Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Naujas gyvenimas
Keista vėl grįžti į daugiabutį. Tiesa, šiame daugiabutyje – apie 100 butų, kur seniau teko gyventi, būdavo 20-40… Skirtumas jaučiasi.
Mokau vaikus, kad sveikintųsi su kiekvienu laiptinėje sutiktu, ir pati sveikinuosi, bet ne visi dar atsako. Dauguma mūsų laiptinės gyventojų – rusakalbiai, gerokai vyresni. Be mano vaikų, šioje laiptinėje yra dar du – padidinome „jaunimo“ kiekį. Užtai kačių kiek!
Pilnos pakampės. Kartais mašiną nupėduotą randu. Nevalau, man visai gražu, ir vaikams patinka: „Katytė ant mūsų mašinos sėdėjo“. Garažo trūksta. Iš karto pasijuto, kai šaltą rytą reikia pakankinti automobilį, kad užsivestų. Nebe naujas jau, šalty gedimai lįsti pradėjo. Ir vietos prie namo trūksta. Rytais išeiname visi kartu, vaikai kas kartą klausia: „Kur palikai mašiną?“ Jei pasiseka, kuriame nors gretimame kieme įkišu į kokį tarpelį, jei mažiau pasiseka, palieku pagrindinėje gatvėje. Mūsų kieme net dienos metu dauguma vietų užimta, nesuprantu, gal nedirba žmonės?
Namas nerenovuotas, bet labai tvarkingas (išskyrus kačių ir jas šeriančių bobučių reikalus), aplinka nuolat tvarkoma, valoma, kasama, lapus visus rudenį sugrėbė, pavasarį bus gražu. Kas rytą kiemo valytoja prie laiptinių darbuojasi, kartais stabteldama dūmelio pertraukėlės. Kiekvienam savas malonumas. Aš net sniego kastuvus parsivežiau, nepalikau naujiesiems namo šeimininkams, pamaniau, vėl žiema, galėsiu tęsti sniego meditaciją. Pasirodo, čia to nereikia, ta moteris su cigariuku visada labai tvarkingai nukasa. Trūnija kastuvai rūsy. Reikės tėvams išvežti. Mintyse tai moteriai padėkoju už jos sunkų darbą, bet garsiai neišdrįstu, kaip mažas vaikas…
Butas tvarkingas, nereikėjo nieko remontuoti, buvę šeimininkai paliko dalį baldų, buitinę techniką, užuolaidas, nieko netrūksta. Ir lempelė virtuvėje virš kriauklės įtaisyta, taip rūpestingai, matyt, vyras žmonai buitį lengvino. Nagingo vyro būta. Ne tik virtuvėje, ir kambariuose jo naudingų pėdsakų pilna.
Vonią gal reikės kada pakeisti, gerokai parudavusi, mažieji bijo lipti. Nupirkau linksmą guminį kilimėlį, įtiesiu maudantis, pridengia kiek tą rudą šiurkštumą. Pasikabino vaikai mažą krepšinio lankiuką ant spintos, tai duodasi dabar… Vienas „už Žalgirį“, kitas „už Lietuvos rytą“ žaidžia. Kiekvieną tašką rašo laplyje, po to aš privalau viską išklausyti ir pamatyti įdomiausius momentus, kas, kaip, iš kurios vietos, kokiu šuoliu ir kampu įmetė. Užuojauta kaimynams.
Į parduotuvę galime bet kada nubėgti reikalui prispyrus, mažėja mano planavimo įgūdžiai. Vaikams mokyklos panosėje, gali ir patys porą stotelių pavažiuoti, tačiau aš dažniausias pavežu, vis tiek man pakeliui, pro šalį į darbą lekiu. O ir po mokyklos gali namo grįžti, persirengti, kuprines pasidėti, pailsėti.
Nebereikia iki vakaro sėdėti prailgintose grupėse ir po to dar kur nors šiltoje parduotuvėje laukti, kol mama paskambins: „Jau atvažiavau“. Daug rūpesčių man atkrito. Esu kur kas ramesnė. Tik vakarais dar pasiilgstame savų namų. Dar norime į savo kambarius, vonias, sniego labirintus už virtuvės lango… Įdomu, kiek laiko šis gedulas truks?
Šuniukas
Dabar, gyvendami mieste, mes galime turėti šuniuką! Pagaliau! Tai ir turime, įsigijome ilgai nelaukę.
Tokį mažą, pūkuotą, baltą. Nesvarbu, kad balutės dar ant kiekvieno kampo, visi kantriai valo, kakučius surenka. Aš rytą-vakarą kieme vedžioju, tamsu dar tokiu metu būna, nenoriu vaikų vienų leisti. Jie vedžioja dieną, šviesoje. Šuniukas – tai ypač greitas mano kėlimasis ryte. Jei per penkias minutes nuo išlipimo iš lovos jo neišvedu, bala garantuota. Dar vakare šalia lovos pasidedu tinkamus drabužius, kad ryte galėčiau laaaabai greitai apsirengti ir išnešti džiaugsmą į kiemą.
Šuo mokosi būti tvarkingas. Mažasis: „O kai jis užaugs, tai bus berniukas?“ „Ne, jis visada liks mergaite“.
Į kiemą visada nešuosi keletą geltono sūrio gabaliukų ir maišelių. Mokomės „Pas mane“, „sėdėt“, „gulėt“.
Kartais sekasi, kartais ne. Maišeliai skirti „dovanėlėms“ surinkti. Atrodo, kad vienintelė tai darau. Šunų vedžiotojų daug, bet neteko matyti renkančių. Kartais kolegiškai pasilabiname, pagiriame vienas kito šunį, paklausiame amžiaus, vardo. Jei tuos žmones sutikčiau be šunų ir dienos metu, vargiai pažinčiau.
Naujas šeimos narys turi rimtą privilegiją – miega kartu su mumis lovoje. Dažniausiai įsitaiso prie manų kojų. Matyt, supranta, kas yra gaujos vadas. Galvūgaly niekada negula. Jei kuris vaikas ir įsigudrina pasikišti jį po antklode, tuoj pat pabėga. Guli tik prie kojų.
Šuniukas suteikia be galo daug gerų emocijų. Balutės tiesiog nublanksta prieš visą gėrį. Mes su juo ir šnekamės kaip su žmogumi, jei kuris vaikas ko nors nepadaro, pavyzdžiui nepasikabina uniformos, pasakau pastabą vaikui ir po to iš karto kreipiuosi ir į šuniuką: „O kur tavo rūbai? Irgi nepasikabinai kaip tavo draugas? Greitai bėk tvarkytis!“ Arba kuris nors garsiai atsirūgsta ir iš karto šaukia: „Šuniuk! O kur atsiprašau?“. Kur važiuojam, visur vežamės kartu. Ir į parduotuves. Tada jį įdedame į vaiko kuprinę, tik galva paviršiuje lieka. Dairosi liežuvį iškišęs, akys spindi, nosis juda: „Uch, kiek naujų kvapų!“ Mačiau esant labai mielų rankinių tokiems šuniukams, norėtųsi, gal kada nors… Dabar užtenka kuprinės. Mums pasisekė – naujasis šeimos narys nieko negraužia! Galime ir šlepetes ramiai palikti, ir interneto laidai grindimis vijasi, neužkliūna. Tiesa, vienas daiktas užkliuvo – medinis domino. Paprasta – buvo išmėtytas ant žemės ir paliktas neplanuotam šuns išbandymui. Pasiteisino. Dabar stengiasi jokių žaislų nepalikti, nerizikuoja. Taigi, be gerų emocijų, greito rytinio pakėlimo iš lovos, yra dar vienas rimtas pliusas – sutvarkyti žaislai.
Laukia jis mūsų grįžtančių. Tik atidarius duris tiesiog ant kaklo puola, šokinėja, džiaugiasi inkšdamas.
Tad pirmas judesys įėjus pro duris – paimti patį mažiausią mūsų šeimos narį ant rankų, išglostyti, nuglostyti visą, pilvuką pakasyti, pagirti, jei nepridarė balučių ir tuoj pat apsisukus bėgti su juo į lauką.
Kol kas vedame 5-6 kartus, vėliau tikiuosi sumažinti iki 3 arba 2. Savaitgaliais porai valandų, jei oras leidžia, važiuojame pasivaikščioti po mišką. Ir šunį paganyti. Tiksliau, važiuojame į mišką šuniuko paganyti, o kartu ir mes pasivaikščiojame. Taigi, šunį, prie visų ankstesnių pliusų, dar ir sveika turėti, nes jis priverčia mus pačius daugiau judėti.
Taigi išsipildė dar viena mano ir vaikų svajonė – šuniukas. Išsipildė ir kita, viena didžiausi mano svajonių, aš niekam nebesu skolinga. Iš krūtinės kažkur pradingo rytinis nerimas. Jį pakeitė nedrąsus laisvės jausmas. Jau įpročiu buvo tapęs gyvenimas su skolos kinkiniu. Dabar pamažu senuosius įpročius raviu ir užsėjinėju naujaisiais.
Laisvė ir šuniukas!
Rūta
„Mamos žurnalas“
