Išsiskyrusios mamos dienoraštis-20. Žygis į pelkes

kariniszygis

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės pieš.

Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?

Pelkėje

„Sukarintas vienos dienos žygis“ – akiai užkliuvęs skelbimas masinių apsipirkimų portale. Seniai apie tokį svajojau, prisiklausiusi margiausių pasakojimų. Siunčiu nuorodą keliems artimiausiems draugams, su kuriais net vištų eičiau vogti, atsiliepia vis keturi, greitai greitai perku kuponus ir pradedame morališkai „kažkam“ ruoštis. Organizatoriaus tinklapyje esančios ankstesnių žygių nuotraukos žada tikrą ekstrymą.

Išaušta palaimintoji diena. Rytinė saulutė kiek šykštokai šypsosi už debesų, bet artėjant Kauno link ji jau kur kas draugiškesnė. +12ºC, kaip spalio mėnesį, oras išties puikus, tiesiog pagal užsakymą. Pirmasis nesklandumas – važiuojant nuleidžia padangą. Mums labai pasisekė, nes greitis buvo kaip ir priklauso greitkeliui. Per penkiolika vairavimo metų nesu patyrusi tokio įvykio, įdomu, ar tai gera žadantis ženklas? Į pagalbą keliauja atsarginė padanga, išliekame punktualūs – atvykstame laiku.

Kariūnai mus pasitinka pamiškėje, lukterime vėluojančių „kuponų“, ir tada vorele važiuojame dar gilyn į miškus. Kiekvienas gauname po karinę aprangą, net kariškas skareles ir batus. Ir veidus maskuojančiomis spalvomis išpiešia, kad makiažas per daug nešviestų, juokaujame. O jau vado griežtumas! Nė žodeliu persimesti neleidžia, stovime kaip įkalti, bijodami net mirktelėti, viską skaičiuojame minutėmis, vėlavimas nebeįmanomas. Liepia išsirinkti būrio vadą ir vėliavnešį. Kad ne visus pažįstame, kaip rinktis? Pasisiūlę savanoriai pagreitina pirmosios užduoties sprendimą. Kylame.

Pelkė artėja… Gilėja… Įpusėja aulinius, jau siekia kelius… Klampoti sunku, kojos smenga, batai jau pilni juodo dvokiančio vandens, tokį svorį perkėlinėti darosi nebelengva, o priekyje atsipūtęs eina juokingas istorijas iš kareivių gyvenimo pasakojantis pirmasis vadų vadas, paskutinis žengia antrasis, vis ištraukdamas užstrigusiuosius. Skaudžiausia būdavo atsitrenkti į nematomą vandeny gulintį medį. Mane labiausiai neramina tokia paprasta mintis: „O kas darosi mano kelnėse?“ Vanduo ne tik kad juodas, jame ir šiaip visko pilna, žolės, šakos, dumblas, tikrų tikriausia pekla. Bet juk ne mes pirmi, ne mes paskutiniai, išgyvensiu. Jausmas nenusakomas, jaučiuosi ypatinga, galinti įveikti Pelkę, o tai iš vaikystės pasakų atrodė neįmanoma – patekti į pelkę reiškė mirtį.

Pasiekę sausumą kai kurie skuba išsipilti batus, aš klampoju toliau. Vis dėlto greitai persigalvoju ir aš, labai jau sunkūs tie batai, net pelkėje lengvesni atrodė.

Krante laukia būsimi pietūs! Išsiskirstome rinkti šakų, skubiai kuriame laužą, nes spalio saulė niekaip nepajėgia mūsų sušildyti. Katiliuke kaista vanduo, o mes, jį draugiškai apstoję rateliu, lengvai pritūpę šildomės, bandome išsidžiovinti sėdimąsias. Vėliau – kojų eilė. Fotografuojame vienas kitą visomis pozomis, juoko pilnos kelnės, kaip ir dumblo. Dar pasimokome mėtyti peilius ir po sočios pertraukėlės esame vežami į kliūčių ruožą – mus sumeta kaip statinaites į visureigį. Tolumoje šmėsteli bėgantys kareivukai su šautuvais, mes nusukame į šoną. Purvo upė su kliūtimis – taip pavadinčiau tą vietą.

Bėgimas padangomis, buomu, medinės sienos, rąstų kliūtis… Štai čia ir įkliuvau. Vis tas mano noras išbandyti ką nors nauja… Iš merginų aš viena pasiryžtu nerti po rąstai į juodąjį vandenį. Tiesa, savo jėgomis vargu ar būčiau panėrusi, kariūnas padėjo: liepė įkvėpti, užspausti nosį ir stumtelėjo po pelkėje mirkstančia rąstų siena. Kelios akimirkos, ir aš jau išneriu kitoje pusėje. Pabaigiu likusias kliūtis, tačiau jaučiu, kad kažkas man ne taip. Pradėjo mirgėti akyse, keistai svaigsta galva. Niekada taip nėra buvę.

Švarus ežero vanduo nuprausia kūnus, tik galvos kišti į šaltą vandenį nebedrįstu. O ir reikalai prastėja, pradeda beprotiškai svaigti galva, skauda, pykina, atrodo, kad pusės vaizdo akys neberodo. Kažkaip persirengiu, pakaunės degalinėje draugai nuperka kavos. Negelbsti. Skausmas didėja, atrodo, tuoj apalpsiu. Iškviečia Greitąją pagalbą. Operatorė paprašo įvažiuoti į Kauną ir sustoti prie artimiausio objekto, ant kurio užrašytas adresas, ir tada dar kartelį paskambinti. Greitoji atlekia įjungusi sireną.

Nejau visa tai vyksta man? Juk aš sveika, stipri, nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi!

Viena draugė persėda kartu į Greitosios pagalbos automobilį, visą kelią glosto mano ranką, ramina – viskas bus gerai. Atsimenu tą jausmą – buvo labai labai gera, tarsi baltas švyturio šviesos ruoželis juodame skausme. Paprastai man labai nepatinka, kai mane liečia, niekada neapsikabinėju su draugais sveikinandamasi, nedalinu pakštelėjimų, bet tas kartas buvo kitoks. Pirmą kartą po daug metų man buvo malonu jausti glostant mano ranką, nuoširdžiai. Atrodė, net skausmas lėgsta. Ir ausis su drėgna servetėle apvalė, kiek tai buvo įmanoma po nardymo dumble. Klinikose paguldė laukiamajame į specialią lovą, nuo kitų atskirtą užuolaidėlėmis, visai kaip seriale „Ligoninės priimamasis“. Gydytojai juokauja: „Jūs iš kur atvykote?“. Pagalvė juoda nuo iš plaukų byrančios pelkės. Greiti brangūs tyrimai, laukiu paskutiniojo – neurologo atsakymo. Pagaliau pradeda veikti nuskausminamieji. Mąstau sau: „Kaži, ar išėjus iš ligoninės dangus man tebebus žydras?“. Atmintis pradeda kaišioti girdėtas istorijas apie netikėtai diagnozuotus auglius, vėžius. Prisižadu Dievuliui, kad daugiau niekada nerėksiu ant vaikų. Jie geriausi, gražiausi pasaulyje, nuostabiausi. Aš LABAI noriu gyventi, man patinka gyventi. Gydytojos atsakymas puikus – sveika. Tad kas gi nutiko? Jos nuomone, greičiausiai tai buvo migrenos priepuolis. Įsigijau dar vieną draugę? Grįžusi turėsiu keliauti į savo polikliniką…

Ramunės

Viename prekybos centre, prie tualetų, aptinku akvarelės parodą. Suprantu, kad tai mėgėjų darbeliai.

Bet man jie atrodo kaip rimtų menininkų kūriniai – beveik tobuli. Nagrinėju atidžiai kiekvieną paveikslą, užsimirštu, vaikų nuobodulys grąžina atgal į parduotuvę. Žavi mane akvarelė, jos trapumas, skaidruma.

Paskambinu į „Akvarelės mokyklą“, tai jos mokinių darbelius žiūrinėjau. Tinka ir laikas, ir kaina, ir vieta.

Tiek daug sutapimų vienoje vietoje! Vadinasi, tai mano. Pirmoji pamoka užkrečia – mokytoja drąsiai duoda nepradinukišką užduotį, parodo keletą technikų. Ramunės, kaip pirmas blynas, pavyksta puikiai.

Vadinasi, ir aš galiu lieti!

Laukiu tų savo akvarelės pamokų. Ne į visas pavyksta nueiti, tai vaiko koks koncertėlis, tai susirinkimas ar dar kas nors, kartais tenka aukoti meną… Bet kiek išgaliu, lekiu. Jau galiu rėminti kai kurios darbelius, namų sienas puošti. Pamenu prieš kelerius metus bendradarbio pateiktą klausimą: „Kaip tu atsijungi nuo visko, kaip pailsi?“ Vyko įmonės vasaros šventė gamtoje. Kaip vyrišką priemonę jis paminėjo alkoholį, su kuriuo aš visiškai nedraugauju. Tuokart atsakymo neradau, o dabar jį turiu – liedama spalvas popieriuje jaučiuosi atsijungusi nuo visų visokiausių rūpesčių, galvoje tuščia, jokių minčių, dvi valandos per savaitę yra tik mano. Dar tokį įdomų dalyką apie save pastebėjau – man vis dar gerokai trūksta pasitikėjimo savimi. Lieju nedrąsiai, po mažutį lopinėlį, bijau ryškesnę spalvą įmaišyti. Stebiu dirbančią mokytoją – dailininkę Eglę Lipeikaitę – vienas lengvas brūkšnelis pasukus teptuką tam tikru kampu, gimsta paukštis, jei pirma teptuką pamerksi į vieną spalvą, o patį galiuką į kitą, išgausi gyvų žibuoklių puokštę. Vienos paslaptys, tik mokykis!

Gyvenime tiek daug įdomių dalykų, nėra kada sėdėti rankas sudėjus, nėra kada pavargti – pamiegosiu kai numirsiu.

Mama Rūta

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− šeši = 2

Kitos temos: