Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Atsargiai, remontas!
Na ką, imam kreditą ir tvarkomės mūsų naujuosius namus.
Butas jau gerokai perlipęs keturiasdešimtmetį. Šiaip tvarkingas, bambėti negaliu, bet viskas jau labai morališkai pasenę, kai kas – ir fiziškai, ypač vonia su tualetu, mažieji baidosi eiti, vis kartoja: „O mūsų name antro aukšto vonioje tai buvo… O pirmo aukšto tualete tai buvo…“ Pirkau spalvingą guminį kilimėlį, įtiesiau parudusioje vonioje, neišgelbėjo, mažiausias lipa kaskart didelėmis akimis. Klozete vanduo bėga ir bėga, meistrą „iš vandenų“ jau septynis kartus kviečiau… Hm, meistrą ar klozetą keisti? „N“ visokių kitokių smulkmenėlių, žodžiu, kai pradėjome gyventi, naudotis, visur pradėjo byrėti… Štai ir prikapsėjo kantrybės taurę, gana – REMONTAS.
Susitariau su draugų rekomenduotu meistru, reikės porą mėnesių jo palaukti, kol baigs kitą objektą, tad kimbu į brėžinius. Sienų griauti negalima, kaip gaila, galiu nebent durų vietas keisti, tad žaidžiu su tuo.
Pristatau ir naujų sienų. Uždarau platų koridorių į virtuvę, jo erdvę atiduodu būsimai didelei voniai (bus panaši į tą, „kaip buvo antrame aukšte“), tualetas lieka ten pat, pakeičiu tik durų vietą (labai labai gundžiausi abu sujungti, bet vis dėlto gyvenimiški draugų patarimai nugalėjo, daugoka mūsų, nepasidalinsime), pereinamasis kambarys tampa nebepereinamu, o miegamasis patampa valgomuoju, kurio sienoje atsiranda nauja plati anga – įėjimas į virtuvę. Į virtuvę brėžiniuose įmontuoju visą buitinę techniką, net skalbimo mašiną, nes gaila prarasti net menkiausią lopinėlį būsimoje erdvioje vonioje. Šaldytuvą verkiant reikia keisti, tad jau aišku, kad naujasis bus integruotas, visa kita technika bus irgi kažkaip sudėta į spinteles, pasislėps už baldų durelių. Iš tikrųjų, virtuvė – „tarybinė kišenė“, 6 kvadratų, įkrausčius užgyventą ir paveldėtą buitinę techniką, kitiems daiktams vietos nebelieka… Ką daryti?
Viršuje spintelių nenoriu, visai nebeliks erdvės jausmo. Braižau vieną plačią ir aukštą spintą kampe, iki pat lubų (bus proga atsisakyti nenaudojamų rakandų, nes juk vis laikau, gaila išmesti), porą spintelių pavyksta ištaikyti tarp technikų, net ir stalčiai atsiranda, vietoj stalo – plati palangė nuo sienos iki sienos, viskas – teoriškai virtuvė baigta.
Nelengva buvo, vaikus suguldau ir matuoju, matuoju, milimetrais, centimetrais, vis ieškau, kaip čia suderinti erdvę ir praktiškumą. Ankštai atrodo mano naujoji virtuvė brėžinyje, bet tikslas – praktiška maisto gaminimo vieta – pasiektas.
Dabar valgomojo eilė. Čia įgyvendinsiu dar vieną seną savo svajonę – didelis pietų stalas ir kėdės su atlošais, kad galėtume valgyti visi kartu ir draugų porą kitą pasikviesti. Santuokiniame gyvenime taip ir nespėjome jo įsigyti, skyrybos aplenkė, tad nors dabar! Spalvos. Tik šviesios ir skaisčios, nes erdvės mažai, butas tamsus. Brėžiniai baigti, rytoj ateina meistras ir jo komanda. Su vaikais mėnesiui išsikraustau pas draugus.
Jaučiausi keistai. Pirmą rytą su meistrais apėjome visus kampus, aptarėme brėžinius, klausinėjo, kaip tą ir aną daryti, kai ko nė nebuvau apgalvojusi, siaubas, kiek visokių smulkmenų… Kartais duodavo laiko pagalvoti, kartais turėdavau apsispręsti ir atsakyti tuoj pat. Buvo sunku. Tą rytą į darbą išvažiavau besisukančia galva ir visą dieną negalėjau atsigauti – aš VIENA viską turiu nuspręsti, pati. Seniau tokius reikalus tvarkė vyras, tardavomės dviese, dabar viskas ant manų pečių. Buvo vienas stiprus jausmas – baisu. Tačiau po poros dienų gavau dar krūvą klausimų ir greitai pripratau, toliau jau viskas ėjosi kaip iš pypkės. Kur bus televizorius, internetas? Kur visi kištukiniai lizdai, jungikliai, kiek jungiklių? Ką aš žinau. Atsistoju kambario vidury, pamąstau ir baksnoju pirštu.
Prasideda. Pirmas tris dienas viską lupa lauk, senas grindis, sienų, lubų apdailą, santechniką, pjauna naujas durų angas. Pirmieji nuostoliai – pernešdami baldus sudaužo sekcijos stiklus, nukabindami ritinines užuolaidas sulaužo mechanizmą. Toliau remonto darbai sukaksi kaip bičių avily, kiekvieną dieną matau vis besikeičiantį vaizdą, kai kurių dalykų pati važiuoju į parduotuves, renkuosi plyteles, grindis, santechniką, radiatorius, dažų spalvas, užsakau vonios ir virtuvės baldus, duris, pasirašau šaldytuvo lizingo sutartį. To paties daikto kainas susižinau keliose vietose, tada deruosi. Pragariškas darbelis. Štai kodėl tie mano draugai galvas lingavo sužinoję apie mano grandiozinius planus.
Pavyzdžiui, meistro skambutis: „Nuvaliau plyteles, pasirodo, viena trūkusi, ką darome?“ Plytelės iš likučių, tokių pačių šviesių daugiau nėra, liko tik dvi tamsios. Sakau keisti į jas. Telefonu siūlau vieną tamsią dėti vietoj sudužusios, antrą montuoti lygiagrečiai palei kitą sieną, išeis lyg taip ir buvo planuota.
Nesusikalbame. Kaip ta vyrų ir moterų kalba skiriasi! Lekiu pati išdėlioti, įeinu, bute liūliuoja muzika, darbininkai manęs nemato. Iš pokalbio suprantu, kad neatsitiktinai toji plytelė sutrūko, meistrui plaktukas nukrito. Nuraudo mane pamatęs.
Arba kita situacija – dažo sienas. Užsuku po dienos, o Dieve, jie supainiojo spalvas! Kambario sienos nudažytos koridoriaus spalva, virtuvė kambario ir t.t. Skambino meistrui, tas ginasi: „Pati taip kodus surašėte“. Prašau parodyti mano lapelį. Po pusvalandžio džiugus skambutis, parduotuvė suklydo, važiuoja paimti naujai sumaišytų dažų. Pasakiau, kad virtuvę gali palikti kaip yra, visai gražiai atrodo, o vis kita vis dėlto reikia perdažyti. Sutvarkė. Įsikėlėme į namus lygiai po mėnesio, kaip ir žadėjo, dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, kartais ir savaitgaliais, neskaitant tų kelių nesusipratimų, meistrai dirbo labai gerai.
Ryto mėlynės
Kas rytą 6.00 mane rasite miške. Kol yra mėlynių. Mano saulytės dar miega, tad aš valandėlę pauogauju, šuo pasigano, ir pririnkę mėlynuojantį litrą mudu abu važiuojame namo. Vaikams skanu, laukia, o aš tikiuosi, kad stiprinu jų imunitetą. Kai vakarais važiuojame prie ežero, tada jie man renka uogeles, neša kuris kelias, kuris saują, pasijuntu laiminga kubu.
Dažnai, be uogų, parsinešu ir kelias saujas voveraičių, tada pietūs būna, kaip vaikai sako, „patys patys“.
Karštos bulvės, grietinėje troškinti grybukai – delikatesas! Ir čiobrelių saują prabėgom nugnybiu, arbatai. Gyvename tiesiog vasariškai nerūpestingai, lyg ir Vilniuj, lyg ir kaime. Kad taip ta vasara šiemet užtruktų, pamirštų pasitraukti, kaip kad žiemą buvo. Siunčiame Jums mišku kvepiančius linkėjimus!
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
Turbūt būnant vieniša trijų vaikų mama kyla ne tik buto remonto problemos, bet ir daug kitų sunkumų. Bet Jūs šaunuolė! Pagarba tokioms šaunioms, stiprioms moterims. Nesenai ir mes su šeima įsikėlėme į naują butą gyventi, tai patikėkit žinau, ką reiškia remontas.:)