Eglės Gelažiūtės pieš.
Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Ar vaikams muziejuose įdomu?
Esu smalsi, veikli, tai ir vaikus visur iš paskos tempiuosi. Ne tik savus, ir svetimus draugėn prigriebiu. Veiklų gausa tikrai negalime skųstis, ir pinigų tam kartais visiškai nereikia, norą, iniciatyvą ant delno – ir pirmyn! Tiesa, laiko tam rasti reikia. Kadangi gyvenu ir dėl vaikų, tai laiko jiems irgi randu.
Gegužę lankėme Vilniaus universiteto organizuotas edukacines paskaitas vaikams: pasidalinau šia žinia su kitais tėveliais, susirinko aštuoni norintys, iš klasės, iš buvusios darželio grupės, sporto būrelių.
Nepatogumas tik vienas – paskaitos prasideda 15 val., ką daryti? Kaip sakoma, išeitis visada yra, pasistengėme ir pavyko. Vieną antradienį vieni tėveliai su mašinomis nuvežė, kitą – kiti. Buvo ir taip, kad vieni nuvežė, kiti parvežė. Svarbiausia – noras ir bendradarbiavimas. Taip ir užsiauginsime savo vaikučius, pamažu, draugiškai. Be to, vyksta ir kitas nuostabus reiškinys – bunda tėvelių bendruomenė.
Taip įkritau į Lietuvos tėvų forumą, savaitgalį praleidau jų seminare ir grįžau visiškai plačiai atmerktomis akimis! Kiek daug mes, tėvai, galime! Tik imkime, darykime. Norėkime geriau.
Pasidalinsiu nuomone apie keletą mūsų išbandytų edukacijų.
Kalbos muziejus. Įėjimas nemokamas. Pavadinimas nesužavėjo, tačiau paskaitinėjus jo puslapį internete abejonių neliko – mes einame. Jame nėra tik sausai ir vaikams nuobodžiai pateikiama informacija. Jiems taip patiko, kad prašė ir prašė ilgėliau ten pasilikti – kalbos žaislai laimėjo, suviliojo.
Viskas prasidėjo nuo antspaudų, kuriuose užrašyta kiekvienos raidės kilmė, dėliojimo į savo vardus, toliau rado smėlyje paslėptas raides, žodžių šešėlius, kilmės namus, tarmių dėliones, reikšmių piramides. Pora merginų išdrįso padainuoti ir tarmių karaokėje. Laurus bandė nuskinti kompiuteriniai žaidimai (tie, „gerieji“), tačiau vis dėlto stipriausią įspūdį paliko gestų kalbos mokomoji programėlė. „O kaip parodysi „mėlyna“?“, „O kaip „juoda“?“
Kibinų kepimo pamokėlė Trakuose. Kaina vienam žmogui – 20 Lt. Kaip ir visa kita, ją radau internete. Pasiskambinusi sužinojau, kad reikia suburti dešimties žmonių grupę. Liko tik sukti į gmail vieškelį ir aplankyti draugus. Surinkau per dieną, per antrą dieną derinomės sunkiausią dalyką – bendrą laisvą laiką. Tai irgi pavyko. Susėdę į kelis automobilius, patraukėm kibinų imperijos link. Lipdėm, kepėm, o po to gavome savo kūrinius suvalgyti. Pastebėjome vieną įdomų dalyką – kai kurie vyrai kibino kraštelį vyniojo kur kas sklandžiau už moteris. Paaiškėjo, kad nuo vaikystė tai daro.
Eksursija į tarptautinį Vilniaus oro uostą. Ji nemokama, reikia tik surinkti didesnę grupę ir susitarti su atsakinga uosto darbuotoja. Kelionę smagu pradėti nuo geležinkelio stoties traukinuku.
Toliau, praėję tikrų tikriausią patikrą, autobusu keliaujame po oro uosto teritoriją: čia prezidentai išskrenda, o čia paprasti mirtingieji. Išlipame gaisrinėje. Čia jau čiupinėjame „gyvas“ gesinimo priemones, prisimatuojame nedegantį gaisrininko kostiumą, batus, šalmus, net ir pačią mašiną galime pavairuoti, tiesa, vietoje. Palydėti vandens patrankos keliaujame atgal į Vilnių.
Bernardinų kapinės. Užupis, nuošali ramybės vieta. Čia sumąsčiau vaikus nuvesti perskaičiuosi knygą apie šias kapines. Sako, kad jose vis dar juntama Vilniaus, kurio jau nebėra, dvasia. Kažkada jos buvo garsios, kaip ir Rasų kapinės. XIX a. leidimus laidoti išduodavo policija. Rašydavo juos lenkų kalba, su klaidomis, o tai dabar sunkina istorijos tyrinėtojų darbą. Už palaidojimą vienuoliams mokėdavo. Pvz., už statybininko, mūrininkų meistro Džovanio Borečio palaidojimą vienuoliams buvo sumokėta 58 auksiniai ir 20 grašių, o už unitų vyskupo Adriano Holovnios – net 470 auksinių. Bernardinų kapinėse gausu gražių antkapių, ir kiekvienas jų turi savo istoriją: „Ramybės angelas“ atvežtas iš Varšuvos, kažkas pavogė jo rankas ir sparnus, aktorės Marijos Kožinskos kolona, Veimarų šeimos koplyčia ir kiti.
Iš pradžių buvau suglumusi dėl pasirinkimo – vaikams rodyti kapines. Po to prisiminiau, kaip man pačiai vaikystėje tai patikdavo. Tai – istorija.
Senoviniai stalo žaidimai. Nugirdau nepažįstamas mamas apie tai kalbančias. Užuomina draugui google ir „Rikio“ kontaktai – rankose. Kaina nedidelė ir sutartinė. Klasių auklėtojai iš karto sutinka su pasiūlymu, laiškelis vienam klasės tėvelių forumui, kitam, ir edukacija surengta. Šįkart važiuoti niekur nereikia, žaidimai su senoviniais apdarais aplanko klasėse. Viskas organizatorių padaryta savo rankomis.
Vaikai ne tik žaidžia, kuria strategijas, lavina atmintį, bet ir žaidimo forma susipažįsta su viduramžiais.
Mažųjų klasėje labiausiai visiems ptiko iš Laoso atkeliavęs žaidimas „Arklių lenktynės“, o vyresniųjų – prancūzų „Solitaire“.
Laiškai sau į ateitį
Kartą kilo mintis tai padaryti. Sėdome su vaikais už stalo ir prikūrėme. Kiekvienas rašėme tai, kas tuo metu kiekvienam buvo svarbu. Aš, kaip istoriją mėgstanti, pabuvau ir metraštininke, tiesiog smulkiai aprašiau tą dieną. Vokai buvo keturi, kiekvienam savas. Kartu su laišku keliavo daug priedų: žurnaliukų iškarpos, ženkliukai, tądien gautas kontrolinio lapelis, senstelėjęs draugo kvietimas į gimtadienį, iš fėjų dėžutės iškrapštytas dantukas. Aš įdėjau senus lėktuvo į Dubliną bilietus. Visa tai buvo pernai.
Užklijuotus vokus išlaikiau iki balandžio ir nepagailėjusi pašto ženklų išsiunčiau juos oficialiai per paštą.
Koks malonumas buvo prisiliesti prie pernykščio savęs! Skaičiau laišką sau ir stebėjausi, koks protingas žmogus rašo! Bet mažasis suskėlė dar geriau: „Mama, nieko nesuprantu, kažkoks vaikas tokiu pačiu vardu kaip mano parašė man laišką! Negražiai parašė, netvarkingai, su klaidom, turbūt dar į mokyklą neina…“ O Dublinas išsipildė.
Šiemet vėl rašysime. Kaip ten sako – paleidi, ir išsipildo.
Rūta
„Mamos žurnalas“
