Visi iš vaikystės atsinešame vienų ar kitokių traumų. Vienas atsimename, kitų nebe. Tai ir nenupirktas gražus šokoladas, ir saugumo ar meilės stygius, nepritapimas ar net ir nevisavertiškumo kompleksai. Jos mus lydi visą gyvenimą. Jeigu su jomis nedirbame, jų nepriimame, tai turi įtakos, kaip gyvename šiandien, kaip gyvensime rytoj. Ar galima išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, vaikystėje patirtų traumų ir gyventi laimingą, visavertį gyvenimą? Apie tai pasakoja geštalto terapijos praktikė, sertifikuota vadovė ugdytoja Ugnė Juodytė.
Uždaryti geštaltai
Geštalto psichologijai, kurios ištakos šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, būdinga tai, kad su žmogumi yra dirbama čia ir dabar. Jos esmė – padėti žmogui suprasti jo vidinius poreikius, kurių šis nepastebi. Terapijos metu yra uždaromi geštaltai. Kad lengviau suprastume, pašnekovė pateikia pavyzdį. Tarkime, esi įpusėjęs rūbų ar knygų spintos tvarkymą. Ir staiga tave pašaukia tavo keturmetis vaikas. Be abejo, tvarkymą atidedi į šalį ir eini pas jį. Spinta lieka nesutvarkyta.
Tokių geštaltų per gyvenimą esame prikaupę ne vieną ir ne kelis. Juos uždarius ir sutvarkius vidinis kambarys atrodys tvarkingesnis, aiškiau bus suvokiami mūsų tikrieji poreikiai ir norai. Nes jų neuždarius kyla daug streso, įtampų bei kitų neigiamų emocijų. Tik įsivaizduokite visas spintas ir spinteles apjauktas, praviromis durimis, visos lėkštės, batai nukloję grindis. Tokioje netvarkoje gyventi juk nesinori, bet vidinės mūsų spintos ir erdvės atrodo būtent taip.
Pirmiausia pažinti
Kalbant apie vaikystes traumas, geštalto terapijos praktikė, sertifikuota vadovė ugdytoja Ugnė Juodytė teigia, kad svarbu apibrėžti, ką jomis laikome. Tai – vaikystės patirtys, patirtas realus pavojus, nepatenkinti vaiko saugumo ar meilės poreikiai. Jas ir vaikai, ir suaugusieji gali patirti įvairiose situacijose kaip atstūmimą, netektis, netinkamą biologinių poreikių užtikrinimą. Ir, be abejo, patirta fizinė, psichologinė ar seksualinė prievarta. Ar jų stebėjimas, netiesioginis dalyvavimas artimoje aplinkoje. Sąrašas yra begalinis. Tai gali būti ir ilgai besitęsiąs procesas, ir viena, bet itin skaudi patirtis, pavyzdžiui, netektis.
U.Juodytė kalbėdama apie traumų gydymą visų pirma rekomenduoja jas pažinti. Ypač tas, kurios turi įtakos kasdieniam gyvenimui. Komplikuotas, sudėtingesnis bendravimas, nuolatinis nerimastingumas, nesaugumo jausmas. Apsunkęs mokymosi procesas, nors bendraamžiams pagal raidą jis lengvai sekasi, nuolatinė lėtinio streso būsena be aiškios priežasties.
Gyjama pamažu
Identifikavus, kad žmogus turi traumą, galima pradėti su ja dirbti, priklausomai nuo to, kokia buvo trauma, kokiame amžiaus tarpsnyje patirta: ar ankstyvoje vaikystėje, ar tarpsnyje, kuris sąmoningai prisimenamas. Pavyzdžiui, nuolat jaučiamas nerimastingumas, kurio nepavyksta apibūdinti, gali būti atėjęs iš periodo, kai žmogus dar nešnekėjo. Tokiu atveju yra dirbama su kūnu. Svarbu ir tai, ar traumos sukėlėjas dar gyvena kartu. Tuomet galima bandyti su tuo žmogumi apie tai pasikalbėti.
Darbo su savimi pradžią geriausia pradėti nuo aspektų, kurie trukdo gyventi. Tai gali būti ir pasitikėjimo savimi stygius arba nepasitikėjimas kitais. Svarbu pažinti, suprasti, kaip jaučiuosi, ir atsekti, iš kur kilo tas nepasitikėjimas. Tai galima atlikti terapijos metu kalbantis. Jei žmogus pats įvardija nepasitikėjimą, yra ieškoma, iš kur fiziškai kyla šis jausmas. Galbūt tai spaudimas krūtinėje, o galbūt kalbant gerklę užspaudžia gniužulas. Suvokus tai, žiūrima, ką galima daryti toliau. Kartais žmogui norisi rėkti, šaukti, o kartais tiesiog susisukti į kamuoliuką, pasislėpti. Šie veiksmai yra neatsiejama terapijos dalis, tad jos metu ir atliekami.
Atlikus tokius paprastus fizinius veiksmus kažkas tarsi atsirakina, atsiblokuoja, ima veržtis emocijos. Žmonės ima atsiminti savo istorijas ir jau geba apie jas kalbėti. Dažnai tai būna ne tik pirmas pasidalinimas su specialistu, bet apskritai su suaugusiu žmogumi ir pripažinimas, jog man taip gyvenime nutiko ir aš tikrai tai patyriau. Terapijoje žmogui suteikiamas palaikymas ir padedama uždaryti šį geštaltą.
„Svarbu žinoti, jog tai nėra greitas procesas,“ – sako geštalto psichoterapeutė U.Juodytė.
Vaikystės trauma ir vaiko auginimas
Pasiteiravus, kaip patirtų traumų neperduoti vaikams, ar tai įmanoma tik visiškai išgijus nuo savųjų, U.Juodytė sakė: „Visiškas išsivalymas apskritai nėra įmanomas, nes visi turime tiek jau atpažintų traumų, tiek ir neatpažintų, neįvardintų. Geras ir teisingas kelias – eiti jų pažinimo link. Ypač kai matome, kad jos trukdo, o auginant vaiką stipriai pasireiškia mūsų perfekcionizmas. Todėl pažinę traumas pradedame kitaip funkcionuoti, kitaip veikti.“
Klausant pašnekovės kilo mintis, tiksliau, klausimas, ar auginant vaiką per santykį su juo išgyti ir paleisti kai kurias turimas traumas? „Dažnai vaikui augant pasireiškia mūsų traumos, kurios buvo patirtos tame pačiame amžiaus tarpsnyje. Tikėtina, kad ji (trauma – aut.) duos apie save žinoti“, – sakė U.Juodytė. Todėl santykyje su vaiku galima gyti tik sąmoningai suvokiant, kas ir kaip vyksta. Kitais atvejais reikalingas kitas suaugęs žmogus.
Paliečia visas gyvenimo sritis
„Ar gilioje vaikystėje nenupirktas šokoladas, o gal meilės ir saugumo trūkumas tiek tada, tiek ir dabar turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei, pasirinkimams, savivertei, galop mūsų laimei“, – klausiu pašnekovės.
U.Juodytė sako: „Nepasitikėjimas savimi gali trukdyti džiaugtis darbe pasiektais rezultatais. Arba nuolat jaučiamas nerimas neleis būti atviram su sutuoktiniu. Arba žmogus neturės gebėjimo pasirūpinti savo poreikiais, tad vis perdegs, pervargs. Tarnaus kitiems, bet nesijaus laimingas. Taigi vaikystės traumos turi tiesioginę įtaką mūsų laimei, džiaugsmui, gebėjimui gyventi pilnais plaučiais, pilna širdimi. Čia ir dabar.“
Įdomu, ar yra gyvenime sritis, kurios vaikystėje patirtos traumos visiškai nepaliečia? Pašnekovė mano, kad ne. „Tai gali paliesti bet kurią gyvenimo sritį“, – sako ji. Dar perklausiu, ar tikrai, ar visai visas gyvenimo plotmes, net ir atrodytų smulkias veiklas, pavyzdžiui, mano sėkmę mokantis naujo šokio ar kalbos? Atsakymas vėl teigiamas, nedžiuginantis…
Į klausimą, kaip ir kada formuojasi savivertė, kokios čia rizikos kyla, U.Juodytė sako, kad ji formuojasi per patirtis: „Bet kuris dalykas, įvykęs mūsų gyvenime, yra faktas. Reakcija į įvykusį faktą formuoja mano, kaip žmogaus, vertės suvokimą. Tai, kad šokai vaikystėje, yra faktas. O tai, kaip suaugęs žmogus tau tuomet ką nors pasakė ir aš sureagavau, jau yra patirtis. Vienas galėtų nusijuokti, nereaguoti ir praleisti pro ausis, kitas daugiau niekada nebešoks. Jei tai pasakoma kelis kartus ar skirtingų žmonių, tuo patikima ir tai nusėda viduje. Ir žmogus tam tikrose srityse arba apskritai gyvenime pradeda jaustis netinkamu, negeru, defektuotu.“
Susitelkti ties stiprybėmis
Kaip gi tuomet kelti, stiprinti, renovuoti ar tiesiog užauginti vidinį savivertės medį? Pasak U.Juodytės, nuolat sau priminti, jog mano, kaip žmogaus, vertė yra nekintanti: „Esame unikalūs, vertingi. Nepriklausomai, nuo to, ką sako ar mano aplinkiniai, ar net nuo automatiškai viduje kylančių minčių!
Šiuos teiginius galima kartoti kaip mantrą. Priminti juos nuolat ir sau, ir aplinkai. Fokusą kreipti į savo stiprybes!“
Keliaudama po mokyklas su edukacijomis U.Juodytė atkreipė dėmesį, jog vos keli moksleiviai paklausti galėjo įvardyti savo stiprybes ir tai darė garsiai, aiškiai, užtikrintai. O paklausti apie silpnybes prikraudavo sklidinus bulvių maišus. Tad, anot pašnekovės, turime mokytis tiek darbe, tiek ir mokykloje atpažinti savo stiprybes. Ir negalvoti, kad tai yra pasigyrimas.
„Galime nuspręsti, pavyzdžiui, kokioje srityje noriu augti, būti stiprus, savimi pasitikėti. Detaliai apibūdinti, kaip atpažinti, kad tikslas jau pasiektas. Sudėlioti konkrečius smulkius žingsnius, ką noriu ir turiu padaryti. Kasdien žengti po vieną mini žingsnelį tikslo link bei kuo dažniau kartoti norimą veiksmą. Kuo dažniau jis kartojamas, tuo daugiau patirties įgyjama, tuo labiau pasitikima savimi. Šis metodas stiprina ir pasitikėjimą savimi ir savivertę. Beje, pasitikėjimas gali būti kokioje nors srityje, o savivertė, kai žmogus, kaip asmuo, jaučiasi vertingas. Augant pasitikėjimui savimi, kartu auga ir savivertė“, – U.Juodytė.
