Fantastiškos žygių po Lietuvą (rudenį ir žiemą) idėjos, galėsite pasiimti visus vaikus

Dūkštos pažintiniame take

5 vaikų mama Dovilė Kuliešienė, atėjus savaitgaliui, nelaužo galvos, ką veikti su vaikais. Tiesiog aunasi tvirtus batus ir eina į žygį. Pernai Dovilės dukrytės žygiuose nuėjo po 250 km, ir tai dar ne rekordas.

Kalbamės su mama, kuri savo hobį (vaikščiojimą) pavertė smagia pramoga šimtams šeimų.

Dovile, kada vaikščiojimas tapo jūsų hobiu?

Pradėjau vaikščioti prieš 5–6 metus. Auginau vaikus (dabar jiems, 17, 15, 13, 11 ir 10 metų), visą dieną praleisdavau namuose. Vakarais vyras sakydavo – eik kur nors. Bet kur man eiti? Prekybos centrai netraukė, tad pradėjau vaikščioti… Pasiimdavau gabaliuką šokolado ir tiesiog eidavau. Supratau, kad vaikščiojimas po gamtą yra pats geriausias vaistas, kad man nereikia nei masažo, nei sporto klubo, nei makiažo. Išeinu, pabūnu su savimi, ir grįžtu namo laiminga. Taip ir vaikščiojau, nesvarbu, koks oras, ir sningant, ir lyjant. Išeidavau pro duris ir eidavau, kur akys veda. Žinoma, maršrutai keitėsi, bet dažniausia vis dėlto patekdavau į mišką.

Tada neturėjau nei žingsniamačio, nei programėlės telefone, skaičiuodavau vaikščiojimą pagal laiką – kas vakarą apie 2 valandas. O kai atsirado matuokliai, pamačiau, kad nueinu po 10 km, mažiausiai 15 000 žingsnių.

Tuomet mažiausiai dukrai buvo 5 metai, ji ramiai pasilikdavo su tėčiu, vyras puikiai susitvarkydavo su visais vaikais, tad 2 valandas vaikščiodavau be sąžinės graužimo.

Nebuvo nuobodu vis vienai ir vienai?

Varnikų pelkės ežerėlis vakarėjant tapo puikiausia čiuožykla

Taip vaikščiojau metus. Ir, pritariu, pasidarė kiek nuobodoka. Iš draugių nė viena nenorėjo ar negalėjo prisijungti. Kaip tik tuo metu nugirdau apie žygeivių kompaniją „Kertam kampą“, kuri keliauja ne „viskas įskaičiuota“, o bekelėmis. Prisijungiau prie jų, pabandžiau ir man be galo patiko. Pirmasis maršrutas buvo visiškai netikėtas – žiemą ėjome per ledu padengtas Kuršių marias. Užšalę nendrynai atrodė kaip savana ar džiunglės. Dar labiau nustebino kompanija, kurioje niekas nedejavo ir nepyko, nors pradėjo pūsti vėjas, lyti lietus. Kojos šlapios, ledas lūžinėja, o visi patenkinti. Sužavėjo žmonės, norintys išeiti iš komforto zonos, nors profesijos ir pareigos, kokios tik nori – nuo studentų iki turtingų verslininkų ir įmonių vadovų. Jie turi lėšų keliauti prabangiai, bet renkasi devizą „kuo sunkiau, tuo geriau“. Užsikabinau. Daug keliavau su jais – ir po Lietuvą, ir į kalnus.

Kartu nemečiau ir savojo asmeninio vaikščiojimo.

Kaip į kompaniją įtraukėte vaikus?

Su šia kompanija pravaikščiojau bene 3 metus. Kol kas visur vykdavau viena, be šeimos. Kartą į Tatrų kalnus pasiėmiau tuomet 13 metų sūnų. Deja, visų vaikų pasiimti neturiu galimybės, ne tik dėl to, kad skiriasi vaikų interesai, bet ir dėl pinigų. Taip sutapo, kad grupėje buvo 3 panašaus amžiaus vaikai, kurie labai susidraugavo. Mes, tėvai, irgi tarsi praregėjome, kad su vaikais labai smagu keliauti, nes jie ne vargina, o tik papildo.

Po tos kelionės grupės vadovui pasiūliau – organizuokime žygius su vaikais. Vadovas puolė atsikalbinėti, kad labai užsiėmęs, kad tikrai neras laiko suorganizuoti, tačiau gal aš galėčiau? O man gyvenime taip būna: jeigu pagauna įkvėpimas, imu ir darau, nes žinau, kad kai esi užsidegęs, pasieksi geriausią rezultatą.  Taip kitą dieną pradėjau rinkti grupę eiti į žygį su vaikais.

Ar yra tokių žygių paklausa? Kaip praėjo pirmasis?

Šildomės ant akmenų Latvijos pasienyje

Kai „Facebooke“ paskelbiau, kur ir kada renkamės, buvau šokiruota, kai pradėjo plūsti žmonės. Susirinko 40! Pirmajam žygiui buvau labai gerai pasiruošusi, 3 kartus praėjusi maršrutą Neries nacionaliniame parke. Iki Bražuolės nuvažiavome traukiniu, o paskui ėjome. Vietoje numatytų 18 km teko nuaeiti 24. Grupėje buvo žmonių, kurie ėjo į žygį pirmą kartą.

Mažiausiam vaikui buvo 4 metai ir, nepatikėsite, jis puikiai nuėjo visus kilometrus. Buvau prigalvojusi visokių užduotėlių (dabar to neberiekia, nes visiems didžiausias džiaugsmas tiesiog eiti). Žygis pavyko puikiai.

Užsikabinome.

Ar visada susirenka tiek daug žmonių?

Antras mano rengtas žygis buvo į Kernavę, po piliakalnius ir Baltąjį kalną. Tuomet susirinko 80 žmonių, matyt, tai ir bus daugiausiai. Ramiai atvažiavau į susitikimo vietą, tikėjausi, kad aikštelėje rasiu kelias mašinas, o pamačiau žmonių minią. Pagalvojau, gal kokia nors šventė Kernavėje? Pasirodo, visi jie susirinko į mano žygį.

Dažniausiai susirenka apie 30 žmonių. Yra bene 15 šeimų, kurios eina beveik visada, o dar keliolika prisijungia kaip kada.

Pernai Žeimena baidarėmis plaukėme 80 žmonių.

Kaip vaikai išveria keliolikos kilometrų žygius?

Vidutiniškai mūsų žygiai būna po 15 km. Mėgaujamės ėjimu, todėl nėra didelio nuovargio. Vis sustojame užkąsti, pailsėti.

Nebėgame, kartais pirmą ir paskutinį žygeivį skiria visas kilometras.

Įdomiausia man stebėti tėvus, nes vaikai visada panašiai elgiasi – jiems viskas gerai! Bet tėvai dažnai panikuoja, jaudinasi dėl vaiko. Be reikalo.

O atsakant į klausimą, ar vaikai fiziškai ištveria – taip, ištveria. Per visą mano praktiką tik vienas berniukas nebaigė žygio, nes jam pradėjo skaudėti koją.

Kaip pasirenkate maršrutus?

Prie seno malūno

Nesu gidė, tiesiog suburiu žmones, kurie nori to paties. Esu maketuotoja, mano darbas – iš šlamšto padaryti kažką gražaus. Einant į žygius panašiai: yra daug padrikų norų, bet žmonės arba tingi, arba nežino, kur kreiptis, tereikia organizatoriaus, kad tie norai išsipildytų.

Maršrutus sugalvoju pati. Turiu porą padėjėjų, kurios irgi siūlo idėjas. Maršrutus išbandau aš arba mano padėjėjos. Bet net ir 2 kartus nuėjęs tą maršrutą, gali pasiklysti, juk eini ne trinkelėmis nuklotu keliu.

Maršrutų yra milijonas. Net jeigu 10 metų iš eilės eitume į žygius po Lietuvą, niekaip neišvaikščiotume, jau vien dėl to kad tas pats maršrutas visai skirtingas žiemą ir vasarą. Pilnas internetas idėjų, kelionių svetainių (kad ir lietuvon.lt), pilnas „Facebookas“ keliautojų puslapių, kuriuose jie dalinasi įspūdžiais. Kai nesinori toli važiuoti, rengiame ekskursijas po Vilnių. Sąmoningai vengiu labai nuvaikščiotų maršrutų, kaip, pavyzdžiui, Trakai. Beje, buvome ir Trakuose, tik ne pačiuose, o netoliese esančioje Varnikų pelkėje, apie kurią mažai kas žino. Buvome žiemą, perėjome užšalusią pelkę, o tada ledu iki Trakų pilies, tamsoje. Įspūdis buvo nepakartojamas. Pilis, regis, tolsta, ledas, nors labai storas, traška.

Ir visa tai nemokamai?

Nebent reikia sumokėti už gido paslaugas ar po eurą už vaikams padarytus žygeivių pasus, kuriuos jie gauna už nueitus kilometrus. Žinau, kad jeigu pradėsiu rinkti pinigus, dings mano entuziazmas, nes tada jau bus kita atsakomybė, o vietoje „noriu“ atsiras „privalau“.

Kadangi einame su vaikais, kurie labai smalsūs, tam tiktiems objektams užsakau gidus. Gidai papasakoja apie muziejus, vienuolynus, pilis. Lipame į apžvalgos bokštus, einame pažintinais takais.

Yra žygių, kur išeinate su visais 5 vaikais?

Baidarės. Dovilė su dukra

Taip, kai plaukiame baidarėmis. Vyresnieji vaikai kartais prisijungia, užtat mažosios 10 ir 11 metų dukrytės į visus žygius eina tarsi su vėliava, vis klausia – kada vėl eisime?

Joms patinka duobės, brūzgynai, laipiojimai. Beje, yra net tokių keliautojų grupelių, kurie išvis atsisako ėjimo keliu, o tik brūzgynais ir šabakštynais. Patogumai vaikams nuobodu, patikėkite. Kartą keliavome po Birštoną, visas žygis buvo gražiais asfaltuotais takeliais, o viena atkarpa – per brūzgynus. Vaikams tai buvo nuostabiausias dalykas.

Kartą Tatrų kalnuose teko 6 km eiti šalta patvinusia upe. Vaikai nesiskundė, klapsėjo vandeniu. Tokiais žygiais vaikams parodome, kad gyvenime viską įmanoma įveikti, Žinoma, galėjome apsisukti, grįžti į autobusą ir sausi sėdėti, kol nuveš. Bet kokie laimingi buvome įveikę trasą, o vaikai buvo laimingiausi.

Keliaujate ir vėlų rudenį bei žiemą, tuo paneigiate mitą, kad šis sezonas visai netinkamas keliauti?

Bus dveji metai, kaip rengiu šiuos žygius, planuoju du per mėnesį. Vieną žygį paprastesnį, kitą sudėtingesnį. Vasarą keliaujame po kalnus, o rudenį, žiemą ir pavasarį – po Lietuvą.

Negali žygyje būti šalta, nes juk eidamas sušyli, tik tiek, kad sutrumpėja valgymo laikas – pavalgome nebe per pusvalandį, o per 5 minutes. Pernai Krekenavoje rengėme žygį po Stumbryną ir Nemėžio parką. Lijo visą dieną. Nė vienas neburbėjo, visi ėjo šypsodamiesi. Kitą dieną pasirodė saulė. Su apmaudu pasakiau dukrytei – na, kodėl vakar negalėjo būti toks oras.

O ji atsakė: „Bet juk per lietų eiti buvo daug įdomiau“.

Beje, esu įtikėjusi teorija, kad ten, kur vyksta tikrai kažkas gražaus, bus geras oras. Mums blogų orų retai pasitaiko.

Žiemą eiti į žygius įdomiausia

Ką reikia pasiimti į tokius žygius?

Kadangi daugiausiai vaikštome rudenį ir žiemą, uodų ir nudegimų nepatiriame. Galima įsimesti nebent pleistriukų.

Maisto patariu pasiimti mažiau. Yra tėvų, kurie apsikrauna dėžutėmis ir vis kiša maistą vaikams. Tėvai sako, kad vaikai nevalgo, tačiau žygiuos jie valgo viską, ir tai puiki terpė pakeisti mitybos įpročius. Žygyje skanu ir košė. Aš sau ir vaikams paimu po sotų sumuštinį, riešutų, džiovintų vaisių. Svarbiausia vanduo.

Renkantis drabužius, svarbu sluoksniai. Šaltuoju metu kuo daugiau sluoksnių, tuo geriau, bet tegul jie būna ploni. Viršutinė striukė irgi turi būti plona, bet neperpučiama.

Kuo storesnė striukė, tuo sunkiau eiti. Kelnes irgi patariu mautis neperšlampamas ir neperpučiamas. Kojinės irgi svarbu, neseniai atradau specialias žygio kojines, pastorintas ties kulnu ir čiurnomis.

Žygyje bene svarbiausia – batai. Būna, kad tėvai apsiavę gerais batais, o vaikai apauti bet kokiais, nes sudėtinga investuoti į augančią koją. Kartais vaikai eina net su botais. Tada gaila žiūrėti. Žinoma, žygio batai brangūs, bet „Facebooke“ yra grupių, kur pigiai galima nusipirkti dėvėtų žygio batų vaikams vos už 20 eurų.

Kedai tvirtais padais irgi tinka, ypač jei einame mišku.

Beje, labiausia avalynės nepatogumai pasijaučia nuo 15 km. Jeigu eini tik 10 km, gal ir su basutėmis nueitumei. Į kalnus su kedukais plonais padais leisti vaiką – beveik  nusikaltimas.

Dabar jūsų pirkiniai – ne rankinukai, o neperšlampami batai, kurpinės?

Tiesa. Nevarvinu seilės į aukštakulnius, bet geri žygio batai labai domina. Patirtis apie avalynę ir aprangą atėjo ne iš karto, aš į pirmuosius savo žygius išėjau… su kroksais. Bet kai apsiaviau tikrus žygio batus, nebenorėjau nusiauti. Beje, per dvejus metus savo žygio batus aš sunešiojau. Su jais vaikščiojau kasdien, o du kartus nuėjau ir po 100 km iškart.

Kaip suprasti?

Paprastai. Rengiami ir tokie žygiai kur per parą nueinama 100 km. Be miego. Kas 30 km yra poilsio punktai, kur laukia palaikymo komanda, ten pavalgai, truputį pailsi, ir vėl eini. Kai pasakai, kad eini 100 km, visiems pirma mintis – matyt, iš Vilniaus į Kauną. Juokas juokais, bet turiu idėją viena pėsčiomis nueiti į Kauną pas draugę išgerti arbatos.

Tie 100 km žygiai (jie būna kartą per metus) – nuostabi patirtis. Ypač gera eiti naktį, kai esi vienas visiškoje tamsoje su gamta ir mišku. Juoda juoda, tamsu tamsu. O tada gamta pradeda busti. 4 ryto jau pradeda čiulbėti paukščiukai, teka saulė, viskas gyja. Pernai ėjome Labanoro girioje, o šiemet – Dzūkijos nacionaliniame parke. Einame kilpa, kad grįžtume į tą pačią vietą, iš kurios išėjome.

Ar į tokius žygius eina ir jūsų vyras?

Kabiname skanėstus žvėreliams

Jam patinka žvejoti, jis mėgsta judrius komandinius žaidimus. Tad abu pasiskirstėme savo hobiais. Jis išleidžia mane, aš jį. Tai pavyzdys, kad visi gali daryti ką nori, ir jei šeimoje mama nenori eiti, tai gali su vaikais eiti tėtis. Tai irgi nuostabu.

Ko vaikui duoda tokie žygiai?

Labiausiai pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi. Aš tai padariau! Labai motyvuoja žygio pasai, kur dedame antspaudus už nueitus kilometrus. Kai vaikas, kuris turi daugiau antspaudų, parodo savo laimikį, kiti išsižioja ir ima barti tėvus – kodėl manęs nevedei į žygius anksčiau, aš juk noriu. Mano mergaitės per metus nuėjo po 250 km.

Skaičius visai rimtas. Tik pavieniai vaikai per žygius išsitraukia telefonus, tendencija – tokie daugiau žygiuose nebepasirodo. Tėvai, kurie eina į tokius žygius, suvokia, kad vaikui geriau gamta negu telefonas.

Tokie žygiai yra puiki santykių mokykla. Juk reikia mokytis atjautos (palaukti tų, kurie nespėja). Bendrystės jausmas yra nepakartojamas.

Vaikai žygiuose greitai susidraugauja. Mano dukrytės (beje, ir aš) žygiuose susirado geriausių draugių.

Kiek nueinate kiekvieną dieną, kai neinate į žygius?

Esu nusistačiusi 13 000 žingsnių per dieną. Kai pritrūksta kokių 2000, vakare išeinu ir juos „surenku“. Noriu gerai jaustis.

Be šito hobio jau nebegalėčiau. Skaičiau knygą „Valgyk miegok ir eik“ apie ėjimo būtinybę žmogui. Ten rašoma, kad sėdinčiam žmogui ėjimas gyvybiškai svarbus, nes limfa juda tik tada, kai juda kojos. Kuo daugiau eini, tuo mažiau sergi.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ penki = 11

Kitos temos: