Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Ką daryti su nuotraukų ir piešinių kalnais?
Nuotraukas tvarkydavau, kai laukdavausi: pirkdavau albumus, kuriuose nuotraukas galima prilipinti specialia limpančia plėvele, juose nuotraukas galėdavau išdėlioti bet kokia kryptimi, apkarpyti, pagyvinti aplikacijomis, taip ir dirbdavau per dienas. Visko nenudirbau, liko kalnas nuotraukų, o per kelerius pastaruosius metus jų dar daugiau prisikaupė ir kompaktinėse plokštelėse. Atsargai dar jas visas įrašau ir į išorinę laikmeną. Taip ir kolekcionuoju.
Pernai nusprendžiau – fotoknyga. Pirmą blyną jau esu iškepusi – maketavau darželio grupės prisiminimų knygą – pasiteisino. Kai salėje po vaikų koncertėlio dalinome šias fotoknygeles, mamos aikčiojo iš nuostabos, džiaugėsi, kad pasirinko būtent šią idėją. Taigi dabar kuriu savo šeimos fotoknygą. Į vieną mūsų istorija netilps. Dėlioju nuotraukas penkmečiais. Skausmingiausi buvo pirmieji du – ten dar šeimyninė darna, vaikų gimimai, kelionės, šypsenos. Tada dvejų metų skylė – išsiskyriau su savo meile-fotoaparatu, negalėjau jo net į rankas paimti. Nei vaikų gimtadienių, nei kitokių švenčių nefotografavau, tiesiog negalėjau, mano laikas buvo užstrigęs skausme. Ir tądien, kai įjungiau fotoaparatą, supratau – pradedu sveikti.
Man labai patinka daryti tokias pačias nuotraukas, toje pačioje vietoje, tik kas kelerius metai. O per vaikų gimimo dieną juos fotografuoju kaskart su tuo pačiu drabužiu – tėvo marškinėliais. Tuos dvejus metus juos laikiau gražiai sulankstytus tolimiausiame stalčiaus kampe. Dabar šią tradiciją atgaivinau.
Labai gerai matyti, kaip vaikutis auga, kaip metinukas su jais atrodė – žeme vilkosi, ir kaip dabar – prakutęs mokinukas. Į fotoknygą įdedu ir vaikų piešinių, ir sparnuotų frazių, aprašau vieną kitą svarbesnį įvykį. Yra „Mano“ skyrelis, jame sudėjau paties vaiko darytas jam svarbių dalykų nuotraukėles.
Tai greičiausios mašinėlės, bakuganai, varžybų medaliai, šuniukas, traukinio bilietas – ką pats nufotografuoja, tą įdedu. Beveik asmeninis norų žemėlapis. Jau greitai baigsiu pirmąsias dvi, atiduosiu į spaustuvę. Fotoknyga – fotografijų istorija. Norėčiau tokią savą turėti, tokią nuo baltos vaikystės.
Piešinius saugau kitaip – originalus. Kiekvieną gautą piešinėlį aprašau (vaiko vardas, piešimo data, kur piešė, pavyzdžiui, laukiant pas odontologą, jei dar sunku suprasti, kas norėta pavaizduoti, paklausinėju paties vaikiuko, kas čia, ir būtinai užrašau) ir dedu į spintą. Kai jau daug prikaupiu, atrenku įdomiausius ir segu į „Piešinių istorijas“. Tai storas kanceliarinis segtuvas su įmautėmis. Jei piešinėliai apkarpyti, įmautėje plaukioja, klijuoju juos ant spalvoto lapo, aprašau ir tik tada įmautėn, dar ir aprašui vietos atsiranda. Kaip įdomu stebėti vaiko augimą – iš pradžių vien vėpūtinių kratinys, po to iš jo pradeda gimti galvakojai padarai, po to šie moliuskai įgauna pirštus, padrikus plaukus, akis. Po to jie darosi vis spalvingesni ir vis daugiau panašėja į žmones. Praėjus keleriems metams po skyrybų iš vaikų piešinių dingo tėtis. Dabar visur tik mama, mama… Ir šuniukas.
Rudens atostogos
Graži buvo ta šiųmetė užtrukusi žiema. Snigo ir snigo, sniego besmegenius balandį lipdėm, velykiniai kiaušiniautojai per pusnis brido. Ir šilta, ir sniego yra, kuo ne puiki žiema? Tik kad ne savu laiku… Jau labai norėjosi pavasario. Kartą man bekasant aplink kieme stovinčias mašinas sniegą (seni įpročiai sunkiai dingsta, naujasis kaimynas pro langą draugiškai juokauja: „Dar gretimo namo aikštelė pilna sniego!“) vėl gimė sena svajonė – šaltu metu aplankyti šiltą šalį. Noriu! Per kelionių agentūras – niekaip, vadinasi, jei noriu, turiu viską susiorganizuoti pati. Ir pradėjau.
Kelionės kryptį rinkausi pagal oro temperatūrą spalio mėnesį, lėktuvo bilietų ir būsto nuomos kainas.
Labai norėjau į Turkiją ar Egiptą, ten jau labai šilta būtų, tačiau arba Europa pigesnė, arba man nepavyko rasti pigiau. Be to, paskutiniu metu vis pasigirsta turistų grobimo atvejų Egipte, nejauku.
Italija. Bilieto kaina į abi puses – apie 300 litų vienam asmeniui, dviejų kambarių butas (nuotraukose atrodantis padoriai) su virtuve savaitei – 140 eurų, skamba gundančiai. Vis dar neperku, dar žvalgausi, kokia tai vietovė, ką galėsime nuveikti. Logiškiausia būtų išsinuomoti automobilį ir pakeliauti po šalį.
Mašinos nuoma savaitei kainuotų apie pusantro šimto eurų. Tik niekaip neradau, kokios ten kuro kainos. Maisto kainos gana lietuviškos, porai pirmų dienų įsimesiu namie paruoštų gaminių, po to bus daug mūsų mėgstamų makaronų, žodžiu, badu nemirsime. Internete perskaičiau kitų keliautojų įspūdžius, susidariau apytikslį sąrašiuką, ką mums būtų įdomu aplankyti, kas dar veiks ne sezono metu.
Užtrukau visą savaitgalį, liko nesutvarkyti namai, gerai, kad tai buvo „tėvo dienos“, sąžinė liko nepradėjusi graužti. Pagaliau nusprendžiau – viskas tinka, perku, su tokiomis kainomis nedrįstu delsti.
Taigi lėktuvo bilietai yra, apartamentai rezervuoti. Tada parašiau laiškus į kelias automobilių nuomos kompanijas ir į „viešbutį“. Per kelias dienas susirašinėjant paaiškėjo, kad norint gauti mašiną, kuri būtų apdrausta jų vadinamuoju superdraudimu, kai frančizė nulinė, reikės mokėti kitą kainą. Bute papildomai reikės primokėti už patalynę ir rankšluosčius (8 eurai žmogui), nebus plaukų džiovintuvo, indų, puodų bus. Kadangi mūsų daug, ir bagažo galime vežtis visus 55 kg, įtariu, kad patalynės komplektėliai drąsiai tilps. Šiek tiek baugu. Pirmas kartas, kai viską darau viena. Seniau tokius darbus nuveikdavo vyras. Skyrybos ir namo kreditas buvo uždėję sunkų veto kelionėms. Viskas, klavišas „pirkti“ paspaustas, nebegaliu stabčioti, laikas į priekį.
Įvertinusi lankytinų vietų bilietų kainas ir visa kita, suskaičiavau, kad visa kelionė mums kainuos apie tūkstantį eurų. Už lėktuvo bilietus jau sumokėta, turiu sočiai laiko sutaupyti likusius, ne, ne sutaupyti, o papildomai uždirbti. Dabar turiu aiškų tikslą. Pirmyn, gardemarinai!
Rūta
„Mamos žurnalas“
