Eglės Gelažiūtės pieš.
Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Birželis baidarėse
Paprastai baidarėmis plaukiame kartą per metus, bet šiemet… vien birželį suplanuoti keturi plaukimai. Ir visi, kas tik kur ką organizuoja, kviečia plaukti baidarėmis. Mes ir neatsisakome, kai tik galime. Seniau į dvivietę baidarę įsisodindavau du vaikus, trečią perleisdavau kam nors iš draugų. Aš sėsdavau gale, didžiausias priekyje, mažiausias per vidurį, įtaisytas ant automobilio kėdutės pagrindo, be atlošo, apramstytas miegmaišiais, supakuotais į dvigubus šiukšlių maišus, jei lyja – su skėčiu rankytėse. Kai vaikai paaugo, mums jau reikia dviejų baidarių, didieji plaukia savarankiškai, aš – su mažuoju. Irkluoja jau ir jis, stengiasi, kiek tik gali. Pairklavęs pavalgo, pamiega, vėl pairkluoja.
Kai geras oras, kartkartėmis stabtelime išsimaudyti, pavalgome prie bendro suneštinio „stalo“, pramankštiname kojas ir vėl toliau plaukiame. Didieji iš pradžių pykdavosi, tai ne taip irkluoja, tai ne taip vairuoja, išmatuodavo abu krantus, dabar jau gerai plaukia, ir posūkiuose, ir kliūtyse greitai susigaudo. Dar nesame apvirtę. Tikiuosi, ir neteks. Kartais juokinga žiūrėti, kaip kiti virsta, bet pačiai to nesinorėtų. Brrr…
Patogiausia plaukti, kai nereikia į baidares susikrauti viso turto, saugoti jo, kad nesušlaptų, o jei tenka baidarę pernešinėti, tai tokią prikrautą ir pakelti kur kas sunkiau. Paskutiniu metu organizatoriai vis dažniau maršrutą suplanuoja taip, kad atvažiuojame į sodybą, paliekame automobilius su manta, tada su būtiniausiais daiktais mus nuveža į išplaukimo vietą, ir plaukiame sau per dienelę, kol pasiekiame tą pačią sodybą. Tada jau statome palapines, ruošiame laužą, šašlykus ir t.t. Pernakvoję, ryte, viską susitvarkę ir susidėję atgal į automobilius, plaukiame toliau. Dienos pabaigoje sodybos šeimininkai mus paima iš paskutinio taško, parveža atgal prie mašinų ir alkani, laimingi traukiame namo.
Vieno plaukimo naktis buvo ypatingesnė. Tik sugulėme, draugų šuo pradėjo loti. Šeimininkai bandė raminti, bet nepavyko, teko jiems į keturvietę palapinę, kurioje jau guli keturi žmonės, priimti dar ir didelį šunį. Neįsivaizduoju, kur jie ten sutilpo. Nutilo, nurimo. Tada mano mažiausias pradėjo skųstis, kad pilviuką skauda, pradėjau glostyti, raminti. Tik tik užsnūdau, didysis: „Mama, man bloga. Atrodo vemsiu“. Spėjau ištraukti iš palapinės… Po visko vaikui burnytėje neskanu, einu tamsoje ieškoti vandens, likusio po vakarienės. Nutiko, nurimo. Jau snūduriuoju. „Mama, noriu siusioti“. Keliuosi, einame atlikti reikalo. Kitą kartą pasiimsiu tuščią buteliuką, bus paprasčiau neišeinant iš palapinės susitvarkyti. Po to prasidėjo knarkimai kitose palapinėse. Aš tai jau atpratusi nuo tokio dalyko, trukdė. O 4 val. ryto pradėjo čiulbėti paukščiai, ir taip garsiai, kad vaikas, atsisėdęs per miegus kalbėjo: „Ša, ša, tyliau!“. Žodžiu, tikra turistinė naktis.
Mums jau norisi gyvesnių upių, su daugiau kliūčių, vingių. Kokia atrakcija būna, jei tenka plaukti atsigulus baidarėje po žemu tilteliu! Vieno maršruto plaukimo dalis buvo prieš srovę. Tada dar ir lijo, ir krušos gavome, bet buvome tam pasiruošę, prie išplaukdami visada pasitiksliname orų prognozes. Mes irkluojame, o nuo kranto kiti, besiruošiantys plaukimui, juokauja: „Ei, ne į tą pusę plaukiate!“. Atgal šaukiame, kad persigalvojome, nusibodo plaukti, grįžtame atgal. Klausia, ar iš Vilniaus plaukiame? „Iš Vilniaus, iš Vilniaus, ir Vilniuje nelyja!“. Nors iki Vilniaus daugiau nei šimtas kilometrų. Pajuokavę plaukiame toliau. Kitą kartą ant lieptelio stabtelime, laukiame atsilikusiųjų, tuoj piktas šeimininkas prisistato: „Ką čia veikiate? Kodėl nepaklausėte, ar galima išlipti? Savivaliaujate? Aš leisiu, reikia tik paklausti“. Vyrai alaus skardinę tiesia, šeimininkas tampa draugiškas, pradeda pasakoti apie savo namelius, kiek jų turi, va, ten, už posūkio, gal domina?
O liepa bus stovyklose. Paprastai važiuojame į šeimų stovyklą ir dar vaikus išleidžiu į jų sporto klubų organizuojamas stovyklas.
2 litų pagalba
Kartą nutiko trumputė, bet miela istorija. Gal net geriausia ją būtų pavadinti – netikėta istorija. Nuėjusi į parduotuvę prisiėmiau keletą būtiniausių maisto prekių, įsimečiau dar porą „matkelių“ mezgimo siūlų, nes jiems buvo didelė nuolaida, kasoje ramiai sudėjau prekes ant takelio, padaviau tos parduotuvės nuolaidų kortelę ir laukiu, kol pardavėja suskaičiuos. Tada duodu mokėjimo kortelę, pardavėja sako: „Čia ne ta.“ Pasižiūriu, tikrai, padaviau kitos parduotuvės nuolaidų kortelę, panašios spalvos. Sakyčiau, kaip nieko baisaus, bet… staiga greitai mintys galvoje pradėjo bėgti… Karštligiškai puoliau tikrinti piniginę, nes jau pradėjau prisiminti, kad vakar buvau degalinėje ir susimokėjusi nepasidėjau kortelės į vietą, patingėjau ir kyštelėjau į kišenę… Jau taip stengiuosi save auklėti, tingi, netingi, skubi, neskubi, kortelę, raktus ir telefoną visada pasidėk į tą pačią vietą rankinuke! O šiandien juk esu kitais drabužiais apsirengusi!
Paprastai grynų pinigų nesinešioju, bet tąkart šiek tiek turėjau. Ir monetų buvau sukaupusi, vis renku, stengiuosi neišleisti, vaikų reikalams kartais prireikia. Pradėjau kratyti visus piniginės skyrius… Gerai, kad laikas buvo vėlyvas ir kasoje už manęs nelaukė nė vienas žmogus, žvilgtelėjau į gretimą kasą, joje pardavėja irgi nuobodžiavo. Pririnkau popierinių, metalinių, geltonų, baltų… Galų gale vis tiek pritrūko 2 litų. Mintyse jau sugalvojau, kad reikės palikti siūlus, paprašysiu, kad juos palaikytų šalia, sulaksčiusi namo atsivešiu kortelę. Nes siūlai, kuriuos išsirinkau, jau buvo likę paskutiniai, ir arba visus kamuoliukus pirkti, arba nė vieno, nes juk megztuko be vienos rankovės nenešiosi.
Staiga girdžiu klausimą: „Kiek jums trūksta pinigų? 2 litų? Imkite, nereikės važinėti pirmyn atgal“. Pakeliu akis, už manęs kasoje stovi jauna besišypsanti mergina ir tiesia du litus. Sutrikau. Sakau: „Nereikia, ačiū…“ ar kažką panašaus, jau nebepamenu. Ji vis tiek padavė pardavėjai tuodu litus, ir ši įmušė į kasą visą sumą. Dėkojau, klausiau, kur gyvena, kad galėčiau užvežti, bet mergina tik šypsojosi, palinkėjo gražaus savaitgalio ir nuėjo. Keistai jaučiausi grįždama namo. Taip dar nebuvo. Apsižiūrėjau, kaip aš čia apsirengusi? Permečiau mintyse prekes, kokios jos? Tada prisiminiau, kad šalia buvusi kasa buvo tuščia, jei mergina skubėjo, galėjo tiesiog pereiti į ją. Žodžiu, ne iš karto patikėjau, kad žmogus nuoširdžiai tiesiog norėjo man padėti ir ne piniginis motyvas čia buvo svarbus, o pats gyvenimas, laikas. Juk ji ir pasakė : „Nereikės jums važinėti pirmyn atgal“. Ačiū jai labai! Aš ne tik sutaupiau 20 minučių savo laiko, bet ir gavau dovanų nuostabų jausmą – manimi pasirūpino. Grįžau namo puikios nuotaikos, su šypsena, pajuokavau su vaikais, nebariau už eilinį kartą sudaužytą puodelį ir visas likęs vakaras buvo gražus. Ir kiek nedaug tereikėjo, kad nuotaika būtų puiki.
Vakare atsigulusi, prisiminiau man nutikusią panašią situaciją. Buvau parvažiavusi pas tėvus. Miestelio parduotuvėje, kasoje priešais mane, stovėjo senutė. Kai atėjo jos eilė, ji pradėjo vynioti skareles ir iš jų po vieną traukti monetas. Taip sunkiai, lėtai. Aš tiesiog žiūrėjau šį sulėtintą filmą ir man buvo be galo liūdna matyti, kokie suvargę Lietuvos senoliai… Kaip tvarkingai į skirtingas skareles ji susisukusi savo pinigėlius, Dieve, kokie ten pinigai, tai tebuvo keli litai, ir ji juos taip brangino! Pirko ketvirtį juodos duonos ir dar porą kažkokių valgomų dalykų, nebepamenu. Pritrūko 20 centų. Ji drebančiomis rankomis pradėjo čiupinėti savo prekeles garsiai mąstydama, kurios čia dabar atsisakyti. Aš padaviau pardavėjai 20 centų ir senolei pasakiau, kad nebesirūpintų. Kaip ji dėkojo! Tik tada pažinau, kad tai mūsų vaikystės stomatologė. Iš tikrųjų, ji buvo pikta stomatologė, visi vaikai jos bijojo, visada grubi, nedraugiška. Jei suskaudus dančiui kas pakliūdavo pas ją, užjausdavome. Bet tai buvo prieš daug daug metų. O dabar ji – suvargusi gyva senutė. Išėjusi iš parduotuvės susikrimtau, kad nesumokėjau už visus jos pirkinius, juk galėjau…
Rūta
„Mamos žurnalas“
