Kad galėtume užbėgti už akių baimėms ir nerimui, turime žinoti jų priežastis. Bent šioks toks suvokimas, iš kur atsiranda vaikų baimės ir nerimas ir kodėl jie nepraeina, leis išrasti savotiškus emocinius skiepus, kaip apsaugą nuo būsimų grėsmių ir pavojų. Skiepus, kurie leistų vaikui, o vėliau ir suaugusiam žmogui palaikyti viltį ir drąsą visomis žlugdančiomis aplinkybėmis.
Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė
Kas gimdo vaikų baimes
Baimė kyla tuomet, kai susiduriame su permainomis, su mums nauja nepažįstama situacija, kuriai esame dar nepasiruošę. Viskas, kas nauja, nežinoma, ką mes turime išgyventi ir patirti pirmąkart, sukelia baimę. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, ten, kur reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kur reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčiai. Todėl atrodo, kad tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas.
Toliau išvardinti vaikų baimių atsiradimo ypatumai – ne svarstymai, o tyrimais patvirtinti duomenys.
Labiausiai linkę baimintis vieninteliai vaikai
Vienintelis vaikas paprastai yra labiau emociškai susijęs su tėvais ir lengvai perima jų nerimą. Laukdamosi pirmagimių mamos paprastai labiau nerimauja, jas baugina nežinia ir nepasitikėjimas savimi, ar viskas bus gerai, ar mokėsiu vaiką auginti, auklėti? Pirmas ir vienintelis vaikas gauna daugiau tėvų dėmesio ir rūpesčio, bet kartu perima ir daugiau nerimo.
Tėvai neretai stengiasi intensyvinti intelektualinį vaiko auklėjimą, baimindamiesi, kad jų atžala neatitiks pernelyg aukštų jų įsivaizdavimu socialinių standartų. Ir vaikams atsiranda įteigtos, dažniausiai nepagrįstos baimės kažkam neįtikti, būti kieno nors nepripažintais. Neretai jie negali susitvarkyti su savo išgyvenimais ir baimėmis, tad jaučiasi nelaimingais savo „laimingoje“ vaikystėje.
Didesnis vaikų skaičius šeimoje, kai yra su kuo pabendrauti, pažaisti, paprastai padeda sumažinti baimes. Nors kai padaugėja suaugusiųjų (pavyzdžiui, atsikrausto kartu gyventi seneliai), gali būti atvirkštinis poveikis, jeigu suaugusieji pakeičia vaikui visą aplinkinį pasaulį, sukurdami dirbtinę aplinką, kurioje nėra vietos bendraamžiams, vaikiškam juokui, džiaugsmui, išdaigoms, tiesioginei jausmų išraiškai. Jei vaikas negali šiomis sąlygomis būti pačiu savimi, tai sukelia chronišką emocinio nepasitenkinimo ir nerimo jausmą. Jeigu pridėtume ir dažnus konfliktus tarp suaugusiųjų dėl vaiko auklėjimo, kai jis prieš savo valią tampa nesantaikos obuoliu, tai jo būsena tampa dar labiau nepavydėtina.
Vyresnių tėvų vaikai jaučia daugiau baimių
Tėvų amžius irgi turi nemažos įtakos vaikų baimėms atsirasti. Paprastai jaunų, emociškai laisvų, gyvenimu besidžiaugiančių tėvų vaikai mažiau linkę nerimauti. „Pagyvenusių“ tėvų (po 30 ir ypač po 35 metų) vaikai neramesni, tai atspindi visų pirma mamos, vėlai ištekėjusios ir ilgai neturėjusios vaikų, nerimastingumą. Nenuostabu, kad „vėlyvų“ vaikų vystymasis paženklintas pernelyg didelio rūpesčio ir nerimo. Sugerdami kaip kempinė tėvų baimes vaikai pradeda nepasitikėti savimi.
Berniukai ir mergaitės bijo dažniau, jeigu laiko namuose svarbiausia mamą, o ne tėtį. Dirbanti ir dominuojanti šeimoje moteris dažnai yra nerami ir irzli bendraudama su savo vaikais, tuo sukeldama atsakomąją vaikų nerimo reakciją.
Garbėtroškos, pernelyg principingos su liguistu pareigos jausmu mamos pernelyg reikliai ir formaliai bendrauja su savo vaiku, kuris amžinai jų netenkina savo lytimi, temperamentu ar charakteriu. Tokių mamų rūpestis – tai nerimas dėl galimų, o todėl nenuspėjamų nelaimių, kurios gali nutikti vaikui. O emocionalūs, imlūs priešmokyklinio amžiaus vaikai formaliai teisingą bet nepakankamai šiltą ir švelnų mamos bendravimą priima su nerimu, nes būtent šiame amžiuje jiems kaip niekada reikia suaugusiųjų meilės ir palaikymo.
Bet jau baigiantis vyresniam priešmokykliniam amžiui vaikai tokiomis sąlygomis emociškai „užsigrūdina“ tiek, kad liaujasi reaguoti į pernelyg didelį mamos reiklumą, atsiveria nuo jos abejingumo, užsispyrimo ir negatyvizmo siena.
Vaikus nerimauti verčia pernelyg dideli tėvų reikalavimai
Kartais dideli tėvų reikalavimai susiję su nepasitenkinimu savo padėtimi, su noru įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones per vaiką. Kartais gali būti atvirkščiai, tėvai užėmę aukštą socialinę padėtį, daug patys pasiekę, nenori kad jų vaikai būtų nevykėliai ir taip pat iš jų per daug reikalauja. Trečia priežastis – tėvai patys yra labai neramūs, ir kiekvieną mažiausią nesėkmę vertina kaip katastrofą, ir savo vaikui neleidžia padaryti net mažiausios klaidos. Tokie tėvai atima iš vaiko galimybę mokytis iš savo klaidų.
Baimių skaičiui turi įtakos ir šeimos sudėtis
Vyresnio priešmokyklinio amžiaus mergaičių ir berniukų baimių skaičius pastebimai didesnis nepilnose šeimose, o tai įrodo, kad šio amžiaus vaikai ypač jautriai reaguoja į nutrūkusius tėvų santykius. Būtent 5-7 metais vaikai labiausiai stengiasi tapatinti save su tos pačios lyties tėvu, tai yra berniukai nori būti panašūs į labiau autoritetingą šiame amžiuje jiems tėvą, kaip vyriškos lyties atstovą, o mergaitės – į savo mamą. Tai suteikia vaikams pasitikėjimo bendraujant su savo lyties bendraamžiais. Berniukams tėvo ir jo apsaugos nebuvimas, kaip ir pernelyg globojanti, bandanti pakeisti tėvą mama, skatina nesavarankiškumą, infantilumą ir baimes. O mergaičių baimių didėjimas priklauso nuo paties bendravimo su neramia, likusia be atramos mama.
Tėvų konfliktai augina vaikų baimes
Labiau jautrūs tėvų konfliktiniams santykiams priešmokyklinio amžiaus vaikai. Jei jie mato, kad tėvai dažnai pykstasi, tad vaikų baimių skaičius daug didesnis nei tada, kai santykiai šeimoje geri. Prasti šeimos santykiai mergaites emocionaliai pažeidžia labiau nei berniukus. Konfliktinėje situacijoje mergaitės dažniau nei berniukai atsisako rinktis tos pačios lyties tėvo vaidmenį įsivaizduojamame žaidime „Šeima“. Tada mama gali ilgam prarasti savo autoritetą dukrai. Kaip jau buvo kalbama, didžiausią autoritetą priešmokyklinio amžiaus vaikams turi tos pačios lyties tėvas. Vaikai mėgdžioja jo įpročius, elgesį ir bendravimo su sutuoktiniu stilių. Pastebėta, kad emocionaliai šilti vaikų santykiai su abiem tėvais galimi tik tuo atveju, jei suaugusieji tarpusavyje nekonfliktuoja.
Priešmokyklinio amžiaus vaikų tėvų skyrybos labiau neigiamai veikia berniukus nei mergaites. Kai trūksta tėvo įtakos ar išvis jos nėra, berniukas labai sunkiai įgyja atitinkamų savo lyčiai bendravimo įgūdžių, nepasitiki savimi, yra apimtas bejėgiškumo jausmo ir beviltiškumo prieš pavojų, tegu ir įsivaizduojamą. Berniukas nebuvęs vaikystėje Tėvo Sūnumi, gali netapti Sūnaus
Tėvu, nes jam sunku bus perduoti adekvačią lyties vaidmens patirtį ir apsaugą nuo kasdienių pavojų ir baimių.
Kuo mažesnė savivertė, tuo daugiau baimių
Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau vaikai yra paveikūs magiškoms nuotaikoms, kurios ir sudaro pagrindą įvairiausiems prietarams, o kartu ir baimėms. Magiškas nusiteikimas – tikėjimas nepaprastais, paslaptingais, neapaiškinamais reiškiniais (horoskopais, aiškiaregystėmis, nužiūrėjimais, karmomis). Priešmokyklinukams ir pradinukams tai juodoji ranka, vaiduokliai, šmėklos, velniai, raganos.
Bijoti išmokstama
Nemažai baimių ir nerimo vaikai perima iš artimiausios aplinkos. Labiausiai paplitę įteigtos vaikiškos baimės. Jų šaltinis – suaugusieji (tėvai, seneliai, auklės, auklėtojos), kurie nesąmoningai užkrečia vaiką savo nerimu, tuo, kad pernelyg įtaigiai, dažnai ir itin emocionaliai perspėja vaiką, apie tykančius pavojus. Todėl vaikas ilgainiui ima girdėti tik antrąją perspėjimų dalį: „Neimk – susižeisi“, „nebėk – nugriūsi“, „neglostyk – įkąs“.
Tai vadinama emociniu užsikrėtimu, kai vieno žmogaus būseną išreiškiantys veido, balso ar kūno ženklai kitam žmogui sukelia analogišką būseną. Todėl jei šeimos nariai linkę nerimauti ir baimintis galimų pavojų, stiprėja tikimybė, kad tokį polinkį perims joje augantis vaikas. Kitais žodžiais tariant, socialinio išmokimo būdu vaikas gali įgyti įvairių baimių, tapti nerimastingu.
Išeities ieškojimas – būdas įveikti baimes
Vaikas pajunta baimę tuomet, kai supranta, kad nesugebės įveikti grėsmės. Jeigu tėvai pasiūlo išeitį iš situacijos — baimės jausmas reikšmingai silpnėja. Svetimo, nepažįstamojo akivaizdoje vaikai jaučiasi daug ramiau, jei gali pasislėpti mamos glėbyje ar išeiti iš kambario, kuriame sutiko nepažįstamą žmogų. Net ir devynių mėnesių kūdikiai išreiškia silpnesnį nerimą, jei svetimo žmogaus akivaizdoje gali laisvai ropinėti ar šliaužioti grindimis, palyginus su kūdikiais, kurie sėdi kėdėje.
Ne visada vaikų baimes ir nerimą pavyksta nugalėti patiems. Gali tekti kreiptis ir specialsitų pagalbos. Pirmiausia savo nuogastavimus išsakykite šeimos gydytojui ar pediatrui, o jis nuspręs, ar reikalinga neurologo, psichologo konsultacija.
Kartais dėl tokių problemų gydytojai gali skirti vaistų. Siekiant nepakentkti vaikui, geriau rinktis homeopatinius preparatus.
Jie saugesni ir prie jų nepriprantama.
Judėjimas mažina nerimą ir baimes
Daugelis šiuolaikinių vaikų stokoja erdvės judriesiems žaidimams. Dėl kambarių ankštumo ar baldų brangumo vaikams neretai draudžiama karstytis, bėgioti, šokinėti. Taip tramdomiems vaikams kaupiasi įtampa, kuri sukelia nerimą. Mažiems vaikams tiesiog būtina atsipalaiduoti judant. Jiems reikia erdvės bėgioti ir tinkamų žaislų: šokdynių, lankų, kamuolių, paspirtukų ir dviratukų.
Nepakankamas judėjimo ir judrių žaidimų aktyvumas, kolektyvinių žaidimų įgūdžių praradimas lemia vaikų nerimastingumo vystymąsi. Žaidimas buvo ir lieka pačiu natūraliausiu baimių išgyvendinimo būdu. Slėpynės padeda įveikti vienumos, tamsos ir uždaros erdvės baimę. Lindimas pro sustatytų kėdžių, suolų tunelį padeda įveikti uždaros erdvės ir užpuolimo baimę. Todėl žaiskite, džiaukitės kartu su savo vaiku ir mažiau nerimausite.
Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė
„Mamos žurnalas“
