Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
„Naujieji metai“
Naujųjų metų atėjimą daugiau jaučiu rugsėjo, ne sausio pirmąją. Nauji rūpesčiai, naujos veiklos, pirkiniai, didelis ruošimasis, jaudulys širdelėse – viena klase aukščiau, vienu gimtadieniu daugiau. Didžiuojuosi savo vaikais. Jie patys, patys nuostabiausi! Kaip ir kiekvienai mamai. Finansiškai ir emociškai rugsėjis – pats sunkiausias metų mėnuo, nusileidžia net gruodžiui. Uniformų naujų neperku, ieškau arba pas kitus ūgtelėjusius tos pačios mokyklos mokinukus, arba parenku ką nors panašaus dėvėtų drabužių parduotuvėse. Niekaip nekyla ranka mokėti mokyklos siuvėjai už mokyklinį švarką 195 Lt. Kuprinės irgi puikiai išsilaikiusios, bet vis dėlto vaikų paklausiu, ar jie norėtų jas pakeisti? Tinka senosios, tad lieka tik išskalbti. Jokių mokyklinių priemonių irgi dar neperku, palauks gal net rugsėjo pabaigos, tada būna kur kas pigiau.
Sutvarkau penalus, nudrožiu pernykščius pieštukus, įdedu kelias atsargines rašalo kapsules, surandu trintukus – visko pilna likę, panašu, kad „kanceliarinių išlaidų“ daug nebus. Nuimu aplankus nuo senųjų sąsiuvinių – taip viskas ir pragulėjo, kaip grįžo paskutinę mokslų dieną. Dūkome vasarą, o stalčiai gali palaukti ir rudens. Keletą sąsiuvinių dedu į prisiminimų dėžę – kasmet po keletą palieku: sąsiuvinių, kontrolinių lapelių su pažymiais, atspausdintą lapą su kurio nors mėnesio pažymiais iš elektroninio dienyno, piešinių, draugų kvietimų į gimtadienius, mėgstamą pieštuką, traukinio bilietą iš kelionės su klase į Kauną. Renku tokias smulkmenas, padovanosiu per brandos atestatų įteikimus. Vaikai dar leidžia tvarkyti jų stalčius, tiesa, tai darau tik prieš rugsėjo pirmąją, mokslo metais – tai jų sunkioji prievolė, nemėgsta, oi nemėgsta.
Dabar vaikai dar džiaugiasi paskutinėmis vasaros dienomis, išvažiavę, tad aš viena vakarais po darbų ir krapštinėjuosi: tarsi prisiliečiu prie savosios rugsėjo pirmosios – balti kaspinai, baltos kojinės iki kelių, iš močiutės sodo parvežti kardeliai. Šilta nostalgiška akimirka. Norėčiau į ją sugrįžti, norėčiau apkabinti jauną, laimingą savo mamą ir jai irgi padovanoti kardelį. Baltą. Mano vaikai nešis irgi baltus kardelius, kasmet perku po glėbelį – viena gėlė klasės auklėtojai, viena mokyklos vadovui, dar po gėlę kitiems mylimiems mokytojams ar būrelių vadovams. Tegul dovanoja visiems, kam tik nori, tegul lieka gražūs prisiminimai.
Perku basutes. Užmetu porą dydžių ir perku. Dabar jas pigiai išparduoda, o atėjus vasarai – kainos didžiulės, o basutės – abejotinos kokybės. Visada taip darau – rudenį stengiuosi nupirkti tuos dalykus, kurių tikrai kitąmet reikės. Kitas suplanuotas didelis pirkinys – palapinė. Į senąją jau vos vos telpame, dar atvargome šiųmetę iškylą baidarėmis, bet jau kitiems metams ieškau didesnės. Turiu jau ir nusižiūrėjusi, „Husky“, labai jos noriu. Dar savaitgalį apibėgsiu kitas parduotuves, sulyginsiu visus skaičiukus (ne tik kainą, bet ir atsparumą drėgmei, svorį, dydį, surinkimo paprastumą, gamintoją, tiesa, ir spalva svarbu) ir pirksiu.
10 000 Lt atlyginimas
Matuoju drabužėlius, daugelis jau išaugti, vaikai stiebiasi kaip gėlės pavasarį. Apklostau vakare sugulusius, kaip visada, paglostau pėdutes, pakštelnu po bučinuką mažuosius pirštelius, kokie jie jau dideli! Ir kaip greitai užaugo, kaip greitai prabėgo laikas! O aš turbūt… senstu? Turėčiau… Pasižiūriu į veidrodį, ieškau raukšlių. Arba esu optimistė, arba jos dar kokios nors nežymios. Tik pigmentinių dėmelių daugėja. Kartą ištiesiau rankas draugei gydytojai, pirštu baksnoju, kas čia per naujas apgamiukas? Ir paskutiniu metu jų vis daugiau atsiranda. Draugė „paguodė“: „Sensti, mieloji“. Ech, gaila, aišku, bet aplinkui tiek visko įdomaus, svarbaus, turiu daug norų ir svajonių, tad apie senatvę pagalvosiu vėliau, dabar nėra kada. Padedu liūdnokas mintis į gilų stalčių ir neriu atgal į spalvotą gyvenimą, kad turėčiau ką senatvėje prisiminti.
Tvarkydama stalčius randu savo norų sąrašą, toks nemenkas, dviejų lapų. Rašytas prieš ketverius metus, parašytas ir pamirštas. Na, na, įdomu, ar kas nors išsipildė? „Noriu savo rašomojo stalo“. Hm, beveik turiu, na, gerai, dar neturiu, sūnaus naudojuosi. Bet tai kas jo, tas mano? Interpretacija galima. Toliau: „Raudoni batai, rankinukas ir pirštinės“. Keistas noras, ir kas čia man buvo šovę į galvą? Bet dar keisčiau, kad… aš tai jau turiu, nusipirkau prieš porą metų! Tik nepamenu, kad kažkada anksčiau to būčiau norėjusi, tai bent… „Sėkmingai parduoti namą, atsikratyti kredito, gyventi keturių kambarių bute“ – įvyko, įvyko, gyvename. Dar kartą pasižiūriu į datą, kada aš čia tokia drąsi buvau – 2008-ųjų Kalėdos, sunkusis krizės metas. „Vykti į keliones kas tris mėnesius“ – na, po vieną-dvi per metus jau turime, toliau – „Mano atlyginimas į rankas 10 000 Lt nuo 2010-ųjų“ – ne. Palaukit, tiesą sakant, rudenį laukia geros permainos darbe ir tiek to, kad dabar ne 2010-ieji ir iki 10 000 kaip pėsčiomis iki Kinijos, bet vis tiek pokyčiai bus į gerąją pusę, tai gal taip pamažu, pamažu ir nužingsniuosiu? „Noriu pianino, daug augalų namuose, rašalinio parkerio, žalio palto, balto telefono, garbanotų plaukų, vizažo, floristikos kursų, galimybės kas mėnesį 500 Lt skirti labdarai, nupirkti mamai kelionę į šiltus kraštus, mažo šuniuko, papūgėlių“ ir t.t. Panašu, kad rašiau viską, kas tik šovė į galvą. Kai kas išsipildė, kai kas ne. Štai keletas norų apie šeimą, antrą pusę – visiškai neišsipildė ir net į tą pusę nepakrypo. Matyt, dar ne laikas.
Dar man reikia paūgėti, kažką suprasti, paruošti namų darbus. Surašysiu naują norų sąrašą. Ne, geriau papildysiu senąjį, taip bus įdomiau. Noras, mintis turi savybę materializuotis. Todėl kartais reikia norėti atsargiai.
Su Rugsėjo pirmąja!
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
