Baimė vaiką gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji peržengia tam tikrą ribą arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti (F. Riemann).
Kodėl reikia kovoti su vaiko baimėmis?
Baikštumas yra itin plačiai paplitęs jausmas, kuris lydi žmogų nuo ankstyviausių vaikystės dienų iki senatvės, be galo kartindamas gyvenimą. Baimė gali persmelkti visus žmogaus gyvenimo santykius. Jis gali baimintis išorinio ar pabūgti savo paties vidinio pasaulio.
Prisidėjus baimei, gali itin sustiprėti ir suvešėti kartą įgytas įprotis vengti gyvenimo sunkumų.
Nerimastingų ir baikščių vaikų bendravimas tampa emocionaliai nelygus ir apribotas senu pažįstamų ratu. Sunkiau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, sunku pradėti pokalbį, vaikai lengvai sutrinka ar tiesiog sustingsta, ypač gavę netikėtą klausimą.
Baimių pasekmės įvairios. Pasak, psichologo A. Adler‘io, daugeliu atvejų baimė praryja tiek daug emocijų, kad jų ima nepakakti kitiems jausmams reikšti, o pati baimė, panašiai kaip auglys, didėja vaiko psichikoje, ją slopindama. Taigi dingsta daug teigiamų emocijų, ypač gyvenimo džiaugsmas, gyvenimo pilnatvės pajutimas. Vietoje jų vystosi chroniškas emocinis nepasitenkinimas, negebėjimas džiaugtis, nerimastingas-pesimistiškas ateities vertinimas.
Baimė žaloja ir mąstymą, kuris tampa sukaustytas nuolatinių nuogąstavimų, nuojautų ir abejonių. Smulkmenos užgožia esmę. Dėl augančios emocinės įtampos ir baimės pasirodyti juokingam, padaryti ne tai ir ne taip, kaip reikalaujama, sumažėja vaiko pažintinis aktyvumas, smalsumas.
Viską, kas nauja ir nežinoma vaikas priima įtariai ir nepasitikėdamas, o jo elgesys darosi pasyvus ir pernelyg atsargus.
Jei niekas nepadės mažyliui išsivaduoti iš baimės, baimė pavergs vaiko psichiką, jis jausis vienišas ir nesaugus. Siekdamas išsivaduoti iš baimės be tėvų pagalbos, jis imsis veiksmų, kurie taps žalingais įpročiais: pradės kramtyti nagus, čiulpti pirštą. Patiriantis baimę ir nesuprastas tėvų vaikas auga pasyvus, linkęs į depresiją. Kai kuriais atvejais vaikai tiek pavargsta, kad atsisako nuo bet kokių iniciatyvos apraiškų, ir sudaro abejingų žmonių įspūdį. Tai rodo, kad išsivystė gynybinis slopinimas, saugantis psichiką nuo emocinių perkrovų. Ilgalaikė baimė sukelia apatiją.
Ne visi psichologai pataria reaguoti į vaikų baimes. Anot A.Adler‘io, pirmoji, primityviausia, baimės forma – tai baimė, kuri apima kai kuriuos vaikus, kai jie paliekami vieni. Tokio vaiko ilgesio anaiptol nenumaldo tai, kad tėvai paskui pas jį sugrįža. Jei, tarkim, motina jį vėl palieka vieną, jis šauksis jos aiškiai demonstruodamas baimę, o tai reiškia tik tai, kad niekas nepasikeitė nuo to, ar motina šalia, ar ne. Vaikas veikiau trokšta valdyti ją, priversti tarnauti.
Paprastai tokie reiškiniai liudija, kad jis neskatinamas elgtis savarankiškai, auklėjamas klaidingai. Kol tokiam vaikui paklūstate, baimės tarsi nė nebūta.
Tačiau vos vaikui kyla grėsmė prarasti tokią viešpataujančią padėtį, atsiranda baimė, vėl sustiprinanti vaiko viešpatavimą.
Baimė nepaprastai reikšminga žmogaus gyvenime. Tad demonstruodami baimę, jie gali susikurti privilegijuotą padėtį, išvengti gyvenimo reikalavimų, priversti kitus sau tarnauti. Galiausiai baimė persmelkia visus kasdienio gyvenimo santykius. Ji tampa veiksminga priemone aplinkiniams valdyti.
Nesureikšminti vaikų baimių siūlo R. Dreikurs’as: ,,Išsakydamas savo baimę vaikas kalba įtikinamai. Jis mums atrodo toks mažas ir bejėgis, be to, mes tikime, kad gyvenimas iš tiesų jį gąsdina. Jeigu galėtume suprasti, ką vaikas slepia savo elgesiu, sužinotume, kad reaguodami mes jam nepadedame, bet mokome jį naudotis baime kaip kontrolės priemone. Jei tėvai nereaguoja į baimes, vaikas neišmoksta jomis pasinaudoti. Ir tėvai, ir vaikai nepatirs baimių sukeltų kančių.“
Žinoma, noras vaikus nuo visko apsaugoti tik dar labiau skatina jų baikštumą, neleidžia išmokti jo įveikti. Tačiau daugybė psichologų laikosi nuomonės, kad nereikia palikti vaikų vienų su jų baimėmis ir nerimu. „Nes be saugumo jausmo neįmanomas dvasinis augimas“, – sako mąstytojas D. Chopra. Anot jo, jei suaugęs žmogus jaučiasi saugus, vadinasi, tuomet, kai jam dar nebuvo ir 2 metų, jis nebuvo tramdomas baimės, veikiau drąsinamas ir skatinamas nepaisyti nesėkmių, branginti savarankiškumą nepaisant atsitiktinių žaizdų, atsirandančių kartkartėmis susiduriant su realaus pasaulio daiktais. Nukristi – ne tas pat, kas patirti nesėkmę, susižeisti – ne tas pat nuspręsti, kad pasaulis pavojingas.
Skausmingi pojūčiai – tai tik Gamtos būdas parodyti vaikui, kur yra ribos. Skausmas egzistuoja tam, kad parodytų kūdikiui, kur prasideda ir baigiasi jo „aš“. Kad padėtų išvengti galimų tikrų pavojų, smarkiai nudegti ar nukristi nuo laiptų.
Kai tėvai iškreipia šį natūralų mokymosi procesą, rezultatas yra psichologinis skausmas, o tai prieštarauja Gamtai. Psichologinis skausmas stato vidines sienas, kurių neįmanoma peržengti nejaučiant didelio nerimo dėl savo būklės. Jei vaikas gautas traumas susieja su tuo, kad jis yra blogas, silpnas, nesugebantis įveikti sunkumų ar nuolat tykomas grėsmės, vidiniam dvasiniam augimui nebelieka vietos. Be saugumo jausmo jis neįmanomas; visą gyvenimą žmogus stengiasi kovoti su nepasitikėjimu, paprasčiausiai trokšdamas jaustis saugus, tačiau šis saugumo jausmas gali atsirasti, tik nugalėjus ankstyvoje vaikystėje įgytus kompleksus.
Testas „Ar neprovokuojate vaiko baimių?“
Pasitikrinkite, ar neprovokuojate savo elgesiu mažylio baimių:
1. Jūsų vaikas blogai pasielgė. Ką jam pasakysite?
A) „Tu blogas berniukas/mergaitė, pasėdėk ir pagalvok”.
B) „Tu blogai pasielgei, pasėdėk ir pagalvok”.
2. Jūsų vaikas nupiešė „baisą-pabaisą“ ir pats jos išsigando. Ką jūs darysite, kad jį nuramintumėte?
A) Nukreipsiu mažylio dėmesį ir nepastebimai paslėpsiu tą piešinį.
B) Atsisėsiu šalia ir mes kartu nupiešime pabaisai juokingas ausis ir žaismingai ją nuspalvinsime.
3. Įsivaizduokite, kad jūs labai bijote pelių ar vorų. Kaip sureaguosite pamačiusi „baisuolį“, kai šalia bus vaikas?
A) Jei atsiras staiga, galiu ir spiegti pradėti.
B) Bandysiu neišsiduoti, kad bijau.
4. Prabėgantis šuo jus aplojo ir vaikas išsigando. Vos tik jį nuraminote, prie jūsų priėjo pažįstama, laikydama už pavadėlio mažą meilų šuniuką. Kaip jūs pasielgsite?
A) Paprašysiu, kad ji laikytų savo šunį kuo atokiau.
B) Pagirsiu mažą šuniuką ir jį paglostysiu.
5. Grįžęs iš darželio vaikas, paprašė įdėti į vaizdo grotuvą kasetę su animaciniais filmukais. Ką jūs pasiūlysite jam pažiūrėti?
A) Apie Tomą ir Džerį.
B) Apie katiną Leopoldą.
6. Vaikas pasakoja jums baisią istoriją apie Juodąją ranką. Kaip jūs reaguojate?
A) Manau, kad tai visiška kvailystė, ir su džiaugsmu jam tai pasakau.
B) Klausau, kartu su vaiku išgyvenu ir mėginu suprasti, kas jį neramina.
7. Vaikas išgėrė pieno ir užuot pastatęs puodelį ant stalo, pradėjo su juo žaisti. Teta pasakė, kad dabar iš puodelio išlįs baisus milžinas. Mažylis išsigando. Ką jūs darote?
A) Juokiuosi ir sakau, kad reikia puodelį padėti į vietą.
B) Apkabinu ir sakau, kad skriausti neleisiu, bet puodelį reikia padėti į vietą.
8. Kai jūs žiūrite kovinį ar siaubo filmą, kur tuo metu yra jūsų vaikas?
A) Sukasi kur nors netoliese, žaidžia.
B) Miega savo kambaryje.
9. Jūs atvedėte vaiką į darželį. Staiga jis pravirko ir nenori jūsų paleisti. Ką jūs jam sakote?
A) Pažadu, kad niekur neisiu, o kai jis užsižais ir nurims, tyliai išeisiu.
B) Pasakysiu, kad man metas eiti, o vakare būtinai sugrįšiu.
10. Vaikas prabudo išpiltas šalto prakaito: jis pasakoja, kad jį vijosi monstrai ir pabaisos. Kaip jūs jį raminate?
A) Sakau, kad tai tik sapnas.
B) Raminu ir sugalvoju sapno tęsinį – kaip jam į pagalbą ateina geri burtininkai ir žvėreliai, ir kaip viskas gerai baigiasi.
11. Jūsų draugai atnešė vaikui gimtadienio dovaną – įdomų žaislą, o vaikas jį pamatęs išsigando ir pravirko. Ką jūs darote?
A) Pasistengsiu nuraminti, parodyti ir paaiškinti, koks geras žaislas.
B) Padėsiu žaislą kuo toliau, o po poros dienų ramioje aplinkoje pasistengsiu juos „supažindinti“.
12. Jūsų vaikas antrokas susirado seną savo pliušinį žaisliuką ir užmiega tik kartu su žaislu. Kaip jūs elgsitės?
A) Nepiktai pasišaipysiu, kad jis jau didelis.
B) Apsimesiu, kad to nepastebiu, ir pasistengsiu išsiaiškinti, kas jį neramina.
Rezultatai:
Daugiausia A atsakymų
Jūs patys formuojate daugelį vaiko baimių. Jūs nepaisote vaiko raidos ypatybių ir todėl kovojate su vaikiškomis baimėmis suaugusiųjų metodais.
Valingai ar nevalingai jūs kritiškai vertinate vaiko elgesį: „Ko gi tu išsigandai, kaip mažiukas“. Tai menkina vaiko savivertę, o tai gali sukelti dar vieną baimę ar kompleksą. Kartais jums atrodo, kad vaikas specialiai visko prisigalvoja ar meluoja, kad nereikėtų valgyti košės ir eiti miegoti.
Kartais jums norisi „atverti jam akis“, kad pasaka ir gyvenimas – skirtingi dalykai. Neskubėkite! Ne taip blogai tikėti stebuklas, kai esi mažas. Tapti cinišku tokiame amžiuje yra gerokai blogiau.
Prisiminkite, ar jūs patys būdami vaikais nieko nebijojote. Kad baimė praeitų, ją reikia išgyventi, o paskui suteikti vaikui galimybę įsitikinti savo saugumu. Paprasčiausiai tikėkite mažyliu, įsiklausykite į jo žodžius ir žinokite – kada nors baimės pačios pradings, išsigandusios paaugusio vaiko.
A ir B atsakymų beveik po lygiai
Jūs žinote, kad vaiko psichika skiriasi nuo suaugusiojo. Jūs mokate nukreipti vaiko dėmesį, duoti jam galimybę pačiam įsitikinti kilusios baimės nepagrįstumu.
Bet kažkodėl jūs ne visada tikite savo vaiko nuoširdumu. Tai, kas jums atrodo melas, iš tiesų yra įprastos vaikiškos fantazijos, kuriose susipynę tiesa ir išmonė. Prisiminkite, kokie jūs buvote vaikystėje, kokios buvo jūsų baimės ir fantazijos – ir jums taps lengviau suprasti savo vaiką.
Daugiausia B atsakymų
Pagrindinis jūsų nuopelnas – tai yra mokėjimas sukurti tokią atmosferą, kurioje vaikas jaučiasi ramiai ir užtikrintai. Jeigu jūs kartu mokate pasijuokti iš to, kas atrodo baisu – viskas tvarkoje: juokingas piktadarys negali būti baisus piktadarys!
Psichologė Birutė Černiūtė–Petraitienė
„Mamos žurnalas“
