Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Mažytis zoologijos sodas namuose
Draugai juokauja, kad mūsų namuose beveik tikras zoologijos sodas. Mano vaikai dėl tokio „sodo“ laimingi, man tai irgi nuolatinių didelių rūpesčių nesukelia, tad kodėl ne? Teigiamos emocijos plaukia į namus, daugiau švelnumo, meilumo aplinkui. Grįžti – tave pasitinka, šokinėja, džiaugiasi, prisėdi – prisiglaudžia, visada esi pats geriausias be jokių išlygų. Tokia ta gyvūno meilė. Jaučiuosi esanti gaujos vadė.
Dabar turime šuniuką, katę ir jūrų kiaulytę. Nedaug. Tik šuniuką reikia vedžioti, kitiems gyvūnėliams užtenka dėžutes išvalyti, tiek to vargo. Jau kurį laiką vakarinis šuniuko vedžiojimas – mano pareiga. Pati ją sau prisiskyriau, kai rimtai dalinomės, kas, kuo ir kada rūpinsis. Man pačiai tai į naudą, anksčiau niekaip nerasdavau laiko tiesiog išeiti pasivaikščioti. Dabar tai darau kasdien – trumputis vakaro pasivaikščiojimas skirtas galvai pravėdinti po dienos rūpesčių ir šuniukui pavedžioti, ilgesnis savaitgalių pasivaikščiojimas paprastai būna aplink kokį nors ežerą, yra čia jų apie Vilnių. Mūsų rajone nėra šunims vedžioti skirtų vietų, juo labiau specialių šiukšliadėžių, skirtų jų kakučiams, negaliu šuniuko paleisti pasibėgioti laisvai, be pavadėlio. Kartą gavau mandagiai prisistačiusios pareigūnės pastabą, kad šuniukas bėginėja palei upę be pavadžio, norėjau replikuoti, bet susilaikiau, toje situacijoje tai nieko nebūtų pakeitę. Išeitis visada yra: savaitgalio rytais sėdame į automobilį ir važiuojame į gamtą porai valandėlių. Ir žiemą sniego takai aplink ežerus praminti, ne mes vieni trokštame sveikai gyventi.
Pabėgo mūsų katė. Neilgam, pusvalandžiui, bet, pasirodo, užteko, kad gamta savo darbą atliktų. Ilgai nesupratau, kad ji nebe viena. Tik porai savaičių iki gimdymo likus tuo patikėjau. Ir prasidėjo tai vieną sekmadienio rytą… Niekada neteko matyti, kaip gimdo gyvūnas. Galvojau paprastai: visi pagimdo ir ji pagimdys. Beveik taip ir buvo: pirmasis gimė negyvas, tada kažkas nutiko, stangos yra, galvytė matyti, bet nieko toliau nevyksta. Taip tris valandas… Siaubas kažkoks. Gerai, kad Vilniuje gyvename ir yra ne viena veterinarijos klinika, dirbanti savaitgaliais. Susukau kaukiančią katę į antklodę – ir pas gydytoją.
Išoperavo. Antras kačiukas irgi jau buvo negyvas. Gydytoja sakė, gerai, kad atvažiavome, nebūtų pati pagimdžiusi, per dideli jos vaikai buvo. Kartu gydytojos paprašiau, kad katytę sterilizuotų. Išvargom, gana. Padabino gražia drobine liemene, kad žaizdų nesilaižytų, linksmai atrodo. Taisosi nelaimingoji mamytė, septynias dienas skirta antibiotikų, tikiuosi, dabar jau viskas bus gerai. Graudu buvo žiūrėti, kaip ji savo pirmąjį kačiuką laižė, judino, tarsi atgaivinti norėtų. Draugė patarė atimti, kad mažiau streso katei būtų. Paėmiau. Toks meilutis, į mamą panašus. Ašaros riedėjo. Nenorėjau tų kačiukų, jaudinausi, kur juos reikės dėti, žudyti irgi negaliu, tai štai mano noras ir išsipildė… Jau ne pirmą kartą įsitikinu norų galia, kaip atsargiai ir apgalvotai reikia paleisti mintį į gyvenimą… Vaikai tą savaitgalį buvo pas tėvą.
Vaikams vakarais skaičiau vieną romaną, apie Bri ir tris jos norus (knyga taip ir vadinasi „Trys norai“).
Merginos namuose sugedo šildymo sistema ir ji panorėjo labai paprastai, kad „namuose būtų šilta“.
Noras išsipildė… Namas sudegė. Vėliau ji gavo kitus namus, šiltus ir jaukius, ir mylintį vyrą. Norai pildosi ne tik romanuose.
Svijašas
Iki skyrybų šiek tiek domėjausi psichologija. Pamenu, perskaičiau knygą apie penkias meilės kalbas.
Labai norėjau, kad ją paskaitytų ir mano vyras. Ten tiesiog juodu ant balto buvo parašytas trumpas ir aiškus receptas, kaip susikalbėti. O jo dėmesio man labai trūko. Jis mažakalbis, uždaro būdo žmogus, skaitantis tik verslo knygas ir žurnalus. Sugalvojau paprastą recepčiuką, kaip jis galėtų perskaityti mano norimą knygą – kol vaikai parpdavo popiečio miego, sėsdavau prie kompiuterio ir surinkinėdavau knygos tekstą. Ir po to, kas rytą, kai jis išvažiuodavo į darbą, kasdien išsiųsdavau jam po nedidelę dalį – kaip lengvą pasiskaitymą per rytinį el. pašto tikrinimą prie puodelio kavos. Puikiai žinojau jo įpročius. Iš pradžių rezultato nebuvo, bet vėliau kažkas nutiko. Vis dėlto jis perskaitydavo. Tai atimdavo tik penkias minutes, bet to, aš labai prašiau tiek man skirti laiko iš savo ryto. Kartą, grįžęs po darbo, priėjo prie manęs virtuvėje, tarp baigiamos gaminti vakarienės puodų, apsikabino ir paklausė, kaip diena praėjo.
Maloniai nustebino, tai nebuvo įprastas to žmogaus elgesys. Iš karto man dingo visas dienos nuovargis, išgaravo bet koks nepasitenkinimas. Vakaras buvo ramiai gražus. Gerai jį atsimenu. Nes jis daugiau nepasikartojo. Vyras tuo metu jau turėjo kitą, bet net ir tokioje situacijoje nors trumpam buvo pavykę paliesti jo širdį. Šį „skaitymo metodą“ naudojau ir toliau savo gyvenime, kitose situacijose. Kartais padėdavo.
Po skyrybų psichologinių knygų pradėjau skaityti dar daugiau. Buvo be galo svarbu sužinoti, kodėl taip nutiko, kaip galiu pasikeisti aš pati, keisdama aplinką aplink save, nenorėjau kartoti šios pamokos antrą kartą. Norėjau kiek įmanoma daugiau padėti savo pažymėtiems vaikams. Jie – skyrybų vaikai amžiams.
Ir pati tokia esu. Lankiau grupę, skirtą suaugusiesiems, išgyvenusiems tėvų skyrybas. Nesitikėjau, kad mes, jau užaugę vaikai, tiek daug skausmo nešiojamės savyje ir kad tai griauna mūsų dabartinius santykius. O ką galėjome sukurti mes du, abu užaugę išsiskyrusiose šeimose, nematę darnaus tėvų pavyzdžio. Labai noriu pasistengti tokio paveldo neperduoti savo trims vaikams…
Knygos, seminarai, grupės, viską išbandžiau, srėbiau viską, ko tik troško širdis. Pasisotinau. Dabar prie lovos guli Aleksandro Svijašo knyga „Ką daryti, kai viskas ne taip, kaip norime“. Nebe pirmą kartą girdžiu apie idealizavimą, bet ne taip paprasta jo atsikratyti… Gyvenimas yra įdomus.
Su pavasariu!
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
