Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Pavasaris
Kovas. Patinka man šis mėnuo. Kartais jis snieguotas, kartais – žalias. Bet visada su krokais. Man tokie jie gražūs, besikalantys sniege, daug daug spalvų, pabirusių pievoje. Savųjų krokų nebepamatysiu. Kaip ir obelų žiedų, kaip ir ramunių. Draugai guodžia, ne paskutinės čia tavo obelys, dar visas gyvenimas prieš akis. Sutinku, jie teisūs, bet šiandiena aš jaučiuosi TAIP. Išjausiu, išgedėsiu, paliksiu.
Yra kuo džiaugtis, štai, gripas mus šiemet aplenkė. Draugų kalė šunyčių atsivedė, vaikai vis ten ir ten.
Visas dvidešimt minučių pavėlavau į šokių pamoką, pasirodo, tuo laiku kaip tik kartojo seną, mano gerai žinomą šokį, tad nieko nepraradau. Ketvirtadienio vakarą pradėjo stipriai bėgti klozete vanduo. Kaip gerai, kad ne penktadienio vakarą ar savaitgalį, kai būtume išvažiavę. Kai pasidaro labai sunku, kartoju sau: „Viskas vyksta tik dėl to, kad būtų dar geriau“. Užsibrėžiau tikslą – persidažyti bute visas sienas, savo spalvomis. Vieną jų vėl skirsiu vaikų piešiniams. Jau dabar laukia trispalvės širdelės nuo vasario 16-osios, o kur dar kovo 8-oji, 11-oji, vien širdelių dienos.
Vaikai ir mobilieji telefonai
Opiausia problema – kaip jų nepamesti, kokiomis grandinėmis prisegti? Čia turi, čia nebeturi. Rekordas – trys telefonai per mėnesį, tiksliau – visus tris kartus tas pats telefonas. Kartą pati grįždama prie laiptinės baloj radau. Galvoju, koks panašus į mūsiškį… Radę žmonės paskambina, grąžina. Aparatai paprasti, būtų prabangesni, gal ir negrąžintų, kas žino. Vaikams bambu: „Man radybos tuoj brangiau kainuos nei tas telefonas vertas“. Kaskart atsidėkoju, kada saldainiais, šokoladu ar indeliu braškių.
Mums irgi tenka rasti mobiliųjų. Jei tik būna įmanoma, grąžiname. Vieno šeimininko nepavyko rasti, nes telefonas paprašė nubraižyti atpažinimo šabloną, tuo ir baigėsi geri norai. Todėl ir vaikų, ir savo telefonuose esu išjungusi PIN kodo reikalavimą. Kartą radome jau išsikrovusį, senesnio modelio.
Parduotuvėse tinkamo kroviklio pirkti neradau, tad taip ir liko vaikų žaisluose. Paskutinis radinys – moderni „Nokia“. Adresų knygelėje buvo „Mamuliukas“, paskambinau, mamai šokas – kas čia skambina iš sūnaus telefono? Kai suprato kas nutiko, padėkojo, paklausė, kur gali atsiimti. Paauglys bėgte atbėgo, uždusęs, laimingas, vaikams įbruko dešimt litų ir išlėkė. Įsivaizduoju, kaip jam prašviesėjo atgavus savo turtą. Mums irgi buvo smagu, toks pakilus jausmas širdy, kai padarai gerą darbą. Radau automobilio raktą ant sniege išminto tako stotelės link. Hm, ką dabar daryt? Grįžau namo, paėmiau ryškią virvelę ir pakabinau ant arčiausiai tako augančio medžio. Po paros dingo, tikiuosi, šeimininkas rado. Gal reikia pradėti loterijoje dalyvauti?
Aštuoniasdešimt kiaušinių
Dideliu žingsniu artėja Velykos. Labai dideliu. Nespėsime apsidairyti, tuoj vėl bus vasara, o po to – ir vėl žiema. Pesimistiškai čia aš pradėjau, gal žieminio ryto tamsa veikia… Einu žadinti mažųjų, o jums siunčiu pernykščių Velykų smagumus.
Žaidėme su vašku (vaikams geriausiai pavyksta lašelių formos, tik takštelna adatėlės galu, timpt į šonuką, ir lašelis). Dar naudojome žolynėlius (negausūs jie dar tokiu metu), medžiagų skiautes, lipdukus (jei kūrybinio proceso metu netyčia koks kiaušinukas įtrūksta, ant tos vietos būna klijuojamas lipdukas).
Marginimui skirtų dažų turėjome likusių nuo ankstesnių metų, tad papildomai nupirkau tik vienos spalvos dažus, dėl įdomumo, tokios oranžinės, su perlamutro efektu. Įdomiai pavyko nudažyti, ypač rudo lukšto kiaušinius.
Per Velykas visada važiuojame pas mano tėvus. Namie vieniems nesinori būti. O ir mano kiaušiniautojams čia būtų liūdna. Provincijoje ši tradicija dar gana gyva, miestuose – jau miršta. Vaikai visada labai laukia net tik Užgavėnių, bet ir Velykų – per jas irgi padedu jiems persirengti, sukuriame smagų ketureiliuką, išmoksta visi trys. Kartais ir kaimynų vaikai prisijungia – pintinėles į rankas ir keliauja sau per namus šunis lodydami. Atrakcija neišpasakyta! Pernai pririnko aštuoniasdešimt kiaušinių, o kur dar pyragai, saldainiai, net pinigų gauna! Po to išsidėlioja visą uždarbį ant samanų, pamiškėje, ir dalijasi: „Lemanui, Lemanui, Danieliui, Danieliui…“. Pasakojo, kad žmonės dažnai kviečia užeiti į namus, vaišina arbata, klausinėja, iš kur atvažiavę. Vieną namą visada būtinai aplanko – vaikai jį jau įsiminę. Ten gyvena „tokia labai sena močiutė“. Liūdna jai vienai, prašo ilgėliau pas ją pabūti, ką nors papasakoti. Viena artimesnė kaimynė kitą rytą susitikusi mane klausia: „Kodėl taviškiai neužėjo?
Laukiau suruošus…“ ir padavė tris lauknešėlius, kad parneščiau vaikams. Sakau, kad buvo, niekas durų neatidarė. „Matyt televizorius garsiai ėjo, negirdėjau…“. Smagus laikas.
Grįžę į Vilnių dalinome kiaušinius draugams, vaikai nešėsi į mokyklas, darželius – dalyvavo ridenimo varžybose, gaminome salotas, kepėme pyragėlius su įdaru – visur privaloma sudėtinė dalis buvo virtas kiaušinis. Aštuoniasdešimt kiaušinių – ne juokas.
Vaikams sakau: „Po mėnesio vėl bus Velykos!“ Akelės sužiba, šių metų planas – šimtinė. Oj…
Gerų švenčių.
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
