Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Jau ta skalbyklė…
Reikalauja ji vis dėmesio. Ir vėl sugedo. Jau nežinau kelintą kartą, pavargau, išsikviečiau EMP. Viskas labai mandagiai, greitai, jokių nepatogumų. Gaila buvo ją atiduoti.
Paglosčiau, kai niekas nematė, mintyse padėkojau už darbą, taip sakant, atsisveikinau. Širdį suspaudė, kai ją paprasčiausiai mestelėjo į krovininę mašiną šalia kitų. O kažkada atsargiai kėlėme, saugojome. Aišku, tai tik metalo gabalas, nei gyvas, nei ką jaučia, tuo labiau dabar jau ir nebenaudingas, bet vis tiek buvo liūdnoka.
Kritau į internetą ir pradėjau ieškoti naujos draugės. Būtinai norėjau panašios – baltos, siauros, kuo mažiau elektronikos.
Man reikia taip ūkiškai, kad kuo mažesnė gedimų tikimybė. Radau, išsirinkau ir pirmą kartą pirkau tokį didelį, rimtą daiktą internetu, nepačiupinėjusi, neapžiūrėjusi, su niekuo nepasitarusi. Seniau tokius pirkinius pirkdavo vyras. Žiūrėjau, žiūrėjau į tą nuotrauką internete, į techninius duomenis, kai kas aišku, kai kas nieko nesako… Supratau, kad jei dar ilgiau pamedituosiu, dings visas mano pasiryžimas. Perku.
Atvežė per porą dienų, bet…. pilką. Apžiūrėjau, gal kaip nors įtiks ir tokia? Taip jau norisi skalbti!
Niekaip, nedera prie viso kito. Operatyviai atsiuntė siuntų tarnybą, išvežė. Skambina firmos vadybininkas: „Baltos šiuo metu neturime, reikės laukti savaitę“. Savaitę laukti sutikau. Laukiu. Po savaitės mandagus skambutis: „Atsiprašau, neatvežė, bus po dviejų savaičių“. Paklausiau, ar gali garantuoti, kad TIKRAI bus po dviejų savaičių?? Ne. Paprašiau grąžinti pinigus.
Turėjau rašyti pasiaiškinimą (kodėl aš, o ne vadybininkas??), kodėl noriu atsiimti savo pinigus. Priekaištų neturiu, grąžino per kelias dienas. Žodžiu, viskas vyko kaip ir gana sklandžiai, bet galutinis rezultatas – esu toje pačioje vietoje, iš kurios startavau.
Spjoviau į internetinę prekybą, nuvažiavau į „Senukus“ ir radau baltą, siaurą, 50 Lt pigesnę ir šiek tiek geresnių techninių duomenų skalbimo mašiną. Dar labai malonus salės darbuotojas pasitaikė, išaiškino viską iki smulkmenų, pakonsultavo (mėčiausi tarp dviejų) ir aš jau kasoje, moku pinigus. Ai, dar jų nuolaidų kortelę nusipirkau, tai iš karto ir nuolaidą pritaikė, kur kas didesnę, nei kainavo pati kortelė.
Privairavau prie atsiėmimo vartų, sandėlio darbuotojai išpakavo mano naująjį pirkinį ir nuogą atsargiai įtaisė ant sėdynės. Prie namų iškelti pagelbėjo vienas kaimynas, prijungė kitas kaimynas, viskas, skalbiamės.
Tikiuosi, šįkart ilgam.
Perėja – saugu?
Mokau ir mokau savo vaikus saugaus elgesio gatvėje, apsisuku ir vėl iš naujo kartoju, kur, kaip pereiti gatvę, nestovėti stotelėje arti kelkraščio, tas pat ir sankryžoje, laukiant žalios šviesos. Vaikai kartais jau tildo: „Mama, nusibodai…“. „Mama, žiūrėk, dėdė važiuoja su dviračiu per perėją. Ar jam mama nesakė, kad reikia nulipti?“. Mokau ir ką daryti, jei pasimeti – ieškok vyresnės tetos ir prašyk pagalbos. Visi trys mintinai žino mano mobiliojo telefono numerį (ir rašinėja visur, kur pakliūva…).
Kartais skubame, taip knieti perbėgti gatvę ten, kur arčiau – šviesoforas tik už gero šimto metrų, o gatvė tuščia, dar ir lietus prasideda, bet visada susilaikau nuo tokios pagundos, kantriai kulniuojame iki perėjos ir einame tik per ją. Sakau, geriau pavėluosime, sušlapsime, bet tikrai nueisime ten, kur einame.
Nors iš tikrųjų ir perėja nėra saugi. Papasakoju vaikams vieną kitą baisią istoriją, kaip pirmokėlius slidžią žiemą troleibusų stotelėje automobilis nušlavė ar kaip policijos mašina, lėkdama antra juosta, nepraleido perėja einančių pradinukų, nors pirmoje juostoje esantys automobiliai stovėjo: „Vaikai, perėja – ne šventa karvė! Eidami per ją dairotės taip pat atidžiai, kaip ir gatvėje!“, „Per perėją einate tik tada, kai mašinos sustoja ir tikrai jus praleidžia. Ir praėję vieną eilę mašinų stabtelite, pasižiūrite, ar neatlekia antrąja dar.“ Sunku vaikams tai išsiaiškinti. Vairuodama jiems pasakoju: „Va, dabar mes važiuojame pirma eile, ji yra arčiausiai šaligatvio, o čia, šone yra antra, kartais būna ir trečia – Vilniuje yra visokių gatvių“. Prieš kelias dienas ėjau su mažuoju šaligatviu šalia judrios gatvės, staiga – šaižus padangų cypimas!!! Pasižiūriu į perėją – joje sustingusi moteris su šuniuku, kabančiu ore ant pavadėlio (matyt, gelbėdama instinktyviai truktelėjo jį atgal, mažutis, ir pakibo. Nieko jam nenutiko), mergina ir prieš pat juos sustojusi lengvoji mašina. Tai buvo antroji juosta. Pirmojoje mašinos stovėjo. Nuo padangų rūko dūmelis, stabdymo rėžiai asfalte…
Šiurpulys nugara perbėgo. „Ačiū, Viešpatie, kad išsaugojai šias gyvybes. Prašau, saugok ir manuosius vaikučius“.
Nupirkau knygelę su kelių eismo taisyklėmis, pasirodo, vaikams tai įdomu! Mokomės kelio ženklų, man tai irgi naudinga – pasikartoju, nes vairavimo egzaminą laikiau jau prieš daugel metų. Važiuojant vaikai surengia man egzaminą. Ir vis stebi: „Mama! Čia buvo 70, o tu kokiu greičiu važiuoji?!“ „Vaikai, taigi tik penkiais viršiju…“ Arba – kartais vairuodama bambu. Bet kartais ir tyliu. Tada… už mane pabamba vaikai. Taaaaaaip, vaikai viską kopijuoja, matyt užaugę prie vairo elgsis irgi panašiai. „Po velnių, kur jis suka??“, „Mama, nesikeik, nes kai tu numirsi, man reikės daug gerų darbų padaryti, o aš kartais ir pailsėti noriu“.
Pavyzdėlis iš kasdienybės – kaimynų keturmečio klausiu: „Kaip gyveni?“ „Neklausk, sunkiai..“, – atsidūsta vaikas.
Saugaus jums kelio!
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
