
Kai Norberto mama Loreta atėjo su sūneliu į redakciją, iškart paklausėme – ar berniuko tėtis lietuvis? Berniuko bruožai buvo tokie išraiškingi!
Skaitykite pokalbį su Loreta.
Kaip sutikote Norberto tėtį? Papasakokite savo meilės istoriją.
Su Norberto tėčiu Leonardu susipažinome salsos šokių festivalyje Manchesteryje, Anglijoje. Kaip šiandien prisimenu, jog vos jį pamačiusi susižavėjau akimirksniu, juk pirmąjį įvaizdį apie žmogų sudaro jo išvaizda. Būsimas Norberto tėtis, kaip ir dauguma vyrų iš Karibų, buvo labai dailus. Tačiau netikėtai nugirdau, jog jis atvyko su savo mergina. Tą akimirką tik pagalvojau: „Kaip visada, žavūs vyrai būna arba užimti, arba lovelasai“.
Neilgai trukus, jis mane pakvietė šokiui, po kurio pasikalbėjome – tai natūralu šokių pasaulyje. Ten visi labai draugiški, bendraujantys ir vos po vieno šokio kartu gali tapti draugais. Taip nutiko ir mums.
Vėliau prireikė 2 metų, kad vėl susitiktume, bet šį kartą Rygos salsos festivalyje, kur mūsų žvilgsniai vėl susitiko. Nesusilaikiau nepaklaususi, ar jis atvyko su savo mergina, ir mano nuostabai jo atsakymas buvo: „Ne, aš neturiu merginos“. Nors tą kartą šilti jausmai neįsižiebė, bet vos 3 mėnesių susitikus, prasidėjo Londone mūsų meilė.
Negalėjome atsitraukti vienas nuo kito, o vos išsiskyrus, telefonas nenutilo skambėjęs nuo žinučių gausos. Visai netrukus jis pasikvietė mane į Olandiją. Tomis dienomis turėjau darbo užsakymą kitame pasaulio krašte, tačiau renginį paskutinę minutę atšaukė, o nenorėdama sėdėti namie sėdau į lėktuvą ir vos po kelių valandų jau buvome kartu.
Kartu ne tik tą savaitgalį, bet ir ateinančius 5 metus.
Kokius kūrėte planus – visam laikui likti Olandijoje, tuoktis?
Galbūt nuskambės keistai, bet mes planų nekūrėme. Norėjome ir gyvenome šia diena, džiaugėmės, galėdami keliauti ir dirbi kartu, tačiau niekada neplanavome, koks mūsų gyvenimas turėtų būti po 5 ar 10 metų. Tai labai įprasta žmonėms iš Karibų. Jie gyvena ir džiaugiasi dabartimi, jei nespėjo atlikti darbų šiandien, atliks rytoj. Toks mastymas kurį laiką man atrodė neįprastas, tačiau pabuvęs tuose kraštuose suvoki, jog būtent dėl savo nerūpestingo gyvenimo dauguma gyvena ilgiau net 90 metų.
Nors gyvenimo Europoje ir tempas, ir klimatas labai skiriasi, bet kartais gera atsigręžti, sulėtinti ritmą ir pagyventi dėl savęs.
Kaip sekėsi kartu gyventi?

Gyventi kartu pradėjome nė nepraėjus metams nuo pirmųjų įsižiebusių jausmų. Toks sprendimas buvo gana skubotas, nes mano mamą ištiko insultas. Tuomet Leonardas buvo mano vienintelė atrama – parvykti į Lietuvą ir būti su šeima galimybės neturėjau, skausmą teko išgyventi tik su mylimu žmogumi, kuris jau kitą dieną atvyko į Angliją būti su manimi. Tada ir priėmiau sprendimą persikelti gyventi į Olandiją ir būti su žmogumi, kuris tąkart, rodės, buvo nuostabiausias.
Gyvenimas kartu buvo kupinas nuotykių, daug keliavome dirbdami. Leonardas dirbo didžėjumi, o aš dėsčiau šokių pamokas, tad daug laiko praleisdavome kartu.
Netrukus persikėlėme ir į naujus namus, kur sukūrėme savo jaukų kampelį. Rodėsi, gyvenau svajonėmis ir, laikui bėgant, nebegalėjau įsivaizduoti gyvenimo be savo gyvenimo meilės, tad pradėjome kalbėti apie vestuves, tačiau… ši tema man labai greitai tapo skaudžia. Aš, kaip ir kiekviena mergina, norėjau ištekėti už savo gyvenimo meilės, tačiau iš Leonardo išgirdau visai kitokius jo gyvenimo planus. Jam vestuvės nebuvo svarbios, jis sakydavo: „Aš esu su tavimi, tai mano pasirinkimas ir man parašo nereikia, nes jis nieko nepakeis“.
Kuomet esi įsimylėjęs ir į viską žvelgi per rožinius akinius, net ir skaudi tiesa nebūna tokia skaudi. Aš tiesiog susitaikiau su mintimi, jog būsime kartu, tačiau niekada nesusituoksime, bet tik dabar suprantu, jog toks žmogaus požiūris buvo akivaizdus ženklas, jog mums „nepakeliui“.
Kaip sužinojote, kad laukiatės, ir kokia buvo Leonardo reakcija?
Visada troškau turėti vaikų, tapti jauna mama ir turėti šeimą. Susilaukti vaikelio mums nepavyko keletą metų, tad nuleidau rankas ir, kai mažiausiai to tikėjausi, pradėjau keistai jaustis. Neturėjau minčių, jog galiu lauktis, pirmoji mintis buvo, jog esu tiesiog pervargusi. Prisimenu tą ankstyvą 2015 metų spalio 26 dieną, kuomet atlikau nėštumo testą ir negalėjau patikėti savo akimis – laukiuosi!
Nedelsdama nuėjau pas Leonardą ir pranešiau šią džiugią žinią. Buvau tokia laiminga, akyse kaupėsi džiaugsmo ašaros, tačiau iš savo meilės teišgirdau: „Ok, aš vėluoju į darbą“.
Visą dieną skraidžiau padebesiais, bet tai truko tol, kol Leonardas grįžo namo ir paprašė atsisėsti pasikalbėti. To, kas manęs laukė, nelinkėčiau nė vienai moteriai, o ypač būsimai mamai. Jis tarė: „Viskas baigta. Aš esu nelaimingas, ir vaikas nieko nepakeis“.
Negalėjau patikėti jo žodžiais ir tuo, kad mylėjau žmogų, kuris be jokių skrupulų paliko mane ir savo vaikelį. Nežinau, bet turbūt tąkart suveikė motiniškas instinktas, nes nesileidau į jokias kalbas, tiesiog paskambinau savo tėveliams ir su ašaromis akyse pasakiau: „Mes išsiskyrėme, aš grįžtu namo į Lietuvą ir aš laukiuosi“. Tą patį vakarą pradėjau krautis lagaminus. Vos per savaitę išėjau iš darbo, uždariau savo šokių mokyklą ir dieną po savo gimtadienio, lapkričio 4-ąją, grįžau į Lietuvą. Iki šiol džiaugiuosi savo sprendimu ir jo niekada nekeisčiau.

Nekilo minties nėštumą nutraukti?
Esu dėkinga savo tėveliams, kurie išmokė gyvenimo vertybių, kurie visada mane palaikė ir ragino nepasiduoti. Nors suvokiau, kad manęs laukia daug iššūkių ir sunkumų, tvirtai žinojau, jog noriu būti mama, nesvarbu, ar vyras bus šalia, ar ne, tad minčių apie nėštumo nutraukimą tikrai nebuvo.
Kaip įveikėte dvasinę traumą. Kas padėjo?
Grįžusi į Lietuvą, buvau pažeidžiama, verkiau kiekvieną dieną, nenorėjau niekur eiti, nieko daryti. Po dešimties gyvenimo metų užsienyje, gimtinėje nebeturėjau draugų, mane erzino susiraukę žmonių veidai, kaltinau visus aplinkinius ir save dėl to, kas įvyko.
Visas nėštumas buvo kupinas skausmo, jaudulio ir ašarų.
Jei ne mano tėveliai, brolis ir keletas draugų iš užsienio, neįsivaizduoju, kaip būčiau įveikusi šį gyvenimo etapą. Jie visi manimi rūpinosi, palaikė, buvo kantrūs ir supratingi, net jei aš juos atstumdavau. Didžiausia atrama ir vienintelis laikas, kuomet šypsojausi, buvo vizitai pas gydytoją, kai galėdavau išvysti savo vaikelį, augantį mano įsčiose, bei išgirsti jo širdutės plakimą. Tos akimirkos vertė mane gyventi, šypsotis, kai norėjau verkti ir laukti tos akimirkos, kai nebesijausiu vieniša.
Didelį žiupsnį laimingų prisiminimų sukūrė ir mano draugės Olandijoje, susibūrusios ir surengusios man vaikelio laukimo šventę. Tąkart namo parsivežiau visą 20 kilogramų sveriantį lagaminą dovanų savo būsimam sūneliui. Iš tiesų negaliu įsivaizduoti moterų, kurios tokioje situacijoje atsiduria vienut vienos, tad atvirai dalinuosi savo istorija su visais, nes mano patirtis gali padėti nepasiduoti ne vienai iš jūsų.
Gimdėte Lietuvoje?
Taip, gimdyti pasirinkau Lietuvoje ne tik todėl, kad čia turėjau artimųjų paramą, bet ir todėl, kad Lietuva yra viena iš šalių, kuri turi bene ilgiausias motinystės atostogas Europoje. Olandijoje jos trunka vos 4 mėnesius po gimdymo, Anglijoje – 9 mėnesius, tad, norėdama kuo daugiau laiko praleisti su sūneliu, nedvejodama rinkausi Lietuvą.
Kaip sekasi auginti berniuką? Rodėte jo, kaip mažojo modeliuko nuotraukas. Norbertas jau demonstruoja vaikų madas!

Norbertas yra ypatingas vaikas, pradedant jo gimimo diena. Jis gimė 2016-06-16 16:36. Lyg to neužtektų, sūnelio net vardo diena yra birželio 6 (06.06). Pirmieji mėnesiai buvo kupini šypsenų, nerimo, naujų patirčių ir atradimų, bet netrukus viskas pradėjo dėliotis į savo vietas, ir suvokiau, jog nieko daugiau negalėčiau prašyti iš gyvenimo nei būti vieniša mama. Taip išgirdote teisingai, būti vieniša mama yra palaiminimas, nes tik tuomet tu gali mylėti už du, gauti ir duoti dėmesį vaikučiui už du, nors poilsio ir laiko sau turi perpus mažiau, bet viskas atsiperka, pažvelgus į sūnelį, jo šypseną, pajutus jo apkabinimą ar išgirdus žodį „mama“ iš mažylio lūpų.
Mėgstu fotografuoti, tad nuo gimimo amžinau kiekvieną Norbeto gyvenimo dieną nuotraukose. Tai buvo jo, kaip modeliuko, pradžia, nors ir neoficiali. Kai Norbertui buvo 1 metai ir 5 mėnesiai, buvome pakviesti pirmajai fotosesijai – pristatyti pirmąją Lietuvoje ekologišką vaikiškų papuošalų kolekciją iš gintaro, kurios vienu iš veidų tapo ir Norbertas. Ši fotosesija mums atvėrė vartus į plačius modeliavimo vandenynus. Norbertas buvo pastebėtas vienos iš žinomų fotostudijų savininkės, kuri pakvietė būti studijos veidu, vėliau sūnelis buvo kelių lietuviškais drabužėlių kūrėjų modeliuku, o šiuo metu jis jau priklauso ir kelioms Anglijos bei Ispanijos modeliukų agentūroms. Šių metų gegužės mėnesį startavome su „Norbert Blog-stiliaus idėjos berniukams“ tinklaraščiu „Facebooko“ paskyroje. Nors darbų ir pasiūlymų daugėja, bet aš, kaip mama, esu tikra, kad mano sūneliui tai tik pradžia.

Kokį ryšį palaikote su Norberto tėčiu?
Mūsų ryšys labai minimalus. Bendraujame tik tiek, kiek reikia išspręsti klausimus, susijusius su mūsų sūnumi, kurių iš tiesų buvo vos keli per praėjusius metus. Nors kartais rodos, jog jis yra rūpestingas tėtis, tačiau jo noras bendrauti ar matyti savo sūnų kalba pats už save. Mažam vaikučiui pamatyti tėtį vos kelis kartus per metus neužtenka, tačiau aš vertinu ir tokias jo pastangas, nes dauguma tėvelių, gyvenančių Lietuvoje, nesugeba atvažiuoti net kelių kilometrų, kad pamatytų savo vaikučius.
Norbertas turi tėčio pavardę. Tokį sprendimą priėmiau, atsižvelgdama į savo gyvenimo situaciją.
Kadangi esu užsienyje pragyvenusi dešimt metų ir tikėjausi, jog ten vėl išvyksiu su vaikeliu, pasirinkau tokią pavardę, kuri būtų patogesnė. Todėl, sūneliui gimus, jį pavadinau Norbertu Phelipa.
Ačiū už atvirumą.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai