Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Gėlės už valytuvų
Tai gražus priminimas. Buvo žiema, už lango – šaltukas su sniegu.
Artėja darbo pabaiga. Susitvarkau stalą, išjungiu kompiuterį, 17.00. Lekiu į automobilių aikštelę, kaip ir kasdien – važiuosiu per Vilnių susirinkti vaikų. Pupuliukai laukia manęs – kas darželyje, kas IKI prekybos centre šildosi, kas Moksleivių rūmų fojė pamokas ruošia (tokia mūsų gyvenimo užmiestyje kaina).
Lauke iš tolo pamatau – ant priekinio automobilio lango šviečia puokštė gėlių! Matyt, ką tik padėtos, nesušalusios, valytuvu prispaustos… Rankove nubraukiau kupetą sniego, įsmunku į saloną, įjungiu šildymą. Šąlančiais pirštais laikau gėles. Aš žinau, nuo ko… Mintyse dėkoju ir liūdnai atsiprašau, negaliu atsakyti tuo pačiu… Vaikai paklausia, kas padovanojo? „Klientas…“ – atsakau tradiciškai. Ir nesąžiningai. Per tamsą keliaujame namo.
Šeštadienį irgi pasielgiau nesąžiningai. Prieš save. Visą dieną praleidau darbe. Pasinaudojau proga, kad vaikai pas tėvą, ir išvažiavau „atidirbinėti“ 17.00 valandą paliekamų darbų. Neįmanoma visko padaryti dirbant pagal tabelį… Taip kolegoms gimsta viršvalandžiai, o man – darbingi savaitgaliai. Gyvenu, kad dirbčiau. Kaip mane tai erzina! Bet, kol tenka „nešti“ paskolą ant savų pečių, didelės pasirinkimo laisvės neturi. O gal… aš jau turiu?! Taip iš lėto priartėjau prie gerosios naujienos – pavyko labai sėkmingai parduoti namą! Dar iš įpročio darbe „ariu“, bet laisvės jausmas smegenų vingiuose jau skina kelius.
Pasakyta garsiai mintis turi savybę materializuotis, jau ne kartą tuo įsitikinau: neužpildžiau nė vieno CV, tačiau darbo pasiūlymai keliauja draugų lūpomis. Imu tikėti, kad vis dėlto ir aš turiu galimybę pradėti dirbti, kad gyvenčiau.
Mūsų naujieji namai Vilniuje puikūs, vieta gera, bet kol kas nedžiugina, širdis dar likusi ten, už dešimčių kilometrų… „Mama, kaip norėčiau į savo kambarį…“, „Katinėli, ir aš norėčiau…“ Esu prieraiši – prie žmonių, prie daiktų, prie jausmų. Emociškai pakeisti namus labai sunku. Tuo labiau kai išsikraustai iš namo į butą. Atmetus jausmus ir pažiūrėjus blaiviai – milžiniškas teigiamas šuolis. O kitas žingsnis bus darbo keitimas. Dabar mane tenkina ir kur kas mažesnė alga, kad tik darbo laikas nebūtų nuo 8.00 iki 17.00. Ir jokių viršvalandžių ar darbų savaitgaliais. Aš noriu dalyvauti savo vaikų auginime, matyti jų koncertėlius, eglutes, varžybas.
Ach, Kalėdos!
Pirmą kartą taip laukiu Kalėdų! Kaip košmarą prisimenu pirmąsias, kai sprukdavau į parduotuvę kaip vagis, kad tik kuo greičiau iš jos vėl dingčiau, širdis plyšo nuo visokių kalėdinių papuošimų grožio ir „džingl bels“ melodijų. Šiemet Kkalėdos bus kitokios, naujuose namuose. Kaip keista… Dauguma dovanų jau nupirkta iš anksto – prikimo karštligė negresia. Tik saviems vaikams jų dar nepirkau – laukiu laiškų Kalėdų Seneliui. Kasmet darau taip – parnešu prekybos centruose platinamų reklaminių žurnaliukų, visų po tris, išdalinu vaikams ir sakau: „Išsikirpkite ir ant popieriaus lapo suklijuokite viską, ko norėtumėte, o po to padėkite varneles prie trijų daiktų, kurių norėtumėte labiausiai“. Prieš žymėdami varneles vaikai atlekia pasitarti, ką vertą žymėti, kad Senelis tikrai įstengtų atnešti. Deramės kaip turguje, aš žiūriu iš savo varpinės, vaikai – iš savo: „Ar žinai, kiek pasaulyje vaikų?“, „Pagailėk Kalėdų Senio“, „Šitą palikime gimtadieniui“, „Pažiūrėk, koks jis sudėtingas, nespės senelis pagaminti, reikėjo dar vasarą jam laišką parašyti“… Toliau mano fantazija liejasi laisvai…
Gavusi tris vokus pažadu rytoj juos išsiųsti. Didysis jau nebetiki šia gražia pasaka, jau užsaugo. Mažieji irgi paabejoja: „Mama, o vaikai daržely sakė, kad čia tėvai padeda dovanas po eglute, kad Kalėdų Senelio visai nėra!“. Kalbamės rimtai: „Pažiūrėk, visas pasaulis tik ir kalba apie Kalėdų Senelį, rašo jam laiškus, lanko Laplandijoje. Kiek filmų apie jį sukurta, kiek dainų! Nejau gali viso pasaulio žmonės imti ir tarpusavyje susitarti, išgalvoti Kalėdų Senelį? Negali, jų per daug. Juk ir Afrikoje jis apsilanko, visiems dovanas dalina, o aš tai tikrai su jokia Afrikos mama apie tai nesikalbėjau ir nesusitariau“. Klauso sustingę, net nemirksi. Atrodo, šįkart dar pavyko. Labai jau gražus šis stebuklas, taip norisi, kad vaikai kuo ilgiau juo tikėtų!
Vėl Kalėdos. Vėl ant eglutės mirgės spalvotos lempelės. Mintys klys į vaikystės prisiminimus, nekantrų nakties stebuklo laukimą, kurį visomis išgalėmis stengiuosi išsaugoti kuo ilgiau. Tik vieną vienintelį kalėdinį prisiminimą labai norėčiau ištrinti iš savo smegenų vingių, bjauriai įkyriai jis vis man prisimena… Kaip suprantu, dar nesu atleidusi. Vyrui niekada nekildavo mintis nors ką nors įdėti į mano batą. Paprastai kokią smulkmenėlę nusipirkdavau pati. Atsimenu, per paskutines bendras Kalėdas (tada dar nežinojau, kad tai paskutinės) to nepadariau, daviau vyrui užuominą, kad šiemet to tikiuosi iš jo.
Dieve, ir visai nesusimąsčiau, kuo tai gresia! O juk ryte vaikams kokia trauma buvo! „Senelis pamiršo mamą“, „Senelis neatnešė mamai dovanos!“ Kiek ašarų… Pasiteisinau, kad blogai elgiausi, bariau juos, rėkiau, tai ir dovanų negavau. Išsivedžiau į parką, sakau, gal Senelis persigalvos, užbėgs minutėlei, kol mūsų nebus. Neužbėgo. Nenuovokus „Senelis“ tąkart lankė miestą.
Tiesa, o kodėl aš šiemet taip laukiu Kalėdų? Oi… Jas sutiksime ne vieni – mano gyvenime atsirado širdžiai brangus žmogus. Tiek metų jo ieškojau ir laukiau… Kas bus toliau, laikas parodys, o šiandien tiesiog laukiu Kalėdų!
Rūta
„Mamos žurnalas“
