baterijos? Man patinka, aš turiu šimtą devyniasdešimt septynias baterijas. Baterijos yra išties naudingas dalykas.
Kokias baterijas jūs naudojate savo nuotoliniuose pulteliuose?“ Nelaukdamas atsakymo, jis tęsė: „Aš turiu ypatingą bateriją iš Rusijos. Mano dėdė – inžinierius, jis dirba Rusijos naftotiekyje ir parvežė man šešias AAA tipo baterijas su rusiškais užrašais. Jos yra mano mėgstamiausios. Prieš eidamas miegoti aš mėgstu pasiimti savo dėžutę su baterijomis ir sudėlioti jas abėcėlės tvarka. Aš visada užmiegu su viena iš mano rusiškų baterijų rankoje. Mano mama sako, kad aš turėčiau apsikabinti savo žaislinį meškutį, bet man labiau patinka baterijos. O kiek baterijų jūs turite?“
Ji atsakė: „Na, nežinau, gal keletą ir turime…“, ir nesumojo, ką daugiau pasakyti (…). Džekas tęsė monologą apie baterijas – kaip jos gaminamos ir ką daryti su jomis, kai išsenka. Po dešimt minučių užtrukusios paskaitos Alicijos mama jautėsi nuvargusi. Nekreipdamas dėmesio į nebylius signalus, jog jai reikia eiti, ir netgi į žodžius „Aš turiu eiti ir pabaigti ruošti maistą“, jis nusekė jai iš paskos į virtuvę ir kalbėjo toliau. Ji pastebėjo, kad berniukas kalbėdamas retai pažvelgdavo į ją, ir kad jo žodynas nebūdingas aštuonmečiui. Buvo labiau panašu, jog kalba ne vaikas, o suaugęs žmogus, kalba išraiškingai, bet pats, regis, klausytis nenori.
Pagaliau ji tarė: „Džekai, eik į sodą ir pasisveikink su Alicija, dabar pat“. Jos veidas rodė, kad kito pasirinkimo nėra. Jis keletą sekundžių įdėmiai stebėjo jos veidą, lyg mėgintų suvokti išraišką, tada išėjo. Ji pažvelgė per virtuvės langą ir pamatė jį bėgantį per žolę link Alicijos.
Ši išgalvota scena būdinga bendraujant su Aspergerio sindromą turinčiu vaiku. Socialinės nuovokos stoka, ribotas gebėjimas palaikyti abipusį pokalbį ir intensyvus domėjimasis kokiu nors dalyku yra esminiai šio sindromo bruožai. Aspergerio sindromas – vienas iš autizmo spektro sutrikimų.
ŽIVILĖS ISTORIJA
Iki 7 metų – vaikas kaip vaikas
Živilės sūnus Daumantas iki 7 metų nekėlė jokių rūpesčių – augo geras, draugiškas, ramus.
Ėjo į darželį, turėjo draugų, puikiai valgė ir miegojo. „Vienintelis nedidelį nerimą keliantis dalykas buvo tai, kad iki 3 metų sūnus visiškai nekalbėjo. Savo mintis išreikšdavo mimikomis, judesiais, intonacijomis. Mudu susikalbėdavome. Vaikų neurologė atkreipė į tai mano dėmesį ir Daumantui skyrė amino rūgščių tablečių. Nežinau, sutapimas tai ar ne, bet po dviejų savaičių sūnus prakalbo sakiniais. Atrodė, kad problema išsisprendė“, – pasakoja Živilė.
„Mažasis profesorius“
Kai berniukas pradėjo lankyti mokyklą, jo elgesys pasikeitė. Tapo uždaras, vis dažniau norėdavo būti vienas, mamai prieš nosį uždarydavo savo kambario duris. Pasikeitė mitybos įpročiai – vaikas pradėjo valgyti tik tam tikrus patiekalus. Išsirinkdavo vienos rūšies košę (labai mėgo manų), ir jokios kitos neimdavo į burną. Kiaurus metus jis galėdavo valgyti tą patį. Kad mityba nebūtų nepilnavertė, mama sugalvodavo gudrybių, pavyzdžiui, virdavo manų košę su sėlenėlėmis, įpildavo graikiškų riešutų aliejaus, įberdavo joduotos druskos.
Šiek tiek keistokai atrodė ir labai azartiškas berniuko susidomėjimas astronomija. „Dabar aš jau žinau, kad toks itin išreikštas susidomėjimas kokia nors sritimi, vadinamas „ypatinguoju interesu“, jis nuo įprasto hobio skiriasi begaliniu intensyvumu ir yra būdingas Aspergerio sindromą turintiems vaikams. Tada to nežinojau ir labai stebėjausi“, – sako mama. Keitėsi ir Daumanto kalba – jis vartojo vis daugiau sudėtingų žodžių, suaugusio žmogaus intonacijų, įmantrių frazių. Artimieji juokais jį pradėjo vadinti „mažuoju profesoriumi“. Daumanto keistumus pastebėjo tik mama ir artimieji, o mokykloje jo elgesys nebuvo kuo nors išsiskiriantis.
Mokykloje rimtesnių problemų atsirado šeštoje klasėje, bet tai buvo ne elgesio, o mokymosi problemos. „Deja, Lietuvoje „kitoks“ vaikas yra tik tėvų problema. Mūsų švietimo sistema deklaruoja, kad atsižvelgia į kiekvieno vaiko poreikius. Realybėje „kitoks vaikas“ nesulaukia jokio dėmesio, nes klasėse per daug vaikų, patiems pedagogams trūksta specialių žinių, o specialiųjų pedagogų darbo krūvis juokingai mažas“, – sako mama.
Kryžiaus keliai pas psichologus
Živilė vaiko keistumą iš pradžių nurašė psichologinėms problemoms. Berniuko tėtis mirė, kai vaikui buvo 4 metai. Galbūt priežastis – dvasinė trauma? Gyvenimas be tėčio? O gal pati Živilė yra bloga mama? Kodėl sūnus užsisklendęs, kodėl užsidaro savo kambaryje, nenori bendrauti? Konsultacijos su psichologais nedavė jokių rezultatų.
„Praregėjau, kai visai netikėtai „Lietuvos ryte“ perskaičiau straipsnį apie autizmą. Iki tol apie autizmą nežinojau visiškai nieko, net kas tai yra.
Tačiau net 5 straipsnyje išvardintus autizmo požymius galėjau pritaikyti savo vaikui. Tą pačią dieną nulėkiau į polikliniką ir šeimos gydytojo paprašiau siuntimo į Vaiko raidos centrą. Iškart ten ir nuvažiavome. Per patį pirmą vizitą mums aiškiai pasakė – jūsų vaikui Aspergerio sindromas“, – prisimena Živilė. Nenuostabu, kad moteris išpūtė akis ir paklausė „Kas?“ Gerokai keisčiau, kad lygiai taip pat sureagavo šeimos gydytoja, kuriai Živilė nuvežė išrašą apie diagnozę…
Kai viskas tapo aišku
Iš pradžių aišku buvo tik tiek, kad Živilės vaikui anaiptol ne psichologinės problemos, o neurologinis smegenų sandaros savitumas. Nežinant diagnozės, bet kurį Aspergerio sindromą turintį vaiką galima palaikyti keistu, neišauklėtu, nedraugišku, užsispyrusiu, gal net piktybiškai neklausančiu. Įsivaizduokite situaciją – vaikas nuolatos vedamas į darželį vienu keliu, o staiga mama sugalvoja vesti kitu. Vaikas krenta ant žemės, spardosi ir klykia. Kokia suaugusiųjų reakcija? Žinoma, šis vaikas išlepintas, rodo ožius. O iš tikrųjų – tai tipiška Aspergerio sindromą turinčių vaikų reakcija, nes rutinos pažeidimas jiems sukelia didžiulį stresą. O kaip reaguojame į vaiką, kuris atvestas į darželį stovi kamputyje, nebendrauja, tyli? Matyt, tėveliai neišugdė bendravimo įgūdžių? Toks elgesys irgi būdingas autizmo spektro sutrikimus turintiems vaikams. Prieš pasmerkiant vaiką ar jo tėvelius svarbu išsiaiškinti keisto ar netinkamo elgesio tikrąsias priežastis.
Kodėl reikalinga diagnozė
„Pirmiausia išsiaiškinau, kad autizmas, o kartu ir Aspergerio sindromas nėra liga. Krenta į akis, kad Lietuvos žiniasklaidoje beveik visur rašoma „serga autizmu“. Tokią frazę radau net žurnale „Iliustruotas mokslas“. Norėjosi paskambinti redaktoriams ir paklausti – jeigu verčiate iš anglų kalbos, tai kaip ten rašoma – illness, disease ar disorder? Disorder yra sutrikimas, o illness, disease – susirgimai, ligos.
Gali kilti klausimas – jei tai ne liga, ir jos išgydyti negalima, tada kam vargti ir aiškintis apie tuos sindromus – vis tiek nieko nepakeisi? Iš tikrųjų vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, jį turės visą gyvenimą. Kuo anksčiau apie tai sužino tėvai ir aplinkiniai, tuo greičiau galima padėti vaikui prisitaikyti būti visuomenėje, kitaip tariant – paruošia kitokį vaiką jo tolesniam gyvenimui. Kol toks vaikas gyvena su tėvais, jis saugus, tačiau juk ateis diena, kai jis turės pasirūpinti savimi, eiti į darbą, kurti šeimą. Sužinojus diagnozę, paaiškėja, kad tas vaikas nėra psichinis ligonis, kad jis nėra blogai išauklėtas ir iš esmės nėra blogas, priešingai, kai kuriais aspektais net geresnis už kitus (pvz., nemoka ir nemėgsta meluoti), be to, galima kreiptis dėl socialinių paslaugų“, – sako Živilė.
Kasdienio gyvenimo subtilybės
Vaiko raidos centre Živilė gavo patarimų lapą, kaip elgtis su sūnumi. Po kelerių metų nuvyko su sūnumi į konsultaciją, Daumantą stebėjo dienos stacionare. Specialistai tik pasakė, kad pasikeitimų nėra nei į gerąją, nei į blogąją pusę. Tačiau žinių, kaip gyventi ir ką daryti, jiedu daugiau negavo. Dabar Živilė supranta, kodėl pasaulyje tarp autizmą tyrinėjančių mokslininkų yra daug tokių, kurie patys turi vaikų ar kitų giminaičių, kenčiančių dėl šio sutrikimo…
Iki 7 klasės Daumantas mokėsi paprastoje mokykloje, kartu su 1000 kitų vaikų. Kadangi berniukas negali ištverti triukšmo, minios, chaoso, jam buvo nelengva. Dabar jis lanko privačią mokyklą, kurioje mokytojai jam gali skirti daugiau dėmesio. Čia jis pradėjo geriau mokytis, tiesa, socialinės integracijos problemų liko.
Aspergerio sindromo bruožai geriausiai pastebimi tarp 6 ir 8 metų. Patys vaikai ima suvokti, jog yra kitokie, ir jiems šis atradimas gali sukelti didelį nerimą, net depresiją. Vėliau šie vaikai išmoksta prisitaikyti prie socialinės aplinkos, tiesa, labai didelėmis ir kartais gniuždančiomis pastangomis, ypač jei laiku negauna jokios pagalbos – kognityvinės, elgesio terapijos, socialinių įgūdžių ugdymo pratybų ir t.t.
Vienas iš daugelio pavyzdžių: tokiems vaikams negalioja bendros mokymosi klasėje taisyklės. Jei mokytojas skiria užduotį visai klasei, vaikas gali sėdėti ir nedirbti. Paklaustas, kodėl nieko neveikia, atsakys – man užduoties neskyrė. Tiesa, augant tokio supratimo išmokstama.
Aspergerio sindromo turėtoją galima atpažinti iš to, kad, pavyzdžiui, nesisveikina su draugais, pertraukinėja kalbantį mokytoją arba atvirkščiai – paklaustas nieko neatsakinėja. Vieno dalyko žinios gali būti puikios, kito – visiška nesėkmė. Gali apskritai puikiai mokytis, tačiau jam nelabai rūpi išvaizda, drabužių, žaislų ir kitokios mados. Itin opi problema mokykloje – neįskaitoma rašysena.
Statistika rodo, jog Aspergerio sindromą turinčių berniukų ir mergaičių santykis – maždaug 4:1. Mergaitėms būdingi sutrikimo bruožai gali gerokai skirtis nuo berniukų. Pavyzdžiui, reikėtų atkreipti dėmesį, jei mergaitė itin mėgsta rašyti grožinius kūrinėlius, mėgsta samprotauti psichologinėmis temomis („mažoji filosofė“), turi vieną draugę (jeigu jos netenka, tada išryškėja Aspergerio sindromas). Tai lyg ir paprasti dalykai, bet už jų gali slypėti didelės problemos.
Beje, Aspergerio sindromas gali būti tikroji anoreksijos, hiperaktyvumo, kalbos, nuotaikos, motorikos sutrikimų giluminė priežastis. Tai svarbu išsiaiškinti, kad šių sutrikimų šalinimas nevirstų neveiksmingu pasekmių slopinimu.
Yra trys dalykai, būdingi visoms autizmo atmainoms, taigi ir Aspergerio sindromui: socialinės sąveikos sutrikimas, komunikacijos (ypač neverbalinės) sutrikimas, ir nelanksti rutina. Živilė sako: „Yra ir vienas esminis skirtumas tarp vaikystės autizmo ir Aspergerio sindromo – autistui nėra poreikio bendrauti su žmonėmis, jis užsidaręs savyje ir domisi daiktais, o Aspergerio sindromą turintys vaikai domisi žmonėmis ir nori su jais bendrauti, tačiau nemoka. Jie neturi intuicijos, gebėjimo spontaniškai reaguoti į situaciją. Augdami jie išmoksta bendrauti, nes, nors neturi intuicijos, gali pasitelkti intelektą. Per intelektą, logiką, duodant instrukcijas Aspergerio vaikus galima IŠMOKYTI emocijų ir bendravimo“.
Aukštas intelektas
Daumantas mokosi gerai, ypač matematiką, IT, anglų, rusų kalbas. Kartais iškyla problemų dėl to, kad mokytojai nežino, kaip elgtis su tokiais vaikais. Pavyzdžiui, kažkada lietuvių kalbos mokytoja liepė parašyti rašinį apie „Eglę, žalčių karalienę“. Daumantas vietoje samprotavimų parašė tikslų turinio atpasakojimą. Vadinasi, negali atlikti užduočių, kurios turi daugiau nei vieną teisingą atsakymą, – interpretuoti, improvizuoti. Užtat galėtų tą kūrinį genialiai sudėlioti chronologiškai ar kaip nors kitaip struktūruoti. Po ilgų svarstymų mokytoja prisipažino, kad jai labai trūksta žinių, kaip dirbti su tokiais vaikais. Jiems nereikia palengvintos mokymosi programos, o tik kitokio priėjimo būdo – šiuo atveju, tarkim, sudaryti rašinio planą ir jo laikantis pateikti ir išplėtoti savo mintis. Pasak specialistų, jei žmogus aklas ir negali skaityti knygų, ar mes už tai jį turime bausti?
Ne, mes duodame jam knygą, parašytą Brailio raštu. Tas pat ir su Aspergerio sindromu. Jei žmogus nesupranta informacijos, pateiktos tradiciniu būdu, mes turime sugalvoti būdą, kaip pateikti informaciją, kad jis suprastų.
Daugybė žmonių „iki diagnozės“
Teigiama, kad net 97 proc. Aspergerio sindromą turinčių žmonių Lietuvoje taip ir nesužino savo diagnozės – tiesiog jie laikomi keistesniais, ir tiek. „Įsivaizduokite, kokia minia žmonių nežino, kas jiems yra, kodėl jie nesutaria su aplinkiniais, kodėl jiems nesiseka bendrauti, palaikyti darnius santykius šeimoje. Juk galų gale tai atsiliepia psichikos sveikatai, tokie žmonės suserga depresija, žudosi“, – svarsto Živilė. Daugybė garsių rašytojų, filosofų, informatikos specialistų, genialių matematikų turėjo Aspergerio sindromo bruožų. Kad ir Albertas Einšteinas. Jis galėjo sukurti reliatyvumo teoriją, bet sutrikdavo pamatęs du muilo gabalus prie prausyklės (vieną rankoms, kitą veidui) ir nežinodavo, kaip elgtis.
Pašnekovė pastebėjo, kad beveik visi, su kuriais ji kalba apie Aspergerio sindromą, patvirtina, kad tokių žmonių pažįsta, nors jiems jokia diagnozė nenustatyta. Priežastys paprastos – pirmiausia jų būdo ypatybės dažnai nė nelaikomos „sutrikimu“, be to, Aspergerio sindromo labai plačios ribos „iki diagnozės“. Gali būti, kad tie žmonės turi tik pavienių Aspergerio sindromo požymių. Norint, kad būtų patvirtinta diagnozė, turi atitikti net 80 proc. požymių.
Viena autizmo (o kartu ir Aspergerio sindromo) priežasčių – paveldimumas. Jei senelis turėjo bendravimo sutrikimų, gali būti, kad jo vaikas arba anūkas irgi jų turės. „Mano tėtis turėjo keistumų, kuriuos dabar galėčiau priskirti Aspergerio sindromui. Jis buvo šiek tiek emociškai atitolęs nuo šeimos, turėjo ypatingąjį interesą – labai domėjosi II pasauliniu karu. Bet kurią kasdienę temą jis galėdavo pakreipti „II pasaulinio karo link“, žinojo apie tai begales faktų, beje, ir pats išgyveno šį karą būdamas paauglys. Kol nežinojome, kas tas Aspergerio sindromas, mudvi su mama juokdavomės – kokie panašūs senelis su anūku! Kas gali paneigti, kad mano sūnui nepersidavė mano tėvo genai?“ – svarsto Živilė.
Pokalbis su Živile buvo labai ilgas ir įdomus – šios temos neįmanoma sutalpinti nei į vieną, nei į kelis straipsnius. O apibendrinimą moteris pasakė pati – viskas, kas reikalinga žmogui, ateina savaime. Ir informacija, ir idėjos, ir reikalingi žmonės. Nežinia, į ką išsirutulios Živilės užsidegimas – gal būt į psichologijos studijas, o gal į rimtą draugiją ar mokslinių knygų seriją, kurioje „Išsamus vadovas“ apie Aspergerio sindromą bus pirmoji iš daugelio.
Aspergerio sindromas
Aspergerio sindromas – tai autistinis vystymosi sutrikimas, kuriam nebūdingas kalbinis ar protinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendraujant. Sindromas pavadintas jį aprašiusio austrų gydytojo Hanso Aspergerio pavarde. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampa prie kitų žmonių, turi tarpusavio supratingumo, emocinio kontakto problemų. Aspergerio sindromą turintys žmonės paprastai yra vidutinio ar aukštesnio intelekto. Nuo mažens domisi bedraamžiams neįprastais dalykais (tvarkaraščiais, įvairiais numeriais, sąrašais, statistika), pasižymi erudicija, rimtumu.
Kai kurie simptomai, būdingi Aspergerio sindromą turintiems asmenims:
* gali būti jautrūs prisilietimui, triukšmui, šviesai, skoniams ir kvapams
* nerangūs eidami, sportuodami ar kitaip būdami fiziškai aktyvūs
* gali turėti sunkumų suprantant kitų žmonių emocijas
* gali sunkiai suprasti kūno kalbą
* gali sunkiai suprasti humorą, sarkazmą, ironiją, kalbėjimą perkeltine prasme
* balsas gali būti itin garsus arba itin tylus, monotoniškas, nesklandus
* paprastai nemėgsta pokyčių namų, mokyklos, darbo rutinoje
* išmoksta kalbėti labai anksti arba pavėluotai
* išmoksta skaityti anksti arba pavėluotai
* turi problemų susirandant draugų
* dažnai patiria patyčias, žeminimą
* ankstyvesniame amžiuje gali atrodyti jaunesnis negu bendraamžiai
* pasižymi gera atmintimi
* paprastai labai įsigilinęs į savo hobius
Aspergerio sindromą turintys žmonės pasižymi išskirtiniais talentais:
gali būti itin pastabūs detalėms, smulkmenoms, į kurias dauguma neatkreipia dėmesio
gali puikiai įsiminti taisykles, įstatymus, sistemas ir jomis vadovautis
gali būti itin atidūs savo rašymui ir kalbai, išreikšdami būtent tai, ką norėjo
gali būti itin gabūs tiksliesiems mokslams, informatikai
gali turėti specifinių hobių, kuriuose tampa geri specialistai
mėgsta atlikinėti tą pačią veiklą daug kartų, kuri kitiems gali pasirodyti nuobodi
Jei jus sudomino tema apie Aspergerio sindromą, apsilankykite interneto puslapyje www.aspergeris.lt, ten rasite daug straipsnių, testų ir pamąstymų. Nuo sausio mėnesio tinklalapis virs dar ir interneto knygynu.
Vieną iš klausimynų Živilės leidimu spausdiname.
Aspergerio sindromo klausimynas
Autoriai S.Ehlers, C.Gillberg, L.Wing; lietuvišką variantą parengė S.Lesinskienė ir D.Pūras
Prašome įvertinti, ar šis vaikas išsiskiria iš savo bendraamžių:
Senamadiškų manierų arba ne pagal metus subrendęs**
Kitų vaikų laikomas „keistuoliu profesoriumi“
Gyvena lyg savo ribotų interesų pasaulyje**
Sukaupia faktus apie tam tikrus dalykus (gera mechaninė atmintis), bet iš tikrųjų nesupranta prasmės
Dviprasmiškus ar metaforiškus posakius supranta tiesiogiai, pažodžiui**
Pasižymi savotišku bendravimo būdu, labai taisyklinga, formalia, senamadiška ar robotą primenančia kalba
Sugalvoja savitų žodžių ar išsireiškimų
Savotiškas balsas ar kalbėsena**
Nevalingai taria garsus; kosčioja, kriuksi, čepsi, šūkčioja ar švilpia
Stebėtinai gerai sugeba vienus dalykus, ir stebėtinai sunkiai sekasi kiti dalykai**
Nors kalba laisvai, tačiau sunkiai kalbą priderina pagal socialinį kontekstą ar skirtingų klausytojų reikmes
Stokoja empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną)
Išsako naivius ir trikdančius pastebėjimus**
Keistas ir savotiškas žvilgsnis
Nori, bet nesugeba bendrauti su bendraamžiais
Su kitais vaikais būna tik pateikdamas savo sąlygas
Neturi geriausio draugo
Stokoja nuovokos
Nesiseka dalyvauti žaidimuose: nesugeba bendradarbiauti komandoje, skaičiuoja tik savo pasiekimus**
Grubūs, blogai koordinuoti, nerangūs judesiai ar gestai**
Atlieka nevalingus veido ar kūno judesius
Turi sunkumų kasdienėje veikloje dėl nuolat priverstinai besikartojančių tam tikrų veiksmų ar minčių
Laikosi tam tikrų rutinų: reikalauja, kad nebūtų pasikeitimų
Turi keistą prisirišimą prie tam tikrų dalykų
Yra kitų vaikų bauginamas, šantažuojamas
Yra keistos veido išraiškos
Yra keistos kūno laikysenos
**Nurodo labiausiai specifinius klausimus
„Mamos žurnalas“
