Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Kaip mes keitėme mokyklą
Nelengva buvo nuspręsti keisti mokyklą pradinukui. Kai užrašinėjau vaiką į pirmą klasę, rimtai nesidomėjau būsima mokykla ir mokytoja. Galvojau paprastai: visi mes mokėmės, ėjome ten, kur priklausė pagal gyvenamąją vietą, be jokių rinkimųsi, ir viskas gerai buvo. Suklydau. Jau pirmaisiais mokslo mėnesiais vaikas tapo vangus, viskam abejingas, pati mokytoja susirūpinusi skambino, kad kažkas ne taip, nebespalvina knygučių, o tai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų, nuolat gulinėja ant suolo, nieko nenori. Dar galvos skausmais pradėjo skųstis, išsigandau, ar liga kokia? Šeimos gydytoja nusiuntė pas vaikų neurologą, čia gavome siuntimus dar pas būrį specialistų. Kantriai aplankėme visus, padarė įvairius tyrimus. Diagnozė – vaikas sveikas.
Ačiū Dievui. Neurologės patarta, užrašiau pas vaikų psichologą. Vaikas eina kas savaitę, aš – kartą per mėnesį. Per ilgą laiką reikalai šiek tiek pagerėjo, bet įtampa, tikas, baimės dar nedingo.
Muzikos, choreografijos pamokų nekenčia, iš anglų kalbos pamokų bėga. Pirma klasė, o jau bėga iš pamokų! Mokytojos skambutis: „Jūsų vaikas apsikrauna suolą žaislais ir neleidžia jų paimti, per pamokas nedirba, gal neleiskite neštis?“.
Keista, pagalvoju, mokytoja nesugeba rasti kalbos su septynmečiu? Taigi žaislų nešimasis į mokyklą uždraudžiamas. Po kelių dienų tikrinu kuprinę, vėl meškis įdėtas. Kas čia dabar? „Mama, kodėl tu man neleidi neštis žaislų, visi vaikai nešasi, o man vienam negalima?“ Skambinu mokytojai, ar tai tiesa? Vis dėlto tiesa. Kaip man paaiškinti vaikui, kad jo mokytoja yra tik pavargusi mokytoja, kuriai pensija ne už kalnų? Bėga pirmokėliai į salę, klasės kalėdinis vakarėlis, mokytoja šaukia: „Vaikai, tyliai, tyliai, netriukšmaukite, direktorė dar neišėjusi, paskui bars mane!“. „Vaikai, palikite klasę švarią, nes po to mane valytoja bars“. Šventė, nuperku gėlių. „Mama, aš nenešiu mokytojai gėlių, ji bars.“ Kodėl??
Pasirodo, gėlės mokytojai asocijuojasi su laidotuvėmis.
Tariausi su psichologe – kuri mažesnė blogybė, ar kad vaikas eilinį kartą keičia ugdymo įstaigą, turėdamas vilties patekti pas tikrą pedagogą, ar likti toje pačioje mokykloje ir bandyti stabilizuoti vietą, bet ne padėtį. Vis dėlto mūsų situacijoje mažesnė blogybė pasirodė esanti mokyklos keitimas.
Skaičiuojame besibaigiančius metus naujojoje mokykloje. Pasiteisino! Džiaugiuosi, kad išdrįsau. Tarp pradinių mokyklų nusižiūrėtoji turi labai gerą vardą, į pirmą klasę nepateksi, savi, pagal gyvenamąją vietą priklausantys vaikai netelpa, tad ką kalbėti apie svetimus. Kadangi užrašinėjau į antrą klasę, vietų jau buvo, keletas vaikų buvo išvykę su tėveliais į užsienį gyventi.
Tik sužinojusi mokytojos vardą, puoliau į internetą. Pilna straipsniukų, diskusijų. Ten dalyvauta, ten važiuota. Po poros dienų ir pati mokytoja paskambino, susipažinti, apie vaiką paklausinėti. Dar tik pradžia, o jau dienos ir nakties skirtumas! Jau po mėnesio pajutome teigiamus pokyčius. Žiūrint į patį vaiką atrodė, tarsi žiedelis skleistųsi. Dingo vidinė įtampa, nebeliko tiko. Anglų kalbos nepamilo, bet bent jau nebėga. Muziką įsimylėjo: „Mama, užrašyk mane į muzikos mokyklą“. Net papildomas šokių pamokas pusmetį savo noru pralankė. Keletą kartų lydėjau klasę į edukacines pamokėles muziejuose.
Važiavome troleibusu. Vaikai klega, šurmuliuoja. Mokytojai prabilus, visi nurimsta. Mokytoja niekada nepakels balso, visada rami ir kantri. Paprasta – jei triukšmausi, neišgirsi, ką sako. Nėra klasėje blogų ir gerų vaikų. Nėra numylėtinių, visi lygūs. Per pertraukas pešasi, apsistumdo, apsibara, visko būna kaip ir kiekviename draugiškame kolektyve. Mokytoja – tai antroji mama, gali ja pasitikėti ir nebijoti. Džiaugiasi mano vaikas mokytoja, ir gėlių nebebijo padovanoti.
Žalias dobilas
Skrendame į Dubliną. Lėktuvas pilnas žmonių, ypač daug mamyčių su mažyliais – aplankę artimuosius skrenda į namais tapusią Airiją. Ir mano brolis, išsitiesęs po kelionės airiškoje lovoje, palaimingai atsidūsta: „Visur gerai, bet namie geriausia“. Jo namai jau čia. O dabar mes esame jo svečiai ir norime pamatyti viską viską!
Turime tris dienas ir dvi naktis. Informacijos centre prisirenkame lankstinukų ir studijuojame.
Nusprendžiame važiuoti taip: Dublinas-Galway-Kilkee-Kilrushas-Limerickas-Dublinas. Nakvynės bandau ieškoti internete, bet net ir B&B kainos pašiurpina. Ai, susirasime vietoje. Dėl visa ko įsimetame kelis miegmaišius. Kadangi planuojant maršrutą paplatėja keliautojų gretos, tenka ieškoti didesnio automobilio. Nuomos kompanija pasiūlo erdvų miesto visureigį. Viskas tinka, oras puikus, be lietaus ir apie +20◦C, sako, mes net saulę atvežėme.
Informacinė sistema puiki – lankstukuose turime visas lankytinas to krašto vietas. Pirma stotelė – Galway. Pasivaikščiojame po patį miestą (75 500 gyventojų), viename paplūdimyje išsimaudome, kitame tik grožimės nenusakoma augmenija nusėtu krantu. Čia liekame ir nakvoti – temstat kiek už miesto stabtelime nuošaliau esančiame B&B, deramės, sutariame, kad mus visus septynis priims už 50 eurų.
Puiki kaina, nes šiaip 1 žmogui kainuoja 20–25 eurus. „Tik be pusryčių“, –kartoja pagyvenusi šeimininkė. „Be, tikrai be“. Nušvitus rytui pamatome, kokiame grožyje mes atsidūrėme! Kambarys tai sužavėjo dar tą pačią akimirką, vos įžengus: užuolaidos, lovatiesės, staltiesėlės – vienodos, apsiūtos mielais raukinukais, baldų stilius, sienų apmušalų gėlėtumas, dekoratyvinės interjero detalės – viskas dvelkė jaukiu kaimu. Be to, pasirodo, šeimininkas – paukščių fanas ir turi mažytį zoologijos sodą. Aprodė ožkeles, šunis, triušiukus, po to nuvedė į paukščių pažiūrėti. Kai kuriuos vaikams davė ir rankose palaikyti, kiek džiaugsmo buvo!
Toliau keliaujame Kilkee kryptimi. Važiuodami randame nuorodą – „Ailwee cave“. To mūsų kelionės plane nebuvo, bet tai nesvarbu. Norim. Sukam iš kelio ir vykstame į urvą. Leidžiamės į 30 minučių ekskursiją. Tai vienas seniausių Airijos urvų. Einant erdvė tai platėja, tai siaurėja, drėgna, kiek nejauku.
Gidas akimirkai išjungia šviesas… ir staiga jos nušviečia tik stalaktitus ir stalagmitus! Gražu! Plačiausioje vietoje pasitinka kalnų upė ir turistus švelniai taškantis krioklys.
Pagrindinį šios dienos kelionės tikslą – Mohero uolas – pasiekiame jau visai vakarop. Kylame į kitą gamtos kūrinį. Reginys atima žadą! Žemai apačioje dūžta bangos, vėjas taršo gėlių kasas, viršuje gilus dangus, o aplinkui beprotiška galybė – mirtis ir gyvenimas viename. Mohero uolos yra iškilusios 214 m virš Atlanto vandenyno lygio. 1835 m. čia buvo pastatytas pirmasis apžvalginis bokštas turistams, kurie jau tais laikais plūdo pasigrožėti uolomis.
Iš Kilkee sukame gilyn į iškyšuliuką, važiuojame tol, kol baigiasi kelias, iki švyturio. Viskas, iš trijų pusių vanduo. Įsiamžiname temstančiose nuotraukose ir sukame artimiausių namų link. Šįkart B&B – vieno aukšto ilgas pastatas, daug kambarių. Viskas atrakinta, griūk ir miegok. Einame ieškoti šeimininkų.
Pagal garsą. Randame apypilnę salytę, smagiai griežiančius porą diedukų, padavėją, su juo susiderame kainą ir keliaujame į apartamentus.
Trečią dieną Kilrushe plaukiame į kruizą pažiūrėti delfinų. Oi! Tai tikrai buvo delfinai, šokinėjantys aplink plaukiantį laivą. Kraštovaizdis nuostabus: galingos uolos, tik vandeniu pasiekiamos grotos.
Po Limericko jau tik pasivaikščiojame. Pasigrožime miesto centru ir sukame atgal į Dubliną. Kai kam rytoj į darbą. O mes dar turėsime keletą savarankiškų dienų apžiūrėti patį Dubliną. Prasideda airiškas lietus, mums – pirmas.
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
