Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Ką galima nusipirkti už vieną litą?
Kiekvieną pirmadienį pradinukui duodu 2 Lt kišenpinigių, vienuolikamečiui –5 Lt. Vienas tuoj prašvilpia savo kapeikas, kitas taupo, ir jau nemažai sutaupė, kartais prieš algą net iš jo pasiskolinu. Sakė, taupo namui.
Vaikai pasakojo, kad kai kuriems jų bendraklasiams tėvai duoda 10 Lt kišenpinigių per dieną (pietus apmoka atskirai). Paskaičiavus, per mėnesį susidaro apie 300 Lt. Didoka suma, mano akimis žiūrint…
Mano vaikai nedaug būna vieni, tad pinigėlius išleisti gali tik mokyklos valgykloje arba kioskelyje troleibusų stotelėje. Kiekvieną rytą mokyklinukams suruošiu „pusryčių dėžutę“ – priešpiečius, pavakarius ir gėrimą. Paprastai tai būna sumuštiniai/maltinukas/blynelis, jogurtas/varškytė/košė, sūrelis, vaisius, būtinai vienas saldainiukas ir kompoto, sulčių ar tiesiog pieno buteliukas. Mūsų šeima labai mėgsta pieną, kiekvieną šeštadienį turgavietėje jo perku šešis litrus. Trečiadienio rytą išpilstau paskutinius jau šeštadieninio pieno lašus. Neišmetu, renku nedidelius plastikinius buteliukus, tokius su atlenkiamu kamšteliu, vaikams labai patogu iš jų gerti, dar vienas didelis tokių kamštelių pliusas – apvertus neišbėga. Į juos ir pilstau pačios pagamintus gėrimus. Arba pieną.
„Pusryčių dėžutės“ kaina apie 6 Lt, vienos dienos pietūs mokykloje kainuoja dar papildomai apie 6 Lt. Taigi, vienam vaikui dienos prasimaitinimas mieste kainuoja 12 Lt (iš namų išvažiuojame 6.20 val., grįžtame apie 19-20 val.). Pati už pietus mieste mokėdavau 10 Lt. Bet jau kurį laiką įsigudrinau maistą atsinešti iš namų, juk darbe yra virtuvėlė, mikrobangė, nėra čia ko išlaidauti.
Šiemet pradėjau lankyti solo latino pamokas. Sena mano svajonė. Užsiėmimai vyksta vieną kartą per savaitę, ir taip gerai sutapo, kad tądien vaikams nėra jokių būrelių, tad ramiai susirenku juos, ir po visų darbų važiuojame tiesiai į salę. Vaikams tenka valandą manęs laukti, bet jie visai tuo patenkinti, net laukia to vakaro, nes… tada gauna visi trys po litą ir, kol aš šoku, eina pasivaikščioti po šalia esantį prekybos centrą. Mažius kartais ryte tik pabudęs klausia: „Mama, ar šiandien jau ta diena, kai duosi man litą?“ Ir prisiperka jie už tą litą… Bandelių, saldainių, kramtomų gumų, ledų, visokių niekučių į namus – žvakidžių, šiaudelių, knygelių, stalo įrankių (buvo išpardavimas, tad visi nusipirko po vieną šakutę, šaukštą ir šaukštelį), puodelį, žaisliuką, kartais ir bulvių traškučių (jų pati niekada neperku, bet jiems šioje situacijoje nedraudžiu – jų pinigėlis, ką nori, tą lai perka) ir t.t. O kartais susikooperuoja ir perka ką nors vieną už tris litus. Vieną savaitę perka daiktą vienam vaikui, kitą savaitę vėl susimeta ir perka kitam, ir taip, kol visi trys lieka patenkinti. Kai sugrįžę parodo savo pirkinukus, tai ir kitos kartu šokančios moterys stebisi – kaip įmanoma apsipirkti už tokią sumą?
Pasirodo, vienas litas gali suteikti rimtą dozę džiaugsmo.
Vasaros gimtadienis
Kaip ir kur švenčiame gimtadienius, priklauso nuo metų laiko. Dažniausiai juos darau lauke, nesvarbu, sniegas ar saulė. Šįkart vaiko gimtadienį šventėme Verkių parke. Vietos daug, oras geras, pakviečiau kelias artimiausių draugų šeimas, susirinkome po darbų visi smagiai porą valandėlių pavakarojome.
Visą maistą buvau suruošusi jau iš ryto – sumuštiniai, salotos, dar keletas įdomesnių patiekaliukų, tinkamų iškylai, buvo sudėliota į plastikinius indus ir, apsukti maistine plėvele, laukė šaldytuve. Į atskirą dėžę sudėjau saldumynus ir sultis, o pramogų reikmenys, irgi sudėti į dėžes, vakaro laukė terasoje.
Tądien kiek anksčiau atsiprašiau iš darbo, kad mažiau laiko prarasčiau kamščiuose, skubiai susirinkau vaikus, parvažiavusi namo, susikroviau į mašiną paruoštus daiktus, termosuose užplikiau arbatą ir parlėkėme atgal į Vilnių. Spėjome pačiu laiku, kaip tik pradėjo rinktis svečiai, tėčiai padėjo nusinešti dėžes, o vaikai klegėdami lakstė po parką. „Stalą“ įkūriau ant žolės – tiesiog patiesiau margaspalvę staltiesę. Su vaikais sudariau sandorį, kad pirma turi suvalgyti tris nesaldžius „maistus“, ir tik tada gali imti saldumynus.
Pagrindinė gimtadienio pramoga buvo dideli muilo burbulai. Skysčio receptą susiradau internete. Pasirinkau tokį, kuriame naudojamas glicerinas, minkštas vanduo ir citrininis „Fairy“. Perskaičiau, kad būtent su citrininiu išeina kokybiškiausi muilo burbulai. Ir vanduo turi būti kuo minkštesnis. Jei per kietas, burbulai greitai sprogsta, nespėji net pasidžiaugti.
Burbulų laidynes (arba vėjo gaudykles) taip pat nusižiūrėjau iš internete rastų nuotraukų. Galima naudoti vieną lazdelę, galima dvi. Gimtadienio išvakarėse su vaikais miške pririnkome kuo tiesesnių plonų medžių šakų, jos puikiai tiko šiam reikalui. Dar reikalinga ilga, minkšta virvelė. Aš turėjau pūkuoto mezgimo siūlo, tai panaudojau jį.
Vaikams padalinau po du pagaliukus, tada kiekvienam pririšau virveles ir parodžiau, kaip merkti, kaip neskubant atskirti ir pamažėle eiti. Burbulai buvo fantastiški! Dideli, stori, ilgi ir mirgantys visomis vaivorykštės spalvomis! Vaikai eidavo žiūrėdami į burbulus, o ne į priekį, tai vis susidurdavo. Tada pamokiau, kad lėtai suktųsi aplink save ratu. Besisukant kartais išeidavo taip, kad burbulo galas pasiekdavo priekį. Aišku, neatsargiai prilietus, viskas sprogdavo. Mokiau ir kuo aukščiau kelti, nes jei paliesdavo žolę, irgi neatlaikydavo. Vienoje nuotraukoje pavyko užfiksuoti sprogstantį muilo burbulą – ore buvo matyti ilga smulkių vandens lašiukų juosta – labai gražus vaizdas, tiesiog meno kūrinys.
Atsivežiau ir paprasčiausios vielos. Mažiausiems iš jos prilanksčiau formelių – kam žvaigždutę, kam ratuką su ilgesniu koteliu, jas pamerkus į skystį ir po to lėtai mojant, išeidavo ilgi muilo burbuliukai. Kartais koks trumpesnis burbulas atitrūkdavo nuo juostelės ir nusklęsdavo oru – permatomas grožis.
Vaikai merkė ir merkė savo juosteles į dubenį su skysčiu, buvau jo padariusi 10 litrų, bet vis tiek pritrūko. Vėliau tradiciškai prasidėjo estafetės, loterija ir t.t. Gimtadienis neužtruko, bet buvo smagus. Prisiminimui liko daug nuostabių burbulinių nuotraukų.
Rūta
„Mamos žurnalas“
