Išsiskyrusios mamos dienoraštis-21. Paskutinis vienišos mamos Rūtos, kurią su 3 mažais vaikais paliko vyras, pasakojimas

skyrybos

Eglės Gelažiūtės pieš.

Mielos skaitytojos – daugybę mėnesių skaitėte, kaip gyvena vieniša mama Rūta, kurią su 3 mažais vaikais paliko vyras. Šis dienoraščio puslapis – jau paskutinis. Rūta pradeda naują gyvenimą. Gal vėliau sužinosime, kaip jai sekasi.

Išlauktoji Sardinija

Kažkada pavasarį po akimis pasimaišė Sardinija – savaitės atostogų spalio mėn., skrydžio ir nakvynės kaina tebuvo 450 litų. Viskas įvyko neplanuotai ir ekspromtu.

Pakeliui draugę su vaiku sugundžiau, tad išsiruošėme šešiese. Apie Italijos salą Viduržemio jūroje nežinojau nieko, tik tiek, ką greitosiomis forumuose pasiskaičiau – įstabaus grožio sala, Europos Karibai, turistus viliojantys žydrais paplūdimiais ir 300 saulėtų dienų per merus. Tinkama vieta praskaidrinti rudenišką nuotaiką, daugiau saulės, daugiau laimės ir geros nuotaikos. Atlikę kreditinės kortelės reikalus, nėrėme į Sardinijos studijas. Oho! Toliau jau gyvenome net laukdami, kada gi vasara baigsis.

Kruopščiai atlikome namų darbus: „Atostogos Sardinijoje“, „Sardinijoje verta aplankyti“, „Sardinijoje patiko“, „Nepatiko“ angliškai, lietuviškai.

Daugiausia informacijos suteikė asmeniniai tinklaraščiai, kuriuose žmonės nuoširdžiai ir išsamiai aprašę savo įspūdžius, pasidalinę išties naudingais patarimais. Išsispausdinau Sardinijos žemėlapį ir tiesiog dėliojau taškus, kur kas ką gražaus matė, ką vertą aplankyti, kas tiks ir vaikams, ir mums. Taškų margumas parodė, kad lankysime šiaurinę salos dalį, nuo sostinės iki mažo miestelio Castelsardo, kuriame ir apsistosime: Alghero, Neptūno grota, Mėnulio slėnis, La Pelosa, Capo san Marco, Su Nuraxi, Sardinijos miniatiūrų parkas, Argentiera (kažkoks miestas vaiduoklis, brrr…).

Išaušta palaimintasis rytas. Vaikams tenka papildoma atostogų savaitė, ir mes jau kylame iš Kauno.

Trijų valandų skrydis, nuolatiniai klausinėjimai: „Mama, ar čia jau sala?“, „O kada bus sala?“, „Kodėl nesibaigia vanduo?“ Ir pagaliau Kaljaris (Cagliari) – uostamiestis, salos sostinė, turinti 160 tūkst. gyventojų. Kaip meteorologas internete ir žadėjo, mūsų kompaniją pasitinka lietutis. Taipogi pažadėjo, kad tai truks dvi dienas, po to striukių nebereikės. Automobilių nuomos salone gauname smagų naują miniveną, vaikai sėda į „savo“ dar lėktuve išsiskaičiuotas vietas (populiariausios – dvi automobilio gale) ir traukiame į sostinės širdį – senamiestį. Vairavimas nepažįstamose gatvėse svetimu automobiliu iš pradžių baugino, tačiau išties greitai pripratau. Labai padėjo ir navigacija, ir puiki kelių ženklų sistema.

Tiesa, pagrindinius maršrutus dėl viso pikto buvau išsispausdinusi, maža kas toms navigacijoms ir telefonams gali nutikti…

Taip, taip, vairuoti atrodė lengva, kol neįvažiavome į kalnuotą miesto dalį… Gatvės siauros, vos vienam automobiliui pravažiuoti, ant sienų matyti nubrauktos žymės veidrodėlių aukštyje… Čia dar nieko, bet kai kyli stačia gatve ir staiga prieš nosį STOP ženklas!!!, nes, pasirodo, mūsų gatvė yra šalutinė. Sustoti sustojau, bet pajudėti jau niekaip, gęsta variklis ir nors tu ką, kojos rankos iš baimės tirta, už mūsų jau virtinė automobilių, pypina, mano streso skalė auga. Įjungiu avarinį ir išlipu iš automobilio, kitos išeities nebematau. Iš paskui stovėjusios mašinytės tuoj iššoka besišypsantis vaikinas, sėda už mūsiškės vairo.

Matyt, jiems tokie turistai – ne naujiena. Mes išgelbėti! Dar kurį laiką pasivažinėjame aukštyn–žemyn, aš patobulinu itališko vairavimo įgūdžius, keleiviai grožisi palmėmis ir „sustok akimirka žavinga“ vaizdais. Pakeliui drauge su navigacija ieškome romėnų amfiteatro, kuris iškaltas tiesiog uoloje dar II amžiuje. Skaičiau, kad jame rengiami šių dienų koncertai, labai tikėjausi, kad galėsime ir mes po jį pasivaikščioti. Deja, pavėpsojome tik pro baisių vartų virbus, vaikams sukūrėme istoriją „Įsivaizduokite, pilnas amfiteatras baltai apsirengusių romėnų, kaip filme „300“ (vaikams juk jokio skirtumo, romėnai ten ar graikai), o apačioje kaunasi gladiatoriai, išleidžiami liūtai…“ Keisti tie italai, turi tokį nerealų istorinį paminklą, ir laiko jį apaugusį, apžėlusį, purviną, spynomis užrakintą.

Temstant leidžiamės į ilgą kelią – laukia 250 km kelionė iki Castelardo. Dar planuodama nusistebėjau, kodėl google maps rašo, kad šį atstumą įveiksime per tris valandas? Juk važiuosime greitkeliu. Pasirodo, realybė tokia: kelias išties puikus, naujas, tiesus, platus, tačiau labai daug kur stovi greitį ribojantys ženklai „70“. Kad taip kas paaiškintų, kodėl? Bandau to ribojimo laikytis, bet sunkiai sekasi, tuo labiau kad aplinkui italai švilpia, vos spėji pamatyti belenkiančius. Tamsu, lyja, prasideda kalnai… Dabar supratau, kodėl kelionės laikas – ne dvi valandos: siauru keliuku kylame į viršų, staiga 180 laipsnių posūkis į visai priešingą pusę, greitis geriausiu atveju 30 km/h, taip besisukiojant tolumoje pamatome švieselių jūrą. Oi, gal tai jau Castelsardo? Dar ne… Vėl tamsa, kalnai ir nesibaigiantys posūkiai. Tada taip atrodė, vėliau ši kelio atkarpa tapo mūsų kasdiene dalimi, jau mintinai žinojome, kur koks posūkiukas laukia. Pasirodo, tai tik 3 km kalnuota-vingiuota atkarpa, o pirmą vakarą ji atrodė visa amžinybė. Atostogų namus pasiekiame beveik 10 val. vakaro, šeimininkė lenkaitė skubiai paduoda butų raktus, prisėdame terasoje po palme. Štai čia tai rojus!

Catelsardo – mažutis miestelis, didumo sulig mūsų Gedimino kalnu ir Katedros aikšte. Ant kalno pilis, seniausia Sardinijoje, pakeliu į ją – gyvenamieji nameliai, šeimyniniai restoranėliai, svetingi šeimininkai rankomis moja, kviečia užeiti, katedra, šv. Marijos bažnytėlė, apačioje baltomis putomis į uolas dūžta Viduržemio jūros bangos. Nei žodžiais nusakomas vaizdas, nei fotoobjektyvu pagaunamas. Tai reikia pamatyti, pajusti.

Castelsardo oras pasitaiso jau kitą dieną, tiesa, megztinių dar prireikia, tačiau visas likusias dienas mėgaujamės palaidinukėmis su petnešėlėmis. Ir maudynėmis jūroje. Kasdien važiuojame vis į kitą vietą.

Jau suprantame, kad savaitės šioje saloje mažai. Per ją mes tik šiek tiek pamatysime, o kada tiesiog pabūti? Teks sugrįžti dar kartą.

Turistinis sezonas pasibaigęs, žmonių mažai, viskas ramu, tylu. Ir gana nebrangu. Tiesa, kavinėse nevalgėme, dalį maisto atsivežėme, dalį pirkome maisto parduotuvėlėse ir tiesiog gamindavomės savo virtuvėje. Kulinariniais šedevrai neužsiiminėjome, gaminome paprastai ir lietuviškai: sumuštiniai, sriuba, vištiena, makaronai, blynai, košė. Ir daug pieno. Mano vaikams vandens gali nebūti, kad tik pieno būtų.

Į Neptūno grotą važiuojame automobiliu, nors sako, kad galima ir laiveliu nuplaukti. Tačiau tada neteksi dalies malonumo – įspūdingo leidimosi 656 kalnų laipteliais žemyn. Tiesa, po to jais reikia užlipti atgal.

Viduje stalaktitai, stalagmitai, ežeras, nerealus grožis. Jaučiuosi tarsi stovėčiau povandeniniame pasaulyje.

Bet patį didžiausią kelionės įspūdį paliko Mėnulio slėnis – iškyšulys, pilnas milžiniškų vandens nugludintų akmenų. Matyt, jie kažkada buvę Viduržemio jūros dugne. Kopėme ir kopėme, nuo vieno ant kito, pasijutome tarsi išties būtume kitoje planetoje. Berniukai negalėjo atsidžiaugti tokia atrakcija, dabar jie – galingi akmenų užkariautojai. Sutikome vėžlių porelę, kalnų ožį. Nusileidę žemyn radome priėjimą prie žydro žydro vandens. Čia ir įsikūrėme likusiai dienos daliai. O vaikai dubenėliais žvejojo medūzas.

Sardinija paliko daug įspūdžių ir nuotykių, ir naujų pažinčių, sunku viską trumpai papasakoti. Tikiuosi, įsikrovėme baterijas visai lietuviškai žiemai. Rojaus akimirkos…

Atsisveikinu. Beveik dvejus metus draugavome, dalinausi savais gyvenimo sunkumais ir džiaugsmais. Tikiuosi, kad kam nors įkvėpiau naujų idėjų, paskatinau šį tą nuveikti ar tiesiog nepasiduoti, kartais nusišypsoti per ašaras ir iškelta galva keliauti į priekį. Juk po lietaus visada būna saulė. Mes augame, aš stiprėju. Ne, nesijaučiu visiškai atsigavusi po skyrybų, skausmas tebetūno, taip giliai giliai apglėbęs. Kovoju su juo kasdien. Kartais labai pavargstu, bet vis tiek nepasiduodu. Ir būtinai dar kartą nuvažiuosiu į Sardiniją.

Šilčiausi linkėjimais nuo mamos Rūtos

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − 4 =

Kitos temos: