Kodėl vaikai dažniausiai bijo gydytojų ir policininkų

baimės

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Baimės žmogų lydi visą gyvenimą, ir kiekvienas skirtingai jas įveikia. Kai kurie visą gyvenimą jų taip ir neįveikia. Pavyzdžiui, neišdrįsta pakeisti nemėgstamo darbo ir bijodami rizikuoti visą gyvenimą dejuoja, kad jiems nesiseka.

Konsultuoja socialinių mokslų daktarė Sigita Burvytė.

Kaip baimės keičiasi augant

Žmogaus gyvensenos modeliai išugdomi vaikystėje iki 5 metų. Nuo pat ankstyvosios vaikystės kai kurios baimės taip stipriai įsitvirtina asmenybės struktūroje, kad tampa žmogaus charakterio bruožais visam gyvenimui. Suaugę žmonės tik kartoja įvairias elgesio variacijas, išsiugdytas vaikystėje.

Pavyzdžiui, žmogus, kūdikystėje nepatyręs švelnių potyrių iš suaugusiųjų (glostymo, apsikabinimo, malonių prisilietimų), visą gyvenimą jaučia kitų žmonių baimę. Todėl į kūdikio riksmą turime reaguoti besąlygiškai. Kūdikis kaprizų neturi, jo poreikius turime tenkinti kuo greičiau.

Antraisiais–trečiaisiais gyvenimo metais vaikas susipažįsta su taisyklėmis, atsiranda jausmai, todėl ypač svarbi tampa suaugusiųjų reakcija į vaikų jausmus. Svarbu vaikui padėti pažinti aplinkos taisykles, jas priimti. Jeigu vaikas gyvena chaotiškoje aplinkoje, tai jam atrodo, kad taisyklių nėra. Jis nemoka paklusti vyresniems, o susidūręs su taisyklėmis, siekia jų išvengti, bijo. Arba, atvirkščiai, kai pedantiškai šeimoje laikomasi taisyklių, tada visą gyvenimą vaikas pasmerkiamas pokyčių baimei, jam labai sunku būti lanksčiam, nes jis bijo pokyčių. Saugiausias toks vaikas jaučiasi tada, kai viskas vyksta pagal planą.

Ketvirtaisiais–šeštaisiais gyvenimo metais vaikas nori būti pastebėtas, ir šiuo amžiaus tarpsniu svarbi tėvų pozicija, už ką ir kada vaikas gauna jų dėmesio. Jeigu jis giriamas besąlygiškai ir neatsižvelgiant į pastangas, vaikas siekia nuolatinio tėvų dėmesio ir jaučia baimę būti vienas. Priešingu atveju, jeigu tėvai nekreipia dėmesio į vaiką, jo nepastebi, neskatina, jis jaučia baimę, kai kiti jam skiria dėmesio.

Septintaisiais–aštuntaisiais gyvenimo metais ugdomas vaiko savarankiškumas. Šiuo raidos etapu arba vaikas nebijo imtis naujovių, savarankiškai priima sprendimus, arba bijo būti savarankiškas ir visada tikisi, kad kiti jam padės, už jį padarys. Visada tai, kas nauja, nepatirta, kelia baimę, mes norime elgtis įprastai, nes taip saugiau. Mes, suaugusieji, turėdami daugiau patirties, vaikui turime rodyti tinkamą pavyzdį savo elgesiu įveikiant baimes.

Kodėl vieni bijo, kiti ne

Vaikai skirtingi, kaip ir kiekviena šeima yra skirtinga. Natūralu, kad ir tėvų reakcijos į vaiko baimes yra skirtingos. Kalbant apie psichologiškai sveikus vaikus, svarbu nuo pat kūdikystės sudaryti vaikams saugią aplinką, kad per potyrius jie išmoktų kritiškai vertinti aplinką ir saugiai įveikti baimes. Tai nereiškia, kad vaikui nieko neleidžiama daryti. Vaikai iš prigimties yra smalsūs, tik aplinka dažnai nuslopina jų smalsumą. Ir begalės taisyklių. Vienu atveju, kai už vaikaus yra daug kas daroma, tada jie bijo būti savarankiškai, bijo imtis naujos veiklos, atsakomybės, iniciatyvos ir kt.

Kitu atveju, kai vaikai yra perdėtai saugomi ir neleidžiama jiems net saugiai nukristi, kad pajaustų, kas yra skausmas, tėvai visada juos pagauna arba padeda pagalvę toje vietoje, kur vaikas griūva, tada vaikai neįvertina galimų pasekmių ir eina tiesiai negalvodami, kad gali iškristi iš devinto aukšto. Tėvai atsakingi už vaiko saugumą ir, žinoma, trimečiui turi sukurti saugią ugdymosi aplinką, jie negali leisti vaikui iššokti iš devinto aukšto, kad vaikas suprastų, jog skauda… Bet užlipti ant kėdės ir nuo jos nusiristi privalu leisti, kad jis suprastų, ką reiškia žodžiai „kristi“ ir „skauda“.

Penkiametis jau turi žinoti žodį „negalima“, turi sugebėti įvertinti situaciją ir saugiai įveikti savo baimes.

Baimė – tai nesąmonė?

Tėvai turėtų padėti vaikui saugiai įveikti baimes, bet jokiu būdu negailėti ir nieko nedaryti už vaiką, ką jis gali pats padaryti. Gailestis ir pagalba vaikui – du skirtingi dalykai. Dažnai tėvai, gailėdami vaiko, atima iš jo galimybę pačiam išmokti saugiu elgesiu išreikti baimę ar tinkamais žodžiais įvardinti savo jausmą. Savo baimes vaikas turi išmokti įveikti pats, mes tik galime jį nukreipti, paskatinti ir kt.

Į vaiko baimes reikėtų žiūrėti rimtai, kad vaikas jaustųsi suprastas, mylimas, svarbus tėvams. Dėl to, kad jis kažko bijo, neturi būti nuvertintas, nes tai žaloja jo savivertės harmoningą formavimąsi. „Nebijok, tu juk vyras“, „Tu privalai nebijoti, nustok verkti“ –  šiais pasakymais mes ignoruojame vaikų jausmus, o žmogų apėmęs jausmas nuo pasakymo nepraeina, vaikui nepasidaro dėl to lengviau. Jis nežino, ką turi daryti, kad pasijustų geriau.

Todėl suaugusieji turėtų užimti pagalbininko, padėjėjo,drąsintojo vaidmenį. Pirmiausia jie turi suprasti, kaip vaikas jaučiasi, padėti pasirinkti elgesio būdus įveikti baimei. Vaikai nemoka skaityti mūsų minčių, mes jiems turime žodžiu pasakyti, ką jie gali daryti, jei jaučia baimę. Kuo anksčiau vaikas išmoks įveikti baimę, tuo anksčiau išsiugdys įpročius, kurie gyvenime padės prisitaikyti ir jaustis laimingiems.

Jeigu vaikams nepadedame įveikti baimių, jos tampa charakterio savybėmis, kurios trukdo jaustis laimingiems.

Permainų baimė

Tėvai pastebi, kad vaiko baimės stiprėja, kai prasideda visokios gyvenimo permainos – darželis, kraustymasisį kitus namus, mokykla…

Visi jaučiame baimę, kai laukia kažkas naujo, nepatirto. Saugiausiai jaučiamės įprastoje aplinkoje, tarp pažįstamų žmonių. Nauji žmonės, nauja aplinka, pokyčiai visada gąsdina, todėl vaikui labai svarbi tėvų pozicija šiuo klausimu. Jeigu tėvai vaikus gąsdina mokykla, pvz., „Tau ten bus, kai mokytoja paklaus, o tu nieko nemokėsi…“. Tai vaikas, dar nė nepradėjęs lankyti mokyklos, bijo ten eiti. Ir visiškai kitaip jausis vaikas pirmą dieną mokykloje, jeigu jam tėvai bus apie ją pasakoję malonius dalykus, jis visiškai kitaip priims naują aplinką ir naujus žmones.

Vaikiškos knygelės apie tai, kaip įveikti baimes

Dabar knygynuose galima rasti nemažai vaikiškų knygelių, kaip herojai įveikė savo baimes („Kakė Makė ir tamsa“, „Narsuoliai irgi bijo“, „Didelis šuo“ ir kt.) Knygelės – gera priemonė pokalbiams su vaiku užmegzti, siekiant pažinti ir atpažinti jo baimes, mokant tinkamai elgtis susidūrus su baimėmis. Kiekviena edukacinė knygelė turi skirtingus tikslus. O kiekvienas vaikas yra asmenybė, kuriai reikalingi skirtingi prakalbinimo metodai.

Vieniem padeda knygelės, kitiems gali padėti paprasčiausi pokalbiai, žaidimai, teatras, vaidinant su gyvūnas baimę keliančias situacijas, piešimo terapija, kiti terapijos metodai ir kt.

Reikia kūrybingai pasinaudoti aplinkoje esančiomis ugdymo priemonėmis ir metodais, kurie padėtų atpažinti baimes, išmokti jas įvardinti žodžiu bei išreikšti tinkamu elgesiu, kuris nežaloja paties vaiko ir kitų žmonių bei daiktų.

Gyvenimo patirtis ir baimės

Ar gali vaiko gyvenimo patirtis lemti padidėjusį baimės jausmą? Pavyzdžiui, jei vaikas patyrė skausmingų medicininių procedūrų, patyrė artimo žmogaus netektį, tėvų skyrybas, jei skendo, buvo pasiklydęs ir t.t.

Taip, vaiko gyvenimo patirtys yra baimių priežastys. Kai vaiko gyvenime įvyksta emociškai stiprių pokyčių, vaikas išgyvena baimę dėl artimųjų netekties, bijo vėl patirti skausmą, paskęsti ar nuskęsti, jei pačiam tai teko išgyventi. Po tokių išgyvenimų reikalingas suaugusiųjų palaikymas, pagalba padedant įveikti baimes. Vaikas vienas pats nepajėgus susidoroti su savo baimėmis, jam reikalingas suaugusiųjų palaikymas, bet ne gailestis.

Dažnai tėvai gąsdina vaikus policininkais, gydytojais, o paskui stebisi, kodėl vaikas jų bijo. Kai vaikas netinkamai elgiasi, tėvai gąsdina, kad paliks vieną namuose, nors nė nesiruošia to daryti, o paskui stebisi, kodėl vaikas bijo, kai mama nors trumpam išeina iš kambario. Tėvai nesusieja savo veiksmų ir pasakytų žodžių su atsiradusiomis vaiko baimėmis. Nė viena baimė neatsiranda be priežasties, kiekviena vaiko baimė turi savo priežastį.

Kai vaikai kažko bijo, pirmiausiai tėvai ir kiti artimiausi žmonės turi savikritiškai įsivertinti savo elgesį ir žodžius. Darbo praktika rodo, kad daugelis tėvų turi daug žinių vaikų auklėjimo klausimais, bet nesugeba atpažinti tam tikrų situacijų, kada tas žinias galėtų taikyti. Linkėčiau domėtis savo vaikais, pažinti ir ieškoti vaikų baimių atpažinimo būdų, gebėti suteikti reikiamą pagalbą. Geriausia pagalba vaikui – tinkamas tėvų elgesio pavyzdys.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − = 4

Kitos temos: