Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Neplanuotas Oslas
Galėčiau keliauti ir keliauti, kaip man tai patinka! Laisvą minutę skaitinėju kelionių pasiūlymus, grožiuosi nuostabiais vaizdais „Facebuk‘e“: Bora Brora viešbutėliai ant pastolių, pusryčių stalas žydroje Maldyvų lagūnoje, tiesiai vandenyje, o jau Meksikos, Hondūro spalvos! Kiek grožio gamtoje! Svajoju drąsiai, lai pildosi.
O mūsų kelionių žemėlapy netikėtai išdygsta Oslas. Vis per tuos pigius skrydžius – ėmė ir sugundė bilietų kaina. Niekada Skandinavija nesidomėjau, tad puoliau paknopstom į internetą – per naktį susikūriau apytikslį maršrutėlį, ką galima aprėpti per porą savaitgalio dienų, kokie nakvynės, transporto reikalai, koks žadamas oras, kuro kainos, būtiniausios išlaidos ir t.t. Parašiau laiškų į porą nakvynės namų, bandydama dar ir pasiderėti. Norvegijoje tai nepavyko. Vieno lietuviško vyruko tinklaraštyje radau gerų patarimų apie nakvynę būtent Osle, jais ir pasinaudojau – įsikūrėme už 10 min. kelio pėsčioms nuo pagrindinės miesto gatvės – Karl Johans Gate.
Artėjant saulėtam savaitgaliui, kuprinėles ant pečių ir – į oro uostą. Oras pasitaikė puikus – šilta, sausa, pats tinkamiausias laikas praleisti porą dienų lauke. Vaikščiojome daug, pavargę, praalkę, griūdavome ant suolelio kokiame gėlių parkelyje, pasistiprinę – vėl į kojas. Labiausiai nustebino Karališkųjų rūmų sargybinis. Buvo jau vėlus vakaras, jis vienas pats sau žygiavo, rankom mojavo, kojom stuksėjo. Mes stovime, grožimės, vaikams sakau, gal pamaina keisis, kad taip vaikštinėja. O gi žiūrime, kad jis mūsų link artėja. Sustojo prieš pat mus, tik tvora teskiria (vyko aplinkos tvarkymo darbai, visi rūmai buvo aptverti tvora). Tyli. Ir mes tylime. Pradėjo kalbinti, paaiškino, kad dabar viskas uždaryta, bet galime atvykti rytoj, bus lankymo valandos. Kaip keista, dar neteko matyti, kad rūmų sargyba kalbintų praeivius. Maloniai nustebinti pasukome atgal į parką, prie labai labai labai gražaus fontano, pasiklausyti vakarinio gatvės dainės koncerto.
Sužavėjo Oslo Opera. Tai Nacionaliniai operos ir baleto rūmai, įkurti senajame Bjørvika uoste. Sako, kad tai pirmoji opera, kur lankytojai gali vaikščioti ant stogo – sniego baltumo akmens krantinėse prisėdę daugybė žmonių: kas knygą skaito, kas, kaip ir aš, pokaičio nusnūsta. Vaikai moliuskus rinko, norėjo Lietuvon parvežti, pavyko įtikinti, kad kelionės lėktuvu jie neištvers. Tad liko moliuskai išmėtyti po Oslo fontanus…
Norvegija – ne ta šalis, kur galima sutaupyti, bet skrydžiai – labai pigūs. Lėktuvo bilietai mums keturiems kainavo 280 Lt, viena nakvynė nakvynės namuose – apie 400 Lt (už patalynę reikia papildomai mokėti). Vežėmės tik rankinį bagažą, jo išėjo visi 40 kg, nėra ką tiek prisikrauti dviems dienoms, tad vieno vaiko kuprinėje keliavo patalynė (4 antklodžių užvalkalai ir 4 pagalvių, paklodžių neėmiau – įlendi į antklodės užvalkalą kaip į miegmaišį, visai patogu. Taip sutaupėme 100 Lt).
Miegmaišiais tuose nakvynės namuose naudotis negalima, jei pastebės, gresia nemenka bauda.
Nuo oro uosto iki Oslo – 60 km, autobusas važiuoja valandą, ir tai mums kainavo beveik 300 Lt (8 bilietai). Iš pradžių pamaniau, gal verta automobilį išsinuomoti, bet kai paskaičiavau, praėjo noras.
Nusprendžiau, kad geriau apsigyvensime miesto centre ir savomis kojomis apvaikščiosime Oslą, vis tiek daug per savaitgalį neapvažiuosi. Ir tikrai užteko to, ką pamatėme. Apžiūrėjome parkus, galerijas, rūmus, gatves, žmones (kiek teko klausti kelio, labai malonūs ir visi puikiai kalba angliškai). Lankėme tik nemokamus objektus. Maistą vežėmės savo, iš vakaro iškepiau vištą, sutepiau sumuštinių, paėmiau vaisių, riešutų, sausainukų, morkyčių priskutau. Tiesa, vandenį teko ten pirkti.
Dabar laukiame savo Sardinijos – ji artėja vėžlio žingsniu… Bet artėja. Ne taip graudu, kad vasara pasibaigė, nes priešaky laukia jos pratęsimas.
5 sekundės
Buvau užsukusi į interneto pažinčių džiungles. Jei aš čia smalsauju, tai gal ir kitas toks kaip aš pasidavė interneto įtakai? Juk neisi gatve ant kaktos užsirąšęs: „Ieškau“. Galima šiuose tinklapiuose rasti savo žmogų, tik padirbėti reikia, nėra lengva iš milžiniškos pilkos masės išsifiltruoti deimantą: reikia atiduoti kiekvieną savo laisvą minutę, daug rašyti, bendrauti, parašyti savo telefono numerį, eiti į pasimatymus.
Kai pirmą kartą įsiregistravau, net metus išbuvau. Antrą kartą jau tik porą mėnesių, trečiąjį – porą savaičių. Daugiau atgal nebetraukia. Man pavyko ten rasti puikių draugų (kalbu apie vyrus, su moterimis nesusirašinėjau), su kuriais iki šiol bendraujame, yra tekę ir darbo reikalais susisieti, ir atostogauti kartu, šventes švęsti. Vienam padėjau skyrybas išgyventi, kitam rasti antrąją pusę. Visų mūsų gyvenimai unikalūs. Teko ir pačiai porą meilių „apturėti“. Gražu buvo, kaip senais laikais, vėl šešiolika. Abu kartai kvepėjo santuoka. Pirmąjį vis dėl to sustabdžiau pati, grąžinau žiedelį. Nejutau pilnatvės, stipraus vidinio noro būti kartu su tuo žmogumi, jis buvo nuostabus, tačiau dar ne mano. Jo pasiryžimas mylėti už du nebūtų išgebėjęs, jau gyvenau santuokoje, kurioje mylėjau už du, žinau, kuo tai baigiasi.
Antrąjį kartą buvau palikta aš – staiga vieną dieną dingo nė žodžio netaręs, nors jau buvo nuvežęs supažindinti su tėvais, draugams pristatinėjo: „Čia mano antroji pusė, būsima žmona“. Gedėjau porą savaičių. Matyt, atsiranda imunitetas, padedantis išverti netektį, ir gedulo laikas labai sutrumpėja.
Nuostabiausia, kad šis vyras veda seminarus apie vyrus ir moteris, poroms, šeimoms, daug kas juo žavisi, nes jis tikrai puikus teoretikas, jo patarimai – praktiški ir teisingi, tačiau, kaip sakoma, pats yra batsiuvys be batų.
Sako, žmogus pirmąjį įspūdį sudaro per 5 sekundes. Esu labai kritiška, tad pati save stabdydavau ir stengdavausi vyro nevertinti bent per pirmą susitikimą. Įdomių atvejų yra buvę. Paprastai eidavau į aklus pasimatymus. Ir savos nuotraukos nesiųsdavau, nenorėdavau kažkieno kompiuteryje būti, ir iš jo neprašydavau. Susitikimo vieta – kokia nors judri vieta, populiari kavinė. Štai kartą vakarieniaujame su maloniu vyru. Kalbamės atvirai, nuoširdžiai, bent iš pradžių taip atrodė (ech, negalima vyrais pasitikėti, niekaip negalima…). Kas mane timptelėjo už liežuvio, paminėjau mokyklą, kurioje sūnus mokosi. Staiga vyro akys plačios: „Mano dukra irgi ten mokosi…“. „Pasidžiaugiau“, kad rytojaus vakarą vėl susitiksime, vaikų kalėdinėje šventėje. Vakarienė greitai baigiasi, jis paprašo konfidencialumo eglutėje, nes bus su dukros mama, vėsta arbata, atsisveikiname.
Kitas originalesnis atvejis – į susitikimą ateina kukliai apsirengęs, nelabai išvaizdus, žemesnis už mane vyriškis, tačiau kalba įdomiai, jaučiu, kad puikus žmogus. Pakrypus pokalbiui apie automobilius, pasako, kad vairuoja seną fordą. Kitą dieną vėl skambina, kviečia pietų. Po kiek laiko vėl skambutis, šįkart pasivaikščiojame po Vingio parką. Mandagus, nesikabinėja. Kol kas. Nes atvirai pasakius, ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek vyrų iš tikrųjų ieško draugystės, nes beveik visi turi vieną tikslą – lovą. Toliau – pietūs senamiesčio restoranuose, kur kainos ir patiekalai tokie, kad nesu tokių dar mačiusi. Garsiai suabejoju dėl senuko fordo. Šypsosi. Namo parveža BMW visureigiu. Pasipasakoja apie žmoną, su kuria jau kelerius metus kartu negyvena, bet ir išsiskirti dėl turtų negali. Gal. Ne mano reikalas. Liekame tiesiog draugais, kurie kartais vis dar pasivaikšto Vingio parke – tiesiog malonu kartu šiek tiek praleisti laiko.
Jei esi stipri ir turi šiek tiek laisvo laiko, galima bandyti laimę interneto pažintyse. Stipri, nes lengva įsimylėti laiškus, bendravimą telefonu, patikėti pažadais, o po visu tuo toli gražu slypi ne tai, kas yra iš tikrųjų. Laisvo laiko reikia eiti į pasimatymus. Tik gyvas susitikimas leidžia pajusti, ar vienas kitą domina. Jokia nuotrauka to neatstos. Todėl niekada ir neprašydavau pašnekovo nuotraukos, kad nenuteisčiau jo per pirmąsias 5 sekundes.
Gyventi yra be galo įdomu.
Linkiu šilumos auksinį rudenį!
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
